7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Visa apimantis credo

Įspūdžiai iš choro „Jauna muzika“ 30-mečio koncerto Nacionalinėje filharmonijoje

Monika Sokaitė
Nr. 9 (1330), 2020-03-06
Muzika
Choras „Jauna muzika“ ir Vaclovas Augustinas. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Jauna muzika“ ir Vaclovas Augustinas. D. Matvejevo nuotr.

Kas nutiko per pastaruosius 30 metų? Baltijos kelias, atkurta nepriklausomybė, priimta Respublikos Konstitucija, įstota į NATO bei ES ir t.t. Lietuva šiandien – Europos ir pasaulio dalis. Tikriausiai vienas svarbiausių mūsų laimėjimų – Lietuvos piliečių karta, gimusi ir subrendusi nepriklausomybėje. Tai laisvės karta, jos vardai skamba garsiausiose pasaulio senose ir arenose, jų kūryba ir pasiekti rezultatai įkvepia, palieka įspaudą pasaulio kultūros, meno, sporto ir kt. metraščiuose. Tokiame kontekste susikūrė, užaugo ir subrendo vienas žymiausių Lietuvos muzikinių kolektyvų – Vilniaus miesto savivaldybės kamerinis choras „Jauna muzika“. 1989 m. įkurtas dirigento ir kompozitoriaus Remigijaus Merkelio bei direktoriaus Algimanto Gurevičiaus, šiandien choras klesti vadovaujamas Nacionalinės premijos laureato, dirigento, kompozitoriaus ir pedagogo Vaclovo Augustino. 1990–1996 m. kolektyvas įsitvirtino Europos chorų kontekste, dalyvavo daugybėje tarptautinių konkursų, parvežė į Lietuvą Europos chorų Grand Prix ir neužmigęs ant laurų tęsė profesionalios chorinės muzikos sklaidą tėvynėje ir už jos ribų, suteikdamas galimybių tobulėti tiek jauniems dainininkams, tiek choro dirigentams ir netgi jauniesiems kompozitoriams.

 

Vilniaus kultūriniame gyvenime „Jauna muzika“ užima ypatingą vietą. Ištikimiausiems koncertų lankytojams jau sunku įsivaizduoti, kaip praleisti Kalėdas ar Velykas be koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje, kurioje kiekvieną sezoną skamba specialiai didžiosioms šventėms parengtos programos, kasmet kitokios, visada subtilios ir konceptualiai išplėtotos, skleidžiančios užkoduotą vertybinę žinutę. Choro garsas, scenos kultūra, repertuaras, vizualika, netgi koncertų nuotraukos kuria savotišką „Jaunos muzikos“ kanoną, savaime aišku, paženklintą jų vadovo stiliaus bei skonio. Ir šis reiškinys jau kuris laikas yra vienas iš skiriamųjų Vilniaus miesto muzikinių veidų. Choro, kaip instrumento, jėga yra vienybė ir žmonių susitelkimas, tačiau intelektualus kiekvieno choristo, kaip individo, žvilgsnis kuria jau kitą partitūros suvokimo dimensiją, kuri koncerte „išsiunčiama“ klausytojams. „Jauna muzika“ – nepaprastas kolektyvas, kuriame darbas vyksta ne dėl „etato“, jis suburtas iš asmenybių, kurios reiškiasi kultūriniame lauke ir sugeba atiduoti dalį laiko ir tikėjimo dainavimui šiame chore. Manau, tai yra viena didžiausių kolektyvo stiprybių – atsidavimas bendram tikslui, muzikinei misijai.

 

Pagrindinis šio jubiliejinio choro sezono akcentas buvo pažymėtas koncertu Nacionalinėje filharmonijoje. Tamsų ir lietingą vasario 26-osios vakarą salėje skambėjo rimties ir susikaupimo programa „Credo. Te Deum“. Apie pirmos programos dalies idėją choro vadovas V. Augustinas sakė: „Mintį pakišo Donato Zakaro kūrinys, kuris jau seniai gulėjo mano stalčiuje ir laukė progos būti atliktas. O vėliau supratau, kad aplink jį gali formuotis viso koncerto koncepcija. Viena, Nicolas Gombert’o ir Franko Martino „Credo“ yra mano mėgstamiausių kūrinių sąraše, antra – jie žymi tam tikrus choro istorijos etapus, trečia – tikėjimas ir pasitikėjimas yra mano pasaulėžiūros ašis.“

 

Pirmoji koncerto pusė sumaniai atskleidė platų credo kontekstą nuo Renesanso iki šių dienų. Vakaras pradėtas Flandrijoje gimusio Gombert’o „Credo“. Matyt, dėl svarbios sukakties ir didelės scenos išprovokuoto jaudulio choras skambėjo kiek neužtikrintai garso spalvos prasme, buvo girdimas kimus tembras, visiškai nebūdingas „Jaunai muzikai“, tačiau įsidainavus antifoninės linijos po truputį suskambo skaidriau ir atskleidė sudėtingą vėlyvosios polifonijos stiliaus peripetijų grožį. Bravo Povilui Vanžodžiui už solo!

 

Modernūs muzikinės kalbos elementai, dinamiška dramaturgija, homofonijos ir polifonijos miksas 1972 m. sukomponuotame produktyvaus suomių kūrėjo Einojuhani Rautavaaros „Credo“ įtikino, bet gilaus įspūdžio nepaliko. Atrodė, kad kompozicija energijos prasme neturėjo ryšio su publika ir atlikėjais. Priešingai nei šveicaro Franko Martino „Credo“ iš Mišių dvigubam chorui. Atlikdama šį kūrinį „Jauna muzika“ jau buvo „įsidainavusi“, gražiai išvinguriavo visas melodines subtilybes, artikuliacijų raiška skambėjo įtaigiai, dirigento parinkta interpretacija ir choro pagavumas stulbino.

 

„Chorvedžių kūrybinė veikla gali būti dvejopai vertinama. Viena vertus, jie vadovauja chorams <…>, antra vertus, nemažai chorvedžių greta praktinės choro dirigento (atlikėjiškos) veiklos užsiima ir komponavimu. Įvairiais laikotarpiais chorvedžiai buvo iš aktyviausiai kuriančiųjų.“ Tai citata iš dr. Lino Balandžio disertacijos „Choras katalikų bažnyčioje“, kurioje dėmesys skiriamas chorvedžių-kompozitorių veiklai ir kūrybos ypatumams, kurie kaip atskira sritis yra mažai tyrinėti. Ši citata tinka nusakant ir Donato Zakaro kelią į kūrybą. Studijuodamas LMTA chorvedybą, kurti jis pradėjo antrame kurse (1999 m. sukūrė pirmąją kompoziciją „Missa brevis“) ir šiuo metu yra įsitvirtinęs kaip ryškus chorinės muzikos kompozitorius, sukomponavęs ne vieną įsimintiną opusą, dažnai atliekamą Lietuvos ir užsienio kolektyvų, pelnęs Lietuvos kompozitorių sąjungos M. K. Čiurlionio premiją. Be dirigavimo ir kompozicijos studijų, Zakaras daug metų praleido „Jaunoje muzikoje“ kaip choristas, tad nenuostabu, jog trisdešimtmetį minintis choras savo jubiliejiniame koncerte pasirinko atlikti Zakaro „Credo“ dviem sopranams, dvigubam chorui, vargonams ir perkusijai. Po premjeros kompozitorius sakė: „Komponuodamas „Credo“ nesitikėjau, kad taip pasiseks ir jį atliks tikriausiai geriausias Lietuvos choras „Jauna muzika“, ir dar tokia gražia proga, Nacionalinėje filharmonijoje. Kūrinį rašiau Virginijos Junevičienės užsakymu Marijampolėje rengiamam XIII Tarptautiniam sakralinės muzikos festivaliui „Džiūgaukim... Aleliuja“. Prisipažinsiu, rašydamas kūrinį maniau, kad jį atliks mėgėjų chorai, todėl stengiausi nenaudoti labai sudėtingos faktūros, ritmikos ir intonacijų. Kai kuriose vietose numačiau atlikėjams leisti pailsėti. Balsų tesitūra taip pat nėra labai aukšta, išskyrus sopranų solo partijas, kurios reikalauja aukščiausios vokalo kokybės ir profesionalumo. Vargonų ir perkusijos partijos nėra sudėtingos, bet joms taip pat reikia tikslumo ir susiklausymo. Manau, šį vakarą vargonininkui Rimvydui Mitkui ir perkusininkui Tomui Kulikauskui pavyko nepriekaištingai ir muzikaliai atlikti partitūrą. Tik vieno dalyko kurdamas nenumačiau: kad bus sunku įgyvendinti sumanymą panaudoti dvigubą mišrų chorą. Todėl kūrinys minėtame festivalyje ir ilgą laiką po to nebuvo atliktas.“

 

Iš tiesų, Zakaro „Credo“ skambėjo lengvai, jautėsi, kad chorinės partijos parašytos tikro meistro, kuris iš anksto puikiai žino, kokio nori rezultato, ir moka jį pasiekti be atlikėjiškų problemų. Vargonų ir perkusijos ansamblis taip pat veikė puikiai. Perkusininkas T. Kulikauskas dar sykį įrodė savo meistriškumą ir gebėjimą natūraliai įsilieti į bet kokį ansamblį. Autorius atlikimą komentavo teigiamai: „Įspūdžiai po premjeros geri, atlikėjams ir klausytojams patiko, žmonės sakė, kad muzika graži ir paveiki, o tai man svarbiausia“, – tačiau mano nuomone, solisčių Ievos Gaidamavičiūtės ir Ievos Skorubskaitės duetas nebuvo idealus. I. Gaidamavičiūtė per visą kūrinį buvo lyg išsigandusi, įsitempusi, aukštos natos išbalansavo ansamblį, o skambesio stabilumo stoka trukdė ir I. Skorubskaitei, ir klausytojams suvokti šią muziką.

 

Po kiekvienos ryškaus kūrėjo premjeros norisi jų pasiteirauti, ko reikia šiuolaikiniam kūrėjui, kad jis būtų pastebėtas chorinės muzikos pasaulyje. Kokios pastaruoju metu vyrauja tendencijos, kas jam pačiam svarbu kuriant ir klausant? Zakaras teigia: „Manau, kad daugelis muzikos kūrėjų pastaruoju metu buvo suklaidinti. Jie nepaprastai daug laiko skyrė visokioms komponavimo sistemoms, siekė partitūros ir muzikinės kalbos sudėtingumo, netgi ignoravo atlikėjus ir publiką. Žinoma, gali būti ir toks kelias, kūryba ir yra įdomi todėl, kad ji įvairiapusė, daugiabriaunė. Į grožį ir jo suvokimą taip pat gali būti įvairių požiūrių ir skonių. Man atrodo, kad dauguma žmonių turi įprastą grožio sampratą. Jų akį traukia jūra, graži gėlė, lauže ar židinyje liepsnojanti ugnis ir t.t. Muzikai lengviausia, bet kartu ir sunkiausia, išsiskirti grožiu. Graži melodija, harmonija klausantis teikia malonumą. Man labai svarbu, ar klausytojas, vieną kartą pasiklausęs kūrinio, nori jį išgirsti dar kartą. Žinoma, muzika gali būti negraži, bet čia tikriausiai turi būti toks specialus sumanymas ir to prasmė. Man atrodo natūralu, kad vienus gražiausių kūrinių rašo chorvedžiai-kompozitoriai. Jie geriausiai pažįsta choro galimybes, faktūrą, raiškos priemones. Žinoma, chorui puikiausiai kuria ir niekada nedainavę chore kompozitoriai, išmanantys savo amatą.“

 

„Jaunos muzikos“ vakarą užbaigė monumentalus Arvo Pärto „Te Deum“, atliktas su Lietuvos kameriniu orkestru, preparuotu fortepijonu (Vaida Eidukaitytė-Storastienė) bei įrašu, diriguojant V. Augustinui. Tai buvo tarsi kolektyvo įdirbio ir idėjų apibendrinimas, atskleidžiantis pamatines tikėjimo ir šiuolaikinio žmogaus sintezės detales, palietęs klausytojus ir ilgam įstrigęs jų atmintyje kaip vienas gražiausių šio koncertinio sezono įspūdžių.

 

Prisimindamas choro susikūrimą dirigentas V. Augustinas sakė: „Nors nebuvau prie pačių choro ištakų, stebėjau tai iš šalies ir labai susidomėjęs. Dabar man atrodo, kad tai buvo ne iki galo suvokta jaudinanti jaunatviška avantiūra. Mes labai menkai žinojome apie tarptautinį chorinį gyvenimą, naujausią repertuarą, apie šiuolaikinę chorvedybos praktiką ir teoriją, žodžiu, darėme šuolį, tik nežinojome, kur nusileisime ir ar nusileisime apskritai. Bet jautėme, kad tuometiniame choriniame gyvenime kažkas yra negerai, ir mėginome daryti geriau.“ Atrodo, tikslas pasiektas ir šiandien „Jauna muzika“ iš jaunatviškos avantiūros evoliucionavo į itin vertinamą kolektyvą, reprezentuojantį Lietuvos muzikinį gyvenimą aukščiausiu lygiu.

 

Pabaigai reikėtų pridurti, kad, be stipraus meninio pagrindo, kolektyvo sėkme nuolat rūpinasi ilgametė direktorė Salomėja Jonynaitė ir vadybininkė Ingrida Alonderė, dėl kurių kartais nematomo darbo choras įgyvendina įvairiausius muzikinius tikslus ir idėjas. Šiais metais choro dar laukia daug muzikinių staigmenų, apie kurias užsiminė ir pats vadovas. Tai prestižinio festivalio „Imago Dei“ Kremse (Austrija) atidarymas kovo 20 d.; velykinis koncertas balandžio 13 d. „Iš tamsos į šviesą“ kartu su „Mettis“ kvartetu (skambės Johno Tavenerio, Vidmanto Bartulio ir Maxo Richterio kūriniai), kasmetinis jaudinantis jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkursas „Vox juventutis“, rugsėjį Klaipėdoje ir Vilniuje rodoma Ricardo Llorcos opera „The Empty Hours“, lapkritį programos „Naktės“ su grupe „Merope“ gastrolės Belgijoje ir Olandijoje. Valio choristams, valio vadovui, valio komandai! Tegu muzika visada išlieka jūsų credo ir bendras tikslas!

Choras „Jauna muzika“ ir Vaclovas Augustinas. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Jauna muzika“ ir Vaclovas Augustinas. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Jauna muzika“, Ieva Gaidamavičiūtė, Ieva Skorubskaitė ir Vaclovas Augustinas. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Jauna muzika“, Ieva Gaidamavičiūtė, Ieva Skorubskaitė ir Vaclovas Augustinas. D. Matvejevo nuotr.
Vaclovas Augustinas. D. Matvejevo nuotr.
Vaclovas Augustinas. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Jauna muzika“, Lietuvos kamerinis orkestras ir Vaclovas Augustinas. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Jauna muzika“, Lietuvos kamerinis orkestras ir Vaclovas Augustinas. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Jauna muzika“, Lietuvos kamerinis orkestras ir Vaclovas Augustinas. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Jauna muzika“, Lietuvos kamerinis orkestras ir Vaclovas Augustinas. D. Matvejevo nuotr.
Vaclovas Augustinas ir Donatas Zakaras. D. Matvejevo nuotr.
Vaclovas Augustinas ir Donatas Zakaras. D. Matvejevo nuotr.
Donatas Zakaras. D. Matvejevo nuotr.
Donatas Zakaras. D. Matvejevo nuotr.