„Prokato“ užrašai

„Lietuvos kine“ saugoma daug filmų, ir sovietinių, ir užsienio, kurių režisierės – moterys. Dauguma jų dabar pamirštos, filmai taip pat prisimenami retai. Sovietų Sąjungoje moterys režisierės dažniausiai kurdavo animacinius, dokumentinius, mokslo populiarinimo filmus, kino kroniką. Dvi ilgai vienintelės Lietuvos kino studijoje dirbusios režisierės – Bitė Pajėdienė ir Laima Pangonytė – taip pat buvo dokumentininkės. „Lietuvos kine“ saugoma daug dokumentinių filmų, kuriuos sukūrė Uralo, Vakarų Sibiro, Pavolgio regionų kino kronikos ir dokumentinių filmų studijose dirbusios režisierės. Jos retai būdavo pastebėtos, priešingai nei trys šio teksto herojės, kurių pavardes prieš kelis dešimtmečius žinojo dauguma sekančiųjų dokumentinio kino naujienas. Jos dirbo Maskvoje, didžiausioje Centrinėje dokumentinių filmų studijoje, kuri sutrumpintai vadinta CSDF (Centralnaja studija dokumentalnych filmov) ir Centrinėje televizijoje. Bet jų požiūris į dokumentinį filmą, jų kūryba ir likimai – skirtingi.

„Lietuvos kine“ saugomas režisierės ir operatorės Marinos Goldovskajos filmas „Solovkų valdžia“ („Vlast soloveckaja. Svidetelstva i dokumenty“, 1987) pasirodymo metais darė didžiulį įspūdį, prilygstantį nebent dar savilaidos būdu išleistam Aleksandro Solženicyno „Gulago salynui“. Filmas pasakoja apie vieną pirmųjų sovietinių lagerių, įkurtą Rusijos šiaurės salose, kadaise pamėgtose atsiskyrėlių ir vienuolių, nors į Solovkų salas nepaklusniuosius trėmė dar caras Ivanas Rūstusis. Tačiau keturi tremčių amžiai nublanksta, palyginti su bolševikų žiaurumu.

Pasitelkdama skirtingų socialinių sluoksnių ir patirties išlikusius gyvus Solovkų kalinius, tarp jų ir garsų literatūrologą Dmitrijų Lichačiovą, Goldovskaja atkuria Solovkų istoriją. Bet kartu labai nuosekliai rodo, kaip lageris tampa visos sovietų valstybės modeliu. Tam pasitarnavo ir archyvuose rastas GPU užsakymu 1927–1928 m. kurtas propagandinis filmas apie idealią Solovkų, kur esą „perauklėjami nusikaltėliai“, struktūrą, kurios viršūnėje – nusipelnę čekistai. Taip buvo vadinami Felikso Dzeržinskio įkurtos Ypatingosios komisijos (sutrumpintai ČK) darbuotojai. Laikui bėgant komisijos pavadinimas keitėsi (OGPU, GPU, NKVD, KGB), bet nusikalstama organizacijos esmė išliko.

Propagandinis filmas, kurio fragmentus rodo Goldovskaja, iškart sukelia prisiminimus apie kitą panašų „reginį“ – Terezyne nacių filmuotą pasakojimą apie neva laimingus iš visos Europos ten suvežtus žydus. Abu filmus vienija noras parodyti, kokie patenkinti yra lageryje uždaryti žmonės, kurie turi savo teatrus, spaudą, sporto aikšteles, nuoširdžiai dirba ir paklūsta valdžiai. Likimo ironija, bet filmas apie idealią Solovkų tvarką neįtiko užsakovams ir buvo „suimtas“. Po daugiau nei pusšimčio metų jis buvo atrastas archyve ir „Solovkų valdžios“ žiūrovai galėjo pirmieji pamatyti kadrus, kurie dabar gerai pažįstami iš dešimčių kitų filmų bei serialų apie XX a. Rusijos istoriją.

Pamenu, kad kalbos apie „Solovkų valdžią“ pasklido iškart. Spėliota, ar jis bus rodomas kino teatruose, nors Michailo Gorbačiovo inicijuota „perestroika“ Lietuvoje dar nelabai buvo juntama. Goldovskaja pati atvežė filmą į Vilnių parodyti kinematografininkams. Įspūdį darė ne tik „Solovkų valdžia“, bet ir jo kūrėja – inteligentiška, stipri, tiksliai mintis formuluojanti moteris. (Filmą su angliškais subtitrais galima pasižiūrėti čia: https://artdoc.media/ru/movie/vlast__soloveckaya__s_1988_87/watch/).

Goldovskaja Maskvos kinematografijos institute studijavo kino operatorių fakultete. Nuo 1963-iųjų ji filmavo dokumentinius filmus visoje SSRS ir net Antarktidoje. Viena pirmųjų pradėjo naudoti JAV judėjimo „Direct Cinema“ metodus bei paslėptą kamerą, kuri 7-ajame dešimtmetyje buvo labai madinga Europos dokumentiniame kine. Vienas pirmųjų Goldovskajos filmų, kurį ji kūrė kartu su režisieriumi Nikita Chubovu, 1968 m. filmuota „Audėja“ („Tkačicha“), dar montažo stadijoje buvo uždrausta, o nufilmuotą medžiagą liepta sunaikinti. Goldovskajai pavyko išsaugoti maždaug pusę valandos medžiagos.

Ji paslėpta kamera filmavo Furmanovo miesto fabriko darbininkes. Vėliau Goldovskaja rašė: „Išbandėme įvairius darbo metodus – paslėptą kamerą, įprastą kamerą, provokacijos metodą. Paaiškėjo, kad žmogus gali atsiverti, apsinuoginti iki tokios sukrečiančios gelmės, apie kokią ankstesnė kino dokumentika net nesusimąstė.“ Pamatę nepagražintą audėjų bendrabutyje filmuotą gyvenimą ir septynias pilku gyvenimu besibodinčias merginas, filmo herojes, kino viršininkai, žinoma, pasipiktino. Tačiau kuriant „Audėją“ atrastą „kelionės į žmogaus vidų“ idėją Goldovskaja plėtojo vėlesniuose filmuose. Ji siekia dramatizmo, kylančio iš tikrovės stebėjimo, kai fiksuojami konfliktiniai momentai ar vidinę dramą išgyvenančių filmo herojų atsivėrimai.

Goldovskajos filmų portretų herojai buvo Arkadijus Raikinas, Aleksandras Tvardovskis, Olegas Jefremovas, Allenas Ginsbergas, Anatolijus Rybakovas ir daug kitų meno bei literatūros kūrėjų. 1986 m. pasirodęs filmas „Archangelsko mužikas“ („Archangelskij mužik“), pasakojantis apie pirmąjį sovietų fermerį, tapo vienu „perestroikos“ pranašų, nes įvardijo naują socialinį reiškinį. Goldovskaja yra sakiusi, kad „perestroikos“ metais dokumentinis kinas atliko opozicinės partijos vaidmenį.

1991-aisiais pasirodė jos filmas „Laisvės skonis“ („Vkus svobody“). Režisierė norėjo pasitelkusi vienos šeimos istoriją papasakoti apie Rusijoje vykstančias permainas. Ji pasirinko savo buvusio studento Aleksandro Politkovskio šeimą. Jo žmona Anna tada studijavo žurnalistiką. Anna, jos lūkesčiai ir tapo filmo centru. Po Politkovskajos žūties Goldovskaja sukūrė tęsinį „Kartus laisvės skonis“ („Gorkij vkus svobody“, 2011) apie neišsipildžiusias viltis. Pati Goldovskaja 1995 m. išvyko į JAV, kur buvo pakviesta dėstyti garsiojoje Pietų Kalifornijos kino mokykloje.

Jekaterina Vermiševa (1927–1998) – iš tų dokumentininkų, kurie sukūrė daug oficiozinių filmų. 1953 m. baigusi Maskvos kinematografijos institutą, ji dirbo Leningrado kino kronikos studijoje, o nuo 1960-ųjų – CDSF. Vermiševos „specializacija“ buvo publicistiniai filmai, kurių pavadinimai savaip iškalbingi – „Pentagonas“ („Pentagon“, 1972), „Laisvę Angelai Davis“ („Svobodu Andžele Devis“, 1972), „Kampučija: tauta, kurią norėjo užmušti“ („Kampučija: narod, kotoryj choteli ubit“, 1979) – ir kurie nukelia į įvairiausius pasaulio kampelius.

„Lietuvos kine“ saugomas šį dokumentinio kino požanrį tiksliai atspindis Vermiševos filmas „Revoliucijos madonos. Nikaragva, 1985-ieji“ („Madonny revoliuciji. Nikaragua, god 1985“, 1985). Tai pasakojimas apie moteris revoliucionieres, Sandino nacionalinio išsivadavimo fronto kovotojas, kurios ir nugalėjus revoliucijai liko aktyvios revoliucijos gynėjos bei valstybės veikėjos. Jos rūpinasi nukentėjusiaisiais nuo kontrrevoliucionierių teroro, augina vaikus, užsiima buitimi.

Filme „Revoliucijos madonos. Nikaragva, 1985-ieji“ Vermiševa savaip išnaudoja poetinio dokumentinio kino galimybes. Filmo pradžioje matome vieną pirmųjų moterų, Anastasio Somozos diktatūrai besipriešinančių partizanų vadę generolę Leticią Herrerą namuose, su vaiku ant rankų. Jos kadrai montuojami su Hondūre nufilmuotais JAV karių manevrais. Taip visą filmą: moterys kovotojos rodomos su vaikais, siuvančios, dirbančios laukuose – medvilnės ir kavos plantacijose. Jų ir vaikų gyvenimo vaizdai montuojami pramaišiui su JAV karinių lėktuvų ir laivų, CŽV samdinių, sugriautų namų, Somozos rėmėjų padegtų naftos rezervuarų ir panašiais vaizdais. Vermiševa tiksliai montuoja originalią ir kino kronikos medžiagą, filmo ritmas nepriekaištingas, o paskutiniai kadrai simboliški – moteris maitina kūdikį. Žiūrėti tokius filmus savaip skaudu, nes pernelyg gerai žinai, kas atsitiks vėliau, kaip degraduos ne tik revoliucijos vadai ir jų siekiai, bet ir tikrovė.

Džemos Firsovos (1935–2012) mokytojai Maskvos kinematografijos institute buvo kino klasikai Aleksandras Dovženka, Sergejus Gerasimovas ir Michailas Rommas. Dauguma Firsovos dokumentinių filmų plėtoja karo temą, ne vieną jų Firsova kūrė kartu su vyru kino operatoriumi Vladislavu Mikoša, kuris Antrojo pasaulinio karo metais filmavo fronte. Kartu jie sukūrė ir filmą „Mūšis už Kaukazą“ („Bitva za Kavkaz“, 1979). Tai vienas iš dvidešimties serialo apie Antrąjį pasaulinį karą filmų. Šį serialą kartu kūrė amerikiečiai ir sovietai. SSRS jis vadinosi „Didysis tėvynės“ („Velikaja otečestvennaja“), o JAV – „Nežinomas karas“ („The Unknown War“). Filmus rodė ne tik televizija, jie buvo išleisti į ekranus ir „Lietuvos kine“ saugoma ne viena šio serialo dalis.

Iš Firsovos režisuotų saugomas ir 1985 m. pasirodęs „Pasikėsinimas į ateitį“ („Pokušenije na buduščeje“), sulaukęs tarptautinių apdovanojimų. Tai antikarinis filmas, kuriame dėstoma cheminio ginklo istorija ir kalbama apie grėsmę keliančias jos atsargas Vakaruose. Apie sovietų atsargas neužsimenama, bet filme panaudota neįtikėtinai daug ir dabar retai matomos kino kronikos. Po Černobylio avarijos Firsova buvo vienos iš kelių nepriklausomų ekspertų grupių, tyrusių atominės elektrinės avarijos priežastis, vadovė. Žiūrėdama „Pasikėsinimą į ateitį“ bandžiau mintyse suderinti jį ir spalvingą režisierės įvaizdį. Ji vaidino ne viename vaidybiniame filme, net Vytauto Žalakevičiaus „Tas saldus žodis – laisvė“ (1974). Erudicija garsėjęs kino istorikas Vladimiras Dmitrijevas yra sakęs, kad Firsovai buvo būdingas „keistas, neįprastas, „nesovietinis“ grožis ir jai siūlydavo vaidinti kine moteris, kurios gyvena savo ypatingą keistą gyvenimą, beveik raganos arba moters iš kito pasaulio, beveik ateivės“.

B. d.