Virtualus susitelkimas

Pandemija visus pavertė lygiais ir izoliavo namuose, nepaisant lyties, amžiaus ar socialinio statuso, su(pa)prastino asmeninę būtį ir planus pavertė į nieką. Kita vertus, ji paskatino kultūros sektorių gerai pasukti galvas, kaip padaryti meną prieinamą skaitmeninėje erdvėje. Aišku, kyla natūralus klausimas, „kam to reikia?“ ir „kokia iš to nauda?“ arba kaip tai supaprastina ir sudaiktina meną, kai spektaklio ar simfoninio koncerto peržiūra paspaudus vieną mygtuką prilygsta išėjimui nusipirkti tualetinio popieriaus. Tačiau šiandien ne apie tai.

Šiuo laikotarpiu vienas po kito internetinėje erdvėje pradėjo rastis virtualūs chorų pasirodymai. Jei visus juos sumontuotume į vieną takelį, ko gero, išeitų virtuali dainų šventė. Įrašai labai įvairūs: nuo nepakenčiamai prastų iki naujų kūrinių premjerų. Sąvoka virtualus choras Lietuvoje siejama su muzikologe Ingrida Alondere, kurios gyvenimas artimai susijęs su chorų veikla. Ji dar studijų metais inicijavo pirmąjį lietuviško virtualaus choro projektą. Kaip Ingrida pati komentuoja, ją pirmiausia patraukė žodis „virtualus“: „Šis žodis man pasirodė labai neįprastas bandant apibūdinti chorą. Kadangi Lietuvoje nebuvo tokių sukurta, toks naujadaras skambėjo labai įdomiai ir net intriguojančiai. Vėliau, susipažinusi su pirmaisiais tokiais pasaulyje, supratau, kad būtų naudinga pristatyti naujovišką požiūrį į chorą ir mūsų krašto choro bendruomenei.“

Ši subžanrinė chorinės muzikos niša reikalauja išskirtinių sąlygų ir įrankių norint įgyvendinti projektą. I. Alonderė trumpai komentuoja, kas svarbiausia norint suorganizuoti kokybišką virtualų choro projektą: „Kad virtualus choras „suveiktų“, pirmiausia reikia daug užsispyrimo ir kantrybės. Nuolatinis darbas su informacijos sklaida, bendravimas su chorais, dainininkais gali išties gerokai išvarginti. Antra – strategija, darbo planavimas, dalyvių numatymas, kokybiškos informacijos ruošimas ir dalinimasis kanalais, kurie geriausiai pasiekia žmones. O iš kitos ekrano pusės – iš dainininkų – reikia dviejų elektroninių prietaisų: su vienu jų save filmuoti, įrašinėti garsą, su kitu – stebėti dirigentą ir klausyti garso takelio, pagal kurį atliekama tam tikra choro partija.“ Gilinantis į Ingridos komentarus, galima įžvelgti žanro ribų peržengimą. Šiaulių valstybinio choro „Polifonija“ ir Lietuvos karo akademijos choro „Kariūnas“ meno vadovas ir dirigentas dr. Linas Balandis, suorganizavęs pirmąjį pandemijos meto virtualų chorą (skambiu ir kiek ekstravagantiškai hiperbolizuotu pavadinimu „Chorų choras“), sako, kad „žanro ribų peržengimas liečia filosofinius aspektus. Tai, kad ribos peržengtos – akivaizdu. Suvokti tai mums įprastame chorinės kultūros kontekste gali būti neįprasta. Tai, mano nuomone, tik vienalaikis muzikinis darinys ir jis egzistuoja tik todėl, kad dabar nėra kitokių sąlygų muzikuoti drauge. Įrašai netransliuoja gyvos žmogaus emocijos. Virtualus choras yra „konservuota meninė išraiška“, kai nėra bendro skambesio, skambesys yra padaromas.“

Vienas mane asmeniškai dominančių aspektų virtualaus choro projektuose yra tas, kad dainininkai nesąveikauja su dirigentu, atrodo, išnyksta muzikinio dialogo momentas. Choristai tarsi tampa solistais patys sau, girdi save, frazuoja pagal save ir galimai iškyla pavojus išnykti bendrajai muzikinei pajautai ir sukurti „multiinterpretacinį“ rezultatą. Tad labai įdomu, su kuo susidūrė choristai rengdamiesi šiems projektams. Bendrumo trūkumą muzikuojant tokiame neįprastame chore pabrėžia ir Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika“ atlikėjas Tomas Kreimeris: „Rengiantis ir įrašant virtualų chorą, didžiausias iššūkis, žinoma, buvo prisitaikyti dainuoti vienam, ne chore. Balanso nejautimas, ryšio su šalia stovinčiais kolegomis nebuvimas tikriausiai lėmė nevienodą frazių išdainavimą, muzikinio bangavimo pojūčio trūkumą, intonacijos nevienodumą. Įdomu ir naudinga buvo išgirsti save dainuojant per įrašą, pastebėti trūkumus, kuriuos dainuodamas chore ne visada išgirsti.“ To paties kolektyvo narė Justė Andrikonytė kalba panašiai: „Tai iš tiesų nėra lengva, kyla nemažai iššūkių. Be abejo, tai visai nepanašu į įprastą muzikavimą chore. Choro stiprybė ir yra ta, kad visi dainuoja drauge, būtent dėl vienas kito pajautimo ir randasi gražių dalykų tiek muzikine, tiek emocine prasme. O čia staiga lieki vienas... Kadangi įrašą darai vienu kadru, nėra lengva viską puikiai atlikti nuo pradžios iki galo. Kai pasiklausai, nori kartoti, kažką pakeisti, kažką patobulinti. Taip darai vieną dublį po kito. Valandos bėga. Laikas apskritai išnyksta, nes procesas labai įtraukia.“ Choristė pabrėžia ir pozityvius projekto aspektus: „Bet, žinoma, tai yra labai įdomu. Netgi labiau nei chore jauti savo paties indėlį, vyksta tarsi savęs išbandymas. Didelė atsakomybė gula ir už tai, kokį variantą galiausiai nusiunti. Kartais man labai sunku pajausti, kur jau galima sustoti. Norisi tobulinti viską iki begalybės. Kasdieniame choro darbe tas ne taip jaučiasi.“

Viena ryškiausių choro dainininkių, taip pat solistė bei vokalinio ansamblio „B2“ ir Lietuvos karo akademijos choro chormeisterė Ieva Skorubskaitė dalyvavo, ko gero, didžiausiuose virtualiuose choruose, o šiuo metu dalyvauja L. Balandžio kuruojamame „Chorų chore“. Dainininkė taip komentuoja šias patirtis: „Sunkumai ir pranašumai įrašinėjant virtualaus choro partiją yra panašūs kaip įrašant muziką garso įrašų studijoje. Kartoti galima kiek nori kartų, kai kuriuos dalykus pataisys garso režisierius, kai kuriuos turi įgyvendinti pati ir stengtis įrašyti garso takelį be jokios klaidos. Įrašant virtualų chorą dar reikia pasirūpinti visiškai tylia aplinka, tenka pačiam įsirašyti ir vaizdą, vadinasi, reikia gerai izoliuotis nuo pašalinių garsų, rasti šviesią vietą namuose. Man tai buvo iššūkis. Be to, įrašinėjama ne su profesionalia aparatūra. Dauguma įrašinėja su mobiliaisiais telefonais, tad garso įrašas nėra labai aukštos kokybės. Nepaisant to, įrašinėdama virtualų chorą stengiuosi įsivaizduoti, kad dainuoju ne viena ir tam tikri kūrinio momentai yra atliekami kitaip nei solo kūrinys, nors iš tiesų juk dainuoju viena. Tas dainavimo chore simuliavimas yra keistas ir įdomus. Stengiuosi nuspėti, kuriose vietose autorius (šiuo atveju taip pat ir choro dirigentas) yra nusprendęs, kur turi baigtis žodis su priebalse, kad garso režisieriui būtų lengviau jas suvienodinti. Nurodytą dinamiką perteikti gana keblu. Iki šiol svarstau, ar ji buvo nelabai logiška, ar tai įrašinėjimo būdo įtaka. Žodžiu, tai gana komplikuotas ir įdomus procesas.“

Kaip minėjau, tokio tipo projektų pasiūla šiuo metu labai plati. Šįkart daugiau dėmesio skirsiu dviem ryškiausiems bei kokybiškiausiai įgyvendintiems virtualiems chorams. „Chorų choro“ projekte buvo atliktas Gintauto Venislovo kūrinys „Vakar ir visados“ pagal Marcelijaus Martinaičio tekstą. Kaip teigia I. Skorubskaitė, „būtent šis kūrinys parinktas ne šiaip sau. Tekstas sietinas su realia situacija, tačiau perteikiantis šviesią ir pozityvią mintį – mes kaip dainavom, taip dainuosim visados, ir niekas mums nesutrukdys. Man, kaip ir kitiems mano kolegoms, šis laikas labai sunkus ir miglotas. Neaišku, kada vėl galėsime eiti į sceną nieko nebijodami“. Šis įspūdingas projektas bendram tikslui subūrė net 153 dainininkus! Kita vertus, chorinį dainavimą perkeliant į virtualią erdvę, sėkmę nemažai lemia ir vizualiosios estetikos dalis. „Chorų chorui“, kuris vien savo pavadinimu tarsi meta iššūkį kitiems projektams, vis dėlto reikėjo pasistengti atlikti visus „namų darbus“, nes vizualika šlubavo. Apie estetinius vaizdo ir garso sintezės sprendimus pasisakė kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, kurios kūryboje svarbus aspektas yra medijų sluoksniavimas ir įvairios konceptualios vizualinės išraiškos, papildančios muzikines erdves: „Šiame projekte garsinė ir vaizdinė sintezė neįvyksta. Muzika labai išplėtota, o vizualika lyg formaliai uždėta ant turimos garsinės medžiagos. Trūksta informacijos videomedžiagoje, nesusikuria kelių medijų sąveika. Naudojami efektai ir raiškos priemonės nekomunikuoja nieko daugiau nei prastą vaizdo programos pasirinkimą ir įgūdžių trūkumą.“ Nors projekte garsinė mintis ir puikus G. Venislovo chorinis „perliukas“ nukonkuravo vaizdą, visą projekto komandą – chormeisterį Liną Balandį, vaizdo režisierę Karoliną Sinkevičiūtę, garso režisierius Paulių Ramoną ir Artūrą Pugačiauską, koordinatorius Kristijoną Bartoševičių ir Ingridą Alonderę, programuotoją Antaną Rudaitį ir visus 153 choristus – sveikinu su pasiektu rezultatu! Linkiu nesustoti įgyvendinant ir tobulinant idėjas.

Vilniaus miesto savivaldybės kamerinis choras „Jauna muzika“ taip pat įsisuko į virtualių chorų viesulą, ir kadangi kolektyvo vadovas Vaclovas Augustinas yra ir žinomas kompozitorius, virtualiam skambesiui jis sukūrė naują kompoziciją „Da pacem“. Kas sakė, kad pandemijos metu negali skambėti premjeros? Čia įdomus ir dar vienas momentas: kaip choristams pavyko susitvarkyti su nauja medžiaga, juk įrašo pavyzdžio niekur nėra? Kokie lūkesčiai sukosi dainininkų galvose, kaip jie laukė „realių repeticijų“ ir kaip vertina naują kompoziciją – perduodu iš atlikėjų lūpų.

Tomas Kreimeris: „Po tokios patirties pradedi branginti darbą repeticijose ir muzikavimą kartu, kadangi virtualius paskirų balsų įrašus nelabai verta vadinti choru. Mano nuomone, choras yra tarsi gyvas organizmas – turi pulsaciją, kvėpavimą. Drįstu abejoti, ar pavyks kam nors tai perteikti virtualiai, įrašant po vieną. Naujas kūrinys man labai patiko ir viliuosi jį dar ne kartą atlikti gyvai, su nuostabiu ir išsiilgtu kolektyvu „Jauna muzika“ bei, žinoma, pačiu Vaclovu Augustinu priekyje.“

Justė Andrikonytė: „Įsimylėjau šį kūrinį iškart. Kadangi man buvo labai gražu, tai, tiesą sakant, išmokau visas jo moteriškų balsų partijas. Tai padėjo geriau pajausti visą kūrinį ir galutinis variantas nebuvo kažkuo kitoks nei tas, kuris jau buvo mano galvoje. Bet vėlgi, žinoma, atliekant kūrinius tokiu būdu nebelieka itin svarbaus bendro darbo proceso. Repetuojant kūrinį kartu, manau, jis tampa daug gyvesnis, užpildytas emociniu turiniu ir paveikesnis klausytojui. Vis dėlto muzikavimas kartu yra didelė jėga! Ir jokie virtualūs projektai negalės to pakeisti. Bet aš labai džiaugiuosi, kad mūsų virtualus choras turi visiškai naują kūrinį, gimusį būtent šių dienų kontekste. Man visada labai svarbus tekstas. O „Da Pacem“, nors ir trumputis, yra labai gražus, gilus. Tekstas ir graži muzika tarsi papildo vienas kitą ir, manau, kiekvieną paliečia labai asmeniškai.“

Kūrinys išties paliko labai gerą įspūdį. Lėtai besikeičiančios harmoninės slinktys jame koreliuoja su ypač sulėtėjusiu gyvenimu, o Erico Whitacre’o tipo skambesio ir renesanso tobulumo prisodrintas estetinis lydinys, tikėtina, iš virtualios erdvės persikels tiesiai į koncertų sales ir vainikuos chorinės muzikos repertuaro viršūnes. Kalbant apie vaizdinės (menininkai Kornelijus Jaroševičius, Dinas Marcinkevičius) ir garso raiškos sintezės aspektus – šie buvo išspręsti puikiai ir estetiškai. Šviesios Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios kolonos ir sienos tarsi „pragydo“. Stebėdama projektą galvojau, kaip kartais paprastai galima pasiekti tokį paveikų rezultatą. Minimalistinis, stilingas ir švarus sprendimas tarsi priminė, ko mums reikia, kad išliptume iš šios pandemijos spąstų: kantrybės išlaikant socialinę distanciją, švaros ir skaidrių minčių. Visiems to ir linkiu. O kompozitoriui V. Augustinui siunčiu virtualų šūksnį „bravo, profesoriau! Biss!“ Mūsų susitelkimas bendrai dainai net ir sudėtingose situacijose žymi tautos identitetui būdingą empatiją, kuri galbūt sunkiai išreiškiama socialiniuose santykiuose, tačiau tikrai gebame ją reikšti kitais būdais ir susivienyti dėl bendrų tikslų.