7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Stygų teorija

Šokio ir muzikos spektaklis „Oneiro“

Rosana Lukauskaitė
Nr. 2 (1323), 2020-01-17
Šokis
Kenzo Kusuda ir Mindaugas Bačkus spektaklyje „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Kenzo Kusuda ir Mindaugas Bačkus spektaklyje „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.

Nyderlanduose gyvenantis japonų kilmės šokėjas ir choreografas Kenzo Kusuda kartu su violončelininku Mindaugu Bačkumi bei choreografe Agnija Šeiko sukūrė šokio ir muzikos spektaklį „Oneiro“, jo premjera įvyko gruodžio 7 d. Klaipėdos „Kultūros fabrike“. VšĮ „Violončelių muzika“ ir Šeiko šokio teatro bendro projekto pavadinimo kilmė – ne tik graikų kalbos žodis, reiškiantis sapno būseną, bet ir kitaip sudėlioti japoniško žodžio, nusakančio garso spalvą, dėmenys (ne-iro). Taip pat galima iššifruoti ir anglišką žodį one, leidžiantį kalbėti apie globalaus pasaulio vienatvę.

 

Spektaklio struktūra, itin glaudžiai susiejanti muziką, violončelininką ir šokėją, paprasta, bet įtaigi – lėtai prasidėjęs dramatiškas tempas paspartėja ir pasibaigia tarsi atviru klausimu. Dėl išskirtinės, itin poetiškos kūno kalbos ir savitos šokio filosofijos žinomas Kusuda per save geba atskleisti kolektyvinės sąmonės traumą. Kūrinio pradžioje menininkas juda palengva, leisdamas energijai natūraliai cirkuliuoti. Tai primena Kenzuo Ohno – minimalistinės butoh šokio technikos pradininko – siekį lėtais, intensyviai kontroliuojamais mikrojudesiais kalbėti apie pirminę žmogaus būtį. Toks šokis turi vaizduoti ne sveiko kūno galimybes, o ligoto kūno ribotumą, geriausiai atspindintį šiuolaikinio žmogaus egzistencinį nerimą. Dažniausiai šokis prasideda nuo stovėjimo, o šis – nuo negalėjimo atsistoti. Tai liudija nenumaldomą pasaulio nestabilumą. Kaip šokti tarp griuvėsių?

 

Dėl šviesos dailininko Justo Bø įdirbio apšvietimas ir rūkas scenoje sukuria tirštą nespalvoto sapno estetiką, kuriai vis dėlto įsakmiausiai vadovauja tamsa, paaštrinanti žiūrovų pojūčius. Atmosfera, nepiktnaudžiaujanti garsu ir vaizdais, suteikia progą nurimti ir įsiklausyti ne tik į muziką, bet ir į savo paties pulsą bei kvėpavimą. Ritmikai užhipnotizavus publiką ateina ir sprogimo laikas – staigūs šokėjo judesiai neišbudina iš sapno būsenos, bet dar labiau panardina į spektaklio kuriamą pasaulį. Sąmyšis galvoje virsta sąmyšiu ir kūne – šokis tarsi pradeda judėti atgal, bet net reversiniai judesiai negali pakeisti to, kas jau įvyko. Šokančiojo galva laikinai įgauna galūnių funkcijas. Tai sukelia mistišką jausmą, panašų į tą, kurį sužadina belgų siurrealisto René Magritte’o paveikslai.

 

Šokio spektaklio „Oneiro“ ašis – Davido Lango kūrinys „World to come“, jo pavadinimą galima suprasti ne tik kaip „Ateisiantį pasaulį“, bet ir kaip anapusinį pasaulį, laukiantį po mirties. Kūrinį kompozitorius sukūrė po Rugsėjo 11-osios tragedijos. Šie įvykiai sujudino įsivaizduojamus Vakarų visuomenės ramsčius ir reprezentuoja ne trečiojo pasaulio pavydą Vakarų turtui ir individo laisvėms, o veikiau globalizmo sustiprintą pačių vakariečių slaptą sąžinės nerimą ir norą matyti Ameriką parklupdytą ant kelių už savo besotę gerovę. Aukšto lygio technologijų valstybė buvo pakirsta kelių iš silpniau ekonomiškai išsivysčiusių šalių atvykusių „barbarų“, ginkluotų fanatiška ideologija ir maketavimo peiliukais. Spektaklyje to atšvaitu tampa Bačkaus ir Kusudos šokis su violončelės strykais – savižudiška dvikova bei akistata ne su priešininku, o su savo paties veidrodiniu atspindžiu, bet kuriuo atveju besibaigianti mirtimi. Atsisakius ginklų, daug šiurpesni tampa žvilgsniai, persmelkiantys vienas kito esybę, bei kabukio teatro žingsniai, atliekami tarsi ne paties žmogaus, bet jo kūną užvaldžiusios pamėklės.

 

Kartais įsivaizduojama, kad pasaulio istorija juda cikliška spirale, bet gal tas judėjimas artimesnis matematinei Mėbijaus juostai, kurios paviršius yra nenutrūkstamas ir bekryptis. Objektas, egzistuojantis tokios formos visatoje, nesiskirtų nuo savo paties veidrodinio atvaizdo. Mokslininkai neatmeta galimybės, kad tokiu principu gali funkcionuoti ir visata. Šokėjas Kusuda irgi juda tokiomis nesibaigiančiomis, į save nukreiptomis trajektorijomis. Jo banguojančiame šokyje išnyksta riba tarp aktyvaus ir pasyvaus prado, panašiai kaip gyvenime: juk bet kokios pozityvios arba negatyvios įvykių traktavimo kategorijos yra reliatyvios ir mūsų pačių susikurtos.

 

Tampa visai nesvarbu, koks veiksmas ar konkretaus įvykio atoveiksmis iš tikrųjų vaizduojamas scenoje, nes nebėra linijinio tęstinumo ir aiškaus priežastingumo – ši žmogiškoji skruzdžių kolonija pati išardo savo skruzdėlyną. Teroro akto įsukto prieštaringų interpretacijų verpeto nebesutramdo nei sąmokslo teorijos, nei objektyvūs faktai. Tragiškas įvykis sukuria sudėtingą matematinį algoritmą, atveriantį portalą į vieną iš pomirtinio pasaulio variantų. Tačiau net tokio sukrečiančio įvykio prisiminimas po kurio laiko išsigimsta ir yra suprekinamas: norint aplankyti Rugsėjo 11-osios aukų atminimo paminklą reikia nusipirkti bilietą. Įvyksta trumpas sujungimas ir atsiranda atskira gedulo industrija. Vis dėlto nusivylimą ir tuštumą, kurią palieka nevykusios politinės, korporacinės ir žiniasklaidos struktūros, neabejotinai galima užpildyti menu ir šokiu.

 

Artėjant kūrinio kulminacijai šokėjas išguldo violončeles tarsi žuvusiųjų kūnus šermenims. Jų figūros iš tikrųjų panašios į žmonių. Menininko auka – prisipažinimas, kad teroro aktų akivaizdoje jis bejėgis ir net menas negali padėti užgydyti šių žaizdų. Fiodoras Dostojevskis rašė, kad grožis išgelbės pasaulį, bet pamirštamas frazės iš romano „Idiotas“ kontekstas – šiuos žodžius ištaria jaunuolis Ipolitas Terentjevas, ironiškai klausdamas: „Ar tiesa, kad sakėte, jog pasaulį išgelbės grožis?“ Šis pasakymas suprantamas ir interpretuojamas pažodžiui: priešingai, nei turėjo omenyje pats autorius. Greičiausiai pasaulį gali išgelbėti tik, atrodo, neįmanomos pusiausvyros tarp grožio ir bjaurasties, gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos išlaikymas. Tą ir bando padaryti šokėjas, mėgindamas rasti violončelės nugarėlės svorio centrą, tačiau neilgai trukus instrumentas triukšmingai krinta žemyn...

 

Bandymas išlaikyti pusiausvyrą šiame chaoso kardinaliai išbalansuotame pasaulyje – tai laviravimas tarp būties ir nebūties, suvokimas, kad žmonės, kurie dar nėra gimę, kažkada ateityje jau bus mirę ir kad mūsų „čia ir dabar“ visada yra pasiruošimas kažkieno kito dabarčiai. Sapnas – tai patirties forma, kuriai nusilenkia tikrovė. Ar šokėjai sapnuoja judesiais?

Kenzo Kusuda ir Mindaugas Bačkus spektaklyje „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Kenzo Kusuda ir Mindaugas Bačkus spektaklyje „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Mindaugas Bačkus ir Kenzo Kusuda spektaklyje „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Mindaugas Bačkus ir Kenzo Kusuda spektaklyje „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Kenzo Kusuda spektaklyje „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Kenzo Kusuda spektaklyje „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Mindaugas Bačkus spektaklyje „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Mindaugas Bačkus spektaklyje „Oneiro“. E. Sabaliauskaitės nuotr.