7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kartų karta. Martynas

Algirdo Martinaičio 70-mečio kontekstai

Viktoras Gerulaitis
Nr. 20 (1341), 2020-05-22
Muzika
Algirdas Martinaitis. T. Tereko nuotr.
Algirdas Martinaitis. T. Tereko nuotr.

Neįtikėtina, bet gegužės 17 d. apie 15 val. kompozitorius Algirdas Martinaitis įlipo į 8-ąją dešimtį. Kita vertus, atrodo, jis taip seniai pradėjo rašyti muziką ir visko yra tiek daug pridirbęs ir prisidirbęs, kad visgi nesistebiu, jog jam – 70. Martynas (šis gražus vardas jam prilipo dar muzikos technikume, dabar vadinamame Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija) priminė, kad, anot kaimo žmonių, giminės ir artimieji sueina tik per laidotuves, šiaip nėra laiko. Nors mudviem gal dar ne laikas laidotis (tfu tfu tfu), bet sendami tikrai rečiau susitinkam.

 

Mes buvom išmesti. Iš aukštųjų mokyklų, iš miestų, kaimų, butų, lovų, užstalių, visuomenių. Paskui (dažnai griežiant dantimis) priimti (?) atgal. Gal net visuomenės. Tiksliau, visuomenės vadų, juoba vadukų. Ačiū. Eikit po velnių. Gaila arba ne, bet vis tiek esame vieni kitiems reikalingi. Bent jau šitame gyvenime. Nuo 1950 metų iki dabar. O jau ir iki mirties, ak, Vidmantai Bartuli...

 

Iš pradžių, 1950-ųjų gegužės 17 dieną, pasirodė Algirdas Martinaitis (beje, gimiau trim mėnesiais anksčiau). Mudu tais pačiais metais ir kiekvienas atskirai esame sėdėję ant obuolių ar bulvių sunkvežimių GAZ-51 mediniuose kėbuluose. Išklerusius dardalus anuomet vairavo tepaluoti žmonės, vadinti šoferiais. Po dvejų metų, birželio 1 d., Kaune sukrykštė Mindaugas Urbaitis. 1954 m. balandžio 3-iąją irgi Kaune suvaitojo Vidmantas Bartulis, 1956 m. gegužės 16 d. Dusetose, o birželio 12 d. Vilniuje pasaulį išvydo paeiliui Faustas Latėnas ir Onutė Narbutaitė. Taip Lietuvoje atsirado išskirtinė pokario karta. Jų buvo ir daugiau. Bet šitie penki tapo ypatingi. Visai ne dėl to, kad visi (kol kas išskyrus Mindaugą) tapo Nacionalinės premijos laureatais (jeigu kam rūpi): Algirdas (dar nė trisdešimties neturėdamas ir pirmasis ne tik tarp kompozitorių, bet ir visų muzikų, kartu su Čiurlionio kvartetu) – 1989 metais. Gerokai vėliau – Onutė (1997), Vidmantas (1998), Faustas (2013). Visokių apdovanojimų, premijų, diplomų jie yra gavę begėdiškai daug. Visi, išskyrus Latėną, buvo iškart pripažinti. Tik Fausto net iki dabar visokie „avangardistai“ ir jų pakalikai niekaip nepakenčia.

 

Čia gal būtų vieta prisiminti, kad visi jie buvo dviejų profesorių – Eduardo Balsio ir Juliaus Juzeliūno, – o netiesiogiai dar dviejų (tada ne profesorių) – Osvaldo Balakausko ir Broniaus Kutavičiaus – mokiniai. Patys visada su malonumu tai tvirtino. „Man sunku išskirti kažkokias kartas, tačiau, pavyzdžiui, poeto Sigito Gedos, kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus, grafiko Petro Repšio karta buvo labai stipri. Jie sukūrė tvirtovę, ant kurios, nebijau pasakyti, stovi Lietuvos kultūra. O mūsų karta buvo kraujas, kraujo padavimas. Ir tas grynas, be jokių priemaišų, kraujas sutekėjo į bendrą jėgą, kuri kultūroje, tikiu, palieka ženklus, tampančius pagrindu ir kitoms kartoms“, – vylėsi kadai Martynas.
 

Save kaip kartą galutinai jie įtvirtino 1991 m. gegužės 23 d. tuometinių Menininkų rūmų, kur dabar įsikūrusi Prezidentūra, Baltojoje salėje. Mat ėmė ir surengė savo kūrybos festivalį, klaikiai pavadintą BUMN (Bartulis, Urbaitis, Martinaitis, Narbutaitė). Trūko Fausto, kuris buvo baisiai keikiamas dėl savo gražios, jautrios ir dėl to kai kam „keistos“ muzikos, be to, labiausiai užsiėmęs teatro, o ne „grynąja“ kūryba.

 

Ar jie patys šiandien kam nors daro įtaką? Kokią? Kuri jų kūrybos dalis? Anoji, beje, vis tebeataidinti, vadinta (o ir esanti) „neoromantine“? Ar jų dabarties „teatrai“? Nežinau, kokią įtaką jie daro lietuvių muzikos raidai. Nors būdami jaunesni tikrai darė. Klausimas gal skaudus. Nes vertybių perkainojimas nusiliberalinusioje Lietuvoje yra įvykęs. Pirmiausia popkultūroje, gožiančioje viską. Trisdešimtmečiai jau senokai ant kitokių bėgių pastatė visuomenę. Viskas. Siaurukas išėjo iš apyvartos. Kaip kadaise vežimas.

 

Maniškiai yra praradę daug. Gal net daugiau nei gavę. Visokie apdovanojimai nesiskaito. 1986 m. Latėnas parašė Antrąjį kvartetą „Šviesiam atminimui“. Jį taip anotavo: „...Tai muzika, skirta šviesiam atminimui visų gerų bičiulių, kurie emigravo iš Lietuvos; tai muzika, skirta atminimui visų laimingų akimirkų, kurias teko išgyventi; tai muzika šviesiam atminimui visų artimų žmonių, kurių nebėra šiame pasaulyje.“ Po dešimties metų – 1997-aisiais – Bartulis parašė Kvartetą su klarnetu, kurį pavadino „Reti susitikimai, kurių metu mes šokame aistringus šokius, mename mirusius draugus ir mus užplūsta sentimentalūs prisiminimai“. Tą kartos „praradimų ir šviesios atminties“ seriją ar nebus pradėjęs Martinaitis savo „Paskutiniųjų sodų muzika“ dar 1979-aisiais?..

 

Susipažinom su Martynu J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume, andai pervardintame konservatorija. Atvažiavo jis iš Lietuvos vidurio kaimo sveikai poetišku pavadinimu Paserbentis, kur Raseinių rajone, Kalnujų valsčiuje, ir kuriam pagal savo brolio Marcelijaus žodžius paskyrė giesmę chorui „Paserbenčio dainos“. Anuomet ėmė tyliai mokytis chorvedybos. Bet ne to atvažiavo. Ir jau po metų stojo į savo vėžes – į kompoziciją.

 

Po kelių dešimtmečių apie jo pradžią muzikologai rašys: „Pradėjęs kūrybinį kelią įvairiais kameriniais opusais, netrukus Martinaitis išsiskyrė kaip ypač skausmingai nostalgiškas, impulsyvios poetiškos natūros kompozitorius. Jo ankstyvieji opusai kupini spontaniško intuityvaus pažinimo, subtilių užuominų paslapties (pavyzdžiui, nykstančių paukščių ir mirusios lotynų kalbos paralelė) bei sugestyvios minimalistinio skambesio įtaigos. Kompozitorius kalba meditacine garsų kalba, kurioje daug ekspresijos ir ramybės, kur plastiška, semantiškai talpi intonacija suderina aktyvų ritmą ir asimetrišką skambesio struktūrą.“ Nesiginčiju. Tik dar paliudiju, kad jo neapsakomo grožio „Gyvojo vandens klavyras“, anot Rūtos Gaidamavičiūtės, turi tiesiog fizišką atgaivos pojūtį. Visa tai buvo jo pirmasis „Gamtos ciklas“ su „Šviesiųjų nakties žiedų atminimu“, „Paskutiniųjų sodų muzika“, „Meilės verksmažole“, „Rojaus paukščiais“ ir kantata „Cantus ad futurum“. Man iki dabar graudžiai juokinga, kad kokia nors Europa nė velnio nesuprato ir niekada jau nesupras, kas ir kodėl yra, pavyzdžiui, „Paskutiniųjų sodų muzika“... Martinaitis yra labai stiprus kūrėjas. Toks stiprus, kad jo bijoti turėtų, pavyzdžiui, Europos Sąjunga. Bet ji nebijo. Per kvaila, kad bijotų Martinaičio. Ir kitų stiprių lietuvių. Lygiai taip pat Martinaitis yra per stiprus ir dabarties Lietuvai. Ji, visokių pigių komercinių „projektų“ paskandinta ir nualinta, atrodo panaši į nesibaigiantį nuolatos išsišiepusį „dainų ir šokių ansamblį“. Tokia ji jo nė nepastebi. Dar Alexandre’as Dumas (tėvas) rašė: „Žinot, reikia, kad iš teatro eidamas buržua pasakytų: „Puikūs kostiumai! Puikios dekoracijos! Bet kokie kvaili aktoriai!“ Kai išgirsti tokius žodžius, tai jau sėkmė, ponai!“

 

...Dabar jie tą pastatą vadina „Europa“. Mes vadinome „Kelpšos bendrabučiu“. Ateis laikas, ir Europos istorija ar jos būsenos taip pagaus Martyną, kad jis visą dešimtmetį nuo 1999-ųjų iki 2010-ųjų vis „kibins“ tą Europą: „Serenada panelei Europai“ (1999), „Europos pagrobimas iš Lietuvos“ (2001), „Jautis Europoje“ (2004), „Eurojobas“, „Europos periodo parkas“ ir „Europeana“ (paskutiniai trys – 2001). Kas jam užėjo? Tegu pats pasiteisina. Sako, prasidėjo kalbos apie stojimą į ES, tai ir jis panūdo permąstyti savo „atsiminimus“ apie Europą. Su nauju tūkstantmečiu išsisėmė jo „gyvulizmai“, kiek anksčiau užsivertė „Pradžios ir pabaigos knyga“, ir pasuko Martynas „prie sąlygiškai lengvesnės, lengvabūdiškesnės muzikos“. Mat po jaunystės „sunkiasvorių“ Messiaeno, Stravinskio studijų, po visų donelaitiškų „šūdvabalių“ jam, kaip ir kokiems prancūzams Raveliui, Poulencui ar Milhaud, užsinorėjo „lengvesnio žvilgsnio į muziką, į aplinką, į nežinomybę, kuri laukė ateityje (kad ir iš kaimo, ale greit tapo „neakivaizdiniu“ pasaulio piliečiu, kuriam, tiesa, visada svetimas globalizmo jovalas ir kuris visada buvo ir liko nacionalistu), užsinorėjo žvilgtelėti „ironišku, bet atlaidžiu žvilgsniu“. Ko jau ko, o ironijos jam niekada netrūko. Kaip ir bendrininkams – Bartuliui su Latėnu. Tuo ši trijulė ryškiai nutolo nuo savo kartos kaimynų. Iš pradžių atsirado „Serenada panelei Europai“, kurioje šmėžavo tematinės užuominos į įvairius vadinamojo „senojo žemyno“ (už kurį senesni visi kiti) autorius. „Tokią kompozicinę dėlionę buvau pavadinęs „muzika iš antrų rankų“, tai iš dalies atitiko sumanymą: mažos, skirtingos muzikinės istorijėlės kinematografiniu principu „suklijuojamos“ viena prie kitos į vieną nepertraukiamą „didelę“ istoriją“, – sako Martynas. Iš kelių „Serenados“ variantų meiliausias tas, kuris baigiasi visų orkestrantų „maldele“: „Duok, duok, Europa, man tavi mylėti, nes ilgiau jau nebgaliu kentėti“. Martyno nurodymu, teksto autorius yra Eurojobas.

 

„Europos pagrobimą iš Lietuvos“ nužiūrėjo iš tapytojo Algio Griškevičiaus to paties pavadinimo paveikslo: „Jautis reproduktorius Trinitorių bažnyčios lankoje pasiruošęs Europą (paveiksle kažkoks hermafroditas) nuplukdyti tolyn, ir nebūtinai į Kretos salą. Tiesiog iš Lietuvos.“ Kartais per to kūrinio (o ir kitų „europinių“ opusų) atlikimą scenoje eksponuodamas išdidintą paveikslo reprodukciją, kūrėjas eidavo sargybą. Būdavo ir su šautuvu, kad niekas Europos nepavogtų iš Lietuvos, „taip sustiprindamas Kvailybės pozicijas, kai kartais atrodo, kad tik ji yra vienintelė teisybė Lietuvoje“. Dar yra prisipažinęs (nors ką čia „prisipažinti“ ir kam?), kad savo kūryboje šv. Kvailybės nevengia. Savo laiku (ilgą laiką) užsiėmė, apsimetinėjo, „jurodivystės“ (palaimintos beprotybės), ekscentriškumo dvasiniais ir fiziniais padargais. Jis sako: „Dažnai, kai atliekami mano kūriniai, ir pats pasirodau su kokiu nors „priedu“: gaisrinės sirena, metalo pjovimo įrankiu – „Arma Christi“ („Kristaus ginklai“), kaip bitininkas („Bičių žmoguje“), fortepijone ieškantis „medaus skonio“, nevykėlis, dėl silpno kūrinio pasižadantis ištaisyti „klaidas“, vis prašantis klausytojų atleidimo („Kapričio sūnui palaidūnui sugrįžus“).“ Tokį pasirodymą su visokiais „priedais“ kultivuos ir jo geriausias draugas Bartulis. Paskui juos ims mėgdžioti Donatas Katkus su savo orkestru: koncertuos žvyro karjere, „diriguos“ baikeriams ir savivartėms.

 

O aš žiūriu į „Europą“ ir matau bendrabutį. Žinoma, jų išorė ir vidus – kaip žemė ir dangus. Tik kuris jų – žemė, o kuris – dangus? Esam kartą su Martynu iš to bendrabučio (niekad negyvenau bendrabuty, nebent kareivinėse) pradėję vėlyvo rudens kelionę per Vilnių. Neslėpsiu, pagiringi. Martynas rankoje nešė kažkur rastą juodai raudoną medinį kryžių (po daugel metų kone iš tos pačios vietos – nuo filharmonijos – iki pat Bernardinų bažnyčios jis neš ant pečių užsiboginęs arfą), o aš – pakeliui pakėlęs sovietinės kaučiukinės (?) žaislinės lėlės nuskeltą viršugalvį. Paskui apie tą arfos nešimą perskaičiau labai protingus žodžius: „Erdvė gali objektą paversti menu. Jeigu objektas eksponuojamas meno institucijoje, mes turime į jį žiūrėti kaip į meno kūrinį.“ To intensyviai mokėmės pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Bet kai kurie menininkai patys išėjo iš tradicinių erdvių pas savo žiūrovus. Kompozitorius Martinaitis 1998-ųjų birželį, po kūrinio „Pieta“, užsivertė arfą ant nugaros ir išėjo iš Nacionalinės filharmonijos. Paskui jį – ir muzikantai, publika, ir šeši vyrai su instrumento dėklu, tarsi karstu ant pečių. Vėliau matome Martinaitį su arklio akidangčiais ir vinių kryžiumi. „Muzikinė auka“ – taip jis pavadino šį performansą: „Arfos nešimas į šventą vietą buvo lyg menininko auka. Ant nugaros užsikeli savo vargą, savo hipertrofuotą kančią ir eini. Nes jeigu tau lemta kurti, ant savo pečių visada neši ir vargą. Be to, kūryboje niekada nevengiau šventosios Kvailybės ar palaimintosios Beprotybės, kuri yra visai šalia rimtųjų dalykų.“ 
 

...O tada, kitoj pusėj tuometės Valstybinės konservatorijos, smirdinčioj smuklėj susėdom prie stalo, į sieną atrėmėm kryžių, ant jo pakabinom tą pusę lėlės veido ir taip likom keturiese. Kadangi smuklėje buvo nerūkoma, dūmus, kaip ir visi, pūtėm palei sieną, – nė velnio nesimato, kad rūkai. Man vis vaidenasi (?), kad pro dūmus tada bolavo Balio Dvariono gražus ir prakilnus profilis.

 

LTSR valstybinę konservatoriją Martinaitis baigė 28-erių. Tai – ne ilgo brendimo pasekmė, o greito reagavimo sovietinė metamorfozė. „Laikinai pasitraukęs“ iš konservatorijos, jis tapo TSRS ginkluotųjų pajėgų nariu. Baigęs ją, dirbo Santuokų rūmuose. Ir vėliau, ne iš gero gyvenimo, po keletą metelių padirbėjo Rusų, vėliau Akademiniame dramos teatruose. Bet šiaip jokia daryba daugiau niekur neužsiiminėjo. Tik kūryba. Tik savo noru. Tiesa, pavyzdžiui, „Nebaigtoji simfonija“ buvo sukurta pagal užsakymą. Bet kaip tai atrodė? Martynas sako: „Nebaigtoji simfonija“ (1995) parašyta filharmonijos vadovui Gintautui Kėvišui paliepus, man panorėjus. Jokių raštiškų pasižadėjimų. Ką mes šnekėjom, gal girdėjo tik vėjas iš Lukrecijaus „Daiktų prigimties“. Ir tai kažin... „Nebaigtojoje“ (ją Juozas Domarkas nuskraidins net į Japoniją) tarsi atsimenu 8-ojo dešimtmečio pradžią, kai visi buvome dvidešimt metų jaunesni, tiek aš, tiek Balakauskas, Bartulis, Brahmsas, Sibelijus, Messiaenas... Tai dar vienas mano kūrinys, rašytas „iš rankos“, be pasiruošimo, be tematikos, be natų, be namų, be orkestro... Galvota žiūrint į pasaulį „pro šalį“, bereikšmiškai, be pasitikėjimo. Bet su meile. Eita nuo mano pamėgto „naujojo gyvulizmo“, „nekaltųjų tercijų“ (tiek didžiųjų, tiek mažųjų) erotikos link... Eita man matant ir girdint, neprisiliečiant žmonių ir jų tikrovės... Šaltai, bet su jauduliu.“ Būtent su jauduliu „Nebaigtojoje“ šmėsteli Brahmso, Kancheli, Messiaeno, Mozarto, Schuberto, Wagnerio mostai, posūkiai, melodijų nuotrupos, basso profundo pamatų kontūrai... Nebaigti. Bet amžini.

 

Paskui prasidėjo valstybės ir santvarkos kūrimas. Bet prieš tai – griovimas. Gavimai ir praradimai – darbų, butų, šansų, žemės. Ir Nepriklausomos Lietuvos Respublikos pilietis Algirdas Martinaitis atgavo žemės gabalą. Nuo kokių 1988 m. iki 1993 m. kurdinosi kažkur Musninkų – Širvintų pusėje ir išmovė gyvent ant jos. Yra pasakojęs: „Nepriklausomybės pradžioje, kai viskas staiga nutrūko, darbai ir idėjos ėmė blaškytis, lūšnelėje su dar labai mažu Karoliu turėjome kažkaip išgyventi – sėjome miežius, auginome bulves, šėrėme kiaules. Kaip tik tada buvau apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Man labai patiko toks gyvenimo susiliejimas – premija ir kiaulės. Ir garbė, ir „gyvulizmas“ yra toje pačioje pusėje. Jokio upelio pereiti nereikia.“ Šitaip gerus šešetą ar septynetą metų prasilaikęs, 1992-aisiais grįžo. Kai vėl išnėrė Vilniuje, vieni kraupo, kiti uostė, treti geidė. Kaip ne kaip, o atrodė, jog į „naujųjų lietuvių“ šventyklą įsibrovė kiaulė. Buržuazinės Lietuvos metamorfozė: laureatas – kiaulė. O „jis-ji“ driokstelėjo baisų ciklą apie visą iš rėkiančio vidaus išsisprogdinusį gyvulizmą.

 

Šiaip tai nebuvo joks gyvulizmas, su kabutėmis ar be. Tai buvo vienas didingiausių Martyno ciklų, pavadintas „Pradžios ir pabaigos knyga“. Ji pašiurpino tuo metu mūsų jau sustingusias nuo savo pačių miesčioniškumo sielas ir protus. Pasakojimą tęsia Martynas: „Buvo mano gyvenime tamsus periodas: daug skaičiau ir visiškai nebendravau su žmonėmis. Galva buvo laisva nuo smulkmenų. Tuomet ir radosi minčių apie šį ciklą.“ Pradėjęs kurti, dar nežinojo, kad tai bus ciklas. Pirmiausia radosi ketvirtoji iš aštuonių dalių – „Abaddon“, „Bedugnės angelas“, įkvėpta Biblijos, tiksliau, „Apreiškimo Jonui“. Mat ardamas žemę ir augindamas gyvulėlius Martynas visiškai paniro į Naująjį Testamentą. Ir 1993 m. ėmėsi dėlioti „Knygą“. Dėliojo ne vienus metus, ne vien iš natų ir ne vien muzikos instrumentams, o ir tie instrumentų ansambliai buvo kažkokie „iškrypėliški“: IV d. „Abaddon“ – sopranui, trombonui, kontrabosui ir fortepijonui; III d. „Dance macabre“ – sopranui, mušamiesiems, kontrabosui; II d. „Muzikinė auka“ – obojui, altui, kontrabosui, metronomui; VI d. „Arma Christi“ – trombonui, fortepijonui, marimbai, kontrabosui, sirenai ir dar velniai žino kokiam elektriniam galąstuvui.

 

Kitų idėjų tuo laiku sėmėsi iš George’o Orwello „Gyvulių ūkio“. Tada „sužviegė ir sukriuksėjo“ V d. – „Septyni gyvulizmo priesakai“ mišriam chorui, kurio partitūra išmarginta tokiomis Martyno pastabomis kaip „sunkus bestijos alsavimas“, „debiliškai“, „tarnybinių šunų puolimas“, „balso praradimas ir perėjimas į džiovos kosulį“, „su fizišku kretėjimu it elektros kėdėje“, „tarsi paršo kriuksėjimas a la Lionia Brežnev“, „kvėpavimas išsilygina ir artėja paskutinė sifilio, AIDS ir maro stadija“. Spaudai sakė: „Septyniuose gyvulizmo priesakuose“ labiausiai domino muzikinės–kalbinės išraiškos eksperimentai. Kūrinyje visi specifiniai „perkreipti“ padainavimai daugiau siejasi su žmogiškaisiais „gyvulizmais“, kai iš gero gyvenimo burnoje pradeda veistis eršketų ikrai ir nebeišsitaria žodžiai „meilė“, „garbė“. Orwello „Gyvulių ūkio“, o ir mūsų gyvenimo esmė, matyt, yra ta, kad bekovojant gėrio pusėje netrukus ištinka „naujieji gyvulizmai“, su kuriais reikia kovoti iš naujo.“ Šio kūrinio premjera 1995 m. įvyko Liublianoje, tarptautinėje chorų konferencijoje. Girdėjau, kad slovėnai buvo šokiruoti. O kai dar prieš porą metų Šiuolaikinio meno centre vyko trečiosios dalies „Dance macabre“ premjera, po Gintarės Skėrytės šūksnio „Antikristas!“ staiga dingo šviesa...

 

Pirmame ciklo kūrinyje „Siloamo tvenkinys“ garsas atsiranda iš judesio. Beskambindamas pianistas apanka, beldžia neregio lazdele. Tik radęs prarastą garsą, jis vėl atsimerkia. „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė mano akis ir pasakė: „Eik į Siloamą nusiprausti“. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau.“ (Jn 9,11) „Muzikinėje aukoje“ obojaus – dionisijų švenčių instrumento – ožiavimąsi sutramdo metronomas. „Dance macabre“ apie Antikristą kalbama sugyvulėjusiu balsu. „Abaddon“ – biblinis pasakojimas apie pirmuosius apokaliptinius ženklus. „Septyni gyvulizmo priesakai“ – viduramžių misterijų, asilų švenčių, karnavalo atgarsis. Bet: „Kas vaikšto dviem kojom, tas priešas. Kas vaikšto keturiom kojom arba turi sparnus, tas draugas.“ „Arma Christi“ – Kristaus kankinimo ginklų žvangesys. Skamba pavojaus sirena, džeržgia galandamas metalas – visiškai paniekinta melodija. „Vigilija“ – išblukintų spalvų muzika – skelbia Kristaus atėjimą. „Du liudytojai“ – kiekvienas eina savo keliu, grodamas pasitaikančiais instrumentais. Pasiekę stalą, jie tylomis verčia Didžiąją gyvenimo knygą...

 

1996 m. gegužę (gimtadienio mėnesį) įvyko didelis autorinis Martinaičio koncertas. Jame ir paaiškėjo, kodėl tokie „Knygos“ skyrių padargai. Tada žydėjo unikalus ansamblis „Ex Tempore“ su Gintare Skėryte ir autoriui ištikimaisiais Juozu Rimu, Arnoldu Gurinavičiumi, Sauliumi Astrausku. Ir Vaclovo Augustino „Jauna muzika“. Beje, Algirdas buvo pirmasis iš savo kartos, kuriam leista viešai surengti autorinį vakarą ne bet kur, o Nacionalinėje filharmonijoje. Ir tą koncertą pristatė ne koks gerulaičiukas, o pats profesorius Juozas Antanavičius, netrukus tapsiantis Muzikos ir teatro akademijos rektoriumi. Ir Martyno šedevrą „Cantus ad futurum“ giedojo Giedrė Kaukaitė ir Regina Maciūtė! Ot tada „aplaistėm“!

 

Bet tuo pat metu savojoj „kaimo emigracijoj“ kartu su NT, Orwellu jis skaitė ir Antano Maceinos „Saulės giesmę“. Ir tada, gyvendamas gamtoje, gal prisiminė skaudžiai žavų jaunystės „gamtos ciklą“, už kurį ir pelnė Nacionalinę. Kadangi Maceinos „Giesmė“ buvo sakralinis Gamtos garbinimas, o visa jo religijos filosofija paremta šv. Pranciškaus Asyžiečio, visiško varguolio ir nelaimėlio, kokiu tada buvo ir Martynas, pamokslais, tai nuo 1994 m. Martynas ilgam ėmėsi šv. Pranciškaus ir jo paukščių tekstų. Ir „Laiške visiems tikintiesiems“ Gintaro Rinkevičiaus simfoniniam orkestrui, chorui ir pamokslininkui Juliui Sasnauskui sudėjo tuos visus tekstus į valandos trukmės oratoriją. Mat, kaip sakosi Martinaitis, tuo pat metu, kai rašė „Pradžios ir pabaigos knygą“, siekė ir ramios priešingybės: „Daug rašiau religinės muzikos. Čia nutoldavau nuo įvairių meninių „apsėdimų“, šiuolaikinių kūrinių įtampų. Grįždavau į savotišką skurdą, ignoruodamas visą moderniųjų priemonių arsenalą. Tik kelios natos, permatomi ir bespalviai melodiniai judėjimai žemiškame „išjungtame“ laike. Sulaukiau kritiškų „patarimų“, kad esu neįdomus, išsisėmęs. Ir tokia teisybė man visai tiko, nesugraudino, nes tą nukrypimą dariau sąmoningai ir nieko neatsiklausęs. Žinojau, kad po kiek laiko vėl pakrypsiu kitur, kad ir nusičiaudėjus gulbei.“

 

Nė velnio jokia gulbė dar nenusičiaudėjo, o tai reiškia – dar neatėjo laikas „gulbės giesmei“. Dar išnyra jo neprilygstamos „kantičkos“. Dar iškyla „Gailestingumo altorius“, meilės oratorija su dviem sopranais, it iš „Cantus ad futurum“, su kantičkų malda, vienišu antikvarišku smuikeliu, choro ulbėjimu ir orkestro neorenesansiška jubiliacija. Ir liejasi riturnelė iš praėjusių švarių amžių ir šviesių epochų, jei tokios kada nors buvo. Ir kokia soprano melodija išauga iš kantičkos rypavimo! Gailestingumas yra vienas. Vientisas. Visaapimantis. Verkti norisi iš gerumo.

 

Bet prieš keletą metų Martinaičio muzika vėl sužėrėjo naujomis spalvomis ir prasmėmis. Tai akivaizdžiai bylojo koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioj 65-mečio proga su D. Katkaus orkestru.

 

Čia įvyko dvi (dabar jau sakau ne skambiai įsiteikiančiai, o visiškai įsitikinęs) genialių kūrinių premjeros. Abu kūriniai gimė 2014-aisiais. Pirmiausia – Koncertas smuikui ir styginių orkestrui „Trijų m’art komedijų sezonas“ ( I d. „Comedia m’art“, II d. „Ballet-comedy“, III d. „La caccia“). Jis taip pristatė Koncertą: „Šiuo „oposumu“ (panašu į opusą, bet čia kailinis žvėrelis), autorius malonųjį klausytoją dvidešimčiai minučių įvilioja į „afektinės anestezijos“ seansą, kuriame veikia mano mylimoji šv. Kvailybė, pilna grotesko, blizgesio, bravūros..., nes ten, lauke už durų, mūsų visų laukia nelaukiamas tragiškasis komedijos teatro variantas.“ Kaip tada virtuoziškai blizgėjo Rūta Lipinaitytė! Žanras guodžiasi, jog, ak, yra buvę Vivaldi, Haydno, Čaikovskio, Piazzollos, Desiatnikovo, Glasso „Metų laikų“. O čia – tik trys teatro sezonai iš Martinaičio muzikos teatro pasaulio. Pirmoji dalis – „dialektų komedija“, todėl daugiagarsystė, daugiaritmystė, daugiaštrichystė, daugiažanrystė, daugiakiaulystė, uosto terminalas, „Snoro“ bankas, visuotina tarškystė, bėgimas paskui einančius priekyje. Ir nieko aristofaniško. Nebent gogoliško. Šnitkiško. Antroji – visų buvusių laikų mechaninė dėžutė su veidrodžiu, dirbtine labai gražia balerina ir giljotina mintyse. Bet giljotina nesuveikia ir prasideda „La caccia“ – laukinė karaliaus Stacho medžioklė su varovais, velnio išvarymas, baubo laidotuvės ir kažin ko ekshumacija. Ir vėl virtuoziška Rūta: koks tvirtas smuiko garsas, kokia pasažų medžioklė, kokie vėjo sūkuriai, mums nebaisūs jokie priešai, jokie karo judesiai!

 

O viską vainikavo „Tolimosios daina“ pagal originalų prancūzišką Oskaro Milašiaus tekstą. Tyliojoje kulminacijoje aš verkiau. Dar ir dėl to, kad jis vėl paleido Brahmso Trečiosios intonacijas, bet ir savo jaunystės laikų absoliučiai tobulą diatoninę baltų klavišų melodiją. Sukonstravo ją dar 1973 m., grodamas restoranuose. Ta nepaprastai jautri, niuansuota melodija visą „Dainą“ pavertė gniuždančio gerumo kilimu nuo šiltos lyrikos iki katarsio. Kad tai įvyktų, prireikė Astos Krikščiūnaitės ir Linos Šatkutės, kad baltais klavišais sunertų tą melodiją. Ir tada aš apsiverkiau. „O mon amour, mon amour longtain, toutes ces choses sont si loin, si loin, o, mon amour lointain...“ („O, mano tolima meile, visa tai buvo taip seniai, taip seniai, mano tolima meile...“).

 

2019 m. „Gaidos“ festivalyje Martinaitis atrodė su kažkuo atsisveikinąs. „Splino simfonija“ – pulsuojantis išnykimas. Dar vis prisikelia, pabanguoja, bet juo toliau, juo labiau senka, blėsta, net fiziškai. Pabaigoje muzikantai net nebegroja, o dirigentas dar vis mojuoja. It koks Beethovenas savo IX simfonijos premjeroje, kai orkestras baigė Finalą, o vargšas negirdėdamas vis dar dirigavo... Ir „Spline“ girdėti Beethoveno ir vėl Brahmso Trečiosios atgarsiai. Tačiau viską apėmusi bodleriška neviltis. Ir muzika dingsta.

 

Vidmantas Bartulis sakė: „Algirdas Martinaitis – Europos nykstančios kultūros pranašas, kurio kūryba nepelnytai retai skamba pasaulyje. Jo muzika ir mąstymai – tai su meile išaugintos pasaulio kultūros ateities gėlės, šaknimis čiulpiančios praeities išmintį, žydinčios paprastais, akies nerėžiančiais gerumo ir meilės žiedais. Žiedai šie, kvepiantys išnykusiais kaimais, nykstančiais paukščiais ir blėstančiais sąžinės likučiais, savo paprastumu iš tolo neprilygsta šalia vešintiems egzotiškiems, greitai vystantiems augalams, kuriems lietuviška saulė pernelyg prastai šviečia. Tačiau tokiais žiedais, tikiu, grožėsis mūsų provaikaičiai, atgavę mums prigimtą paprastumą, kuklumą, sąžiningumą ir sutverto pasaulio grožio pamatymą. Ir bus prisiminta Algirdo muzika, kviečianti mylėti, saugoti, grožėtis, kurti...“
 

Vienas italas rašytojas, vadinasi, kūrėjas, pasakė, kad rašytojui rūpi ne tiek temos, kiek tų temų metaforos. Ir dar pridūrė, kad emigracija yra ne tik viena svarbiausių mūsų laikų problemų, bet ir metafora, atskleidžianti geresnio gyvenimo ir didesnės laimės paieškas: „to siekia kregždės ir žmonės“.

 

Ne, neaprėpiu aš Tavęs, mielas drauge, Algirdai Martinaiti. Jei mudu gimėm tais pačiais metais, tai gal ir emigruosim į geresnį gyvenimą tais pačiais? Kas galėtų pasakyti? Nebent šv. Pranciškus, paukštukai ir meilės verksmažolė. Bet gal dar lukterėkim? Nes ant tavo stalo ir prie lovos kasdien ir kasnakt tebebudi Šventasis Raštas.

 

P.S. „Vienais metais savo sodyboje gyvenau su stirna, vardu Moderikė. Užkandžiaudamas savo kambarėlyje, vis pagaudavau jos klausiamą žvilgsnį – kam reikalingos durys? Kodėl jos tai atidaromos, tai uždaromos? Kodėl aš visąlaik gyvenu nelaisvėje tarp kažkokių rakandų, kurie trukdo laisvai judėti, tarp kalbančių, džergždžiančių aparatų? Mane ji išsivesdavo į lauką, pasivaikščioti, pajusti laisvę, kad kažką suprasčiau, nelindėčiau užsidaręs savyje, pagaliau nesivoliočiau, „apsidirbęs“ apmąstymuose, kurie gal bus neverti net ir pavasarinei trąšai. Gamtos pojūtis man daug ką yra atvėręs, sveikai stabilizavęs kvailas ir rimtas mintis, išmokęs būti vienybėje su mažųjų brolių pasauliu. O tai yra svarbu perprantant globalius dalykus dabar, kai esame visi viename ir visiškai nejuokingame „žanre“.“ (Algirdas Martinaitis)

Algirdas Martinaitis. T. Tereko nuotr.
Algirdas Martinaitis. T. Tereko nuotr.
Algirdas Martinaitis. T. Tereko nuotr.
Algirdas Martinaitis. T. Tereko nuotr.
Algirdas Martinaitis. D. Matvejevo nuotr.
Algirdas Martinaitis. D. Matvejevo nuotr.
Po „Pietos“ atlikimo 1998 m. Nuotr. iš asmeninio A. Martinaičio archyvo
Po „Pietos“ atlikimo 1998 m. Nuotr. iš asmeninio A. Martinaičio archyvo
Po „Pietos“ atlikimo 1998 m. LMIC nuotr.
Po „Pietos“ atlikimo 1998 m. LMIC nuotr.
Vidmantas Bartulis ir Algirdas Martinaitis. 1985 m. R. Rakausko nuotr.
Vidmantas Bartulis ir Algirdas Martinaitis. 1985 m. R. Rakausko nuotr.
Algirdas Martinaitis. D. Matvejevo nuotr.
Algirdas Martinaitis. D. Matvejevo nuotr.
Vidmantas Bartulis, Viktoras Gerulaitis ir Algirdas Martinaitis. 2014 m. P. Vyšniausko nuotr.
Vidmantas Bartulis, Viktoras Gerulaitis ir Algirdas Martinaitis. 2014 m. P. Vyšniausko nuotr.
Algirdas Martinaitis. P. Vyšniausko nuotr.
Algirdas Martinaitis. P. Vyšniausko nuotr.
Algirdas Martinaitis kaime. V. Braziūno nuotr.
Algirdas Martinaitis kaime. V. Braziūno nuotr.
Algirdas Martinaitis su stirna Moderike. V. Braziūno nuotr.
Algirdas Martinaitis su stirna Moderike. V. Braziūno nuotr.
Algirdas Martinaitis su stirna Moderike. V. Braziūno nuotr.
Algirdas Martinaitis su stirna Moderike. V. Braziūno nuotr.