Fortepijono fiesta tęsiasi

Tiesiog pritrenkiantį įspūdį paliko lapkričio 26 d. vykęs vengro Jánoso Balázso rečitalis „Romantika vengriškai“, jo savitos, tobulos kūrinių traktuotės. Kokia paslaptis glūdi Vengrijoje, kad čia gimsta tokie neįtikėtinais talentais apdovanoti pianistai kaip Ferencas Lisztas, György Cziffra, J. Balázsas?.. Pastarasis atlikėjas yra šešių tarptautinių konkursų Austrijoje, Vengrijoje, JAV, Japonijoje, Prancūzijoje nugalėtojas, rengiantis koncertus visame pasaulyje. Tiesa, Vilniaus fortepijono festivalio meno vadovė Mūza Rubackytė J. Balázso talentą pastebėjo viename konkurse, kuriame jis net nepateko į finalą. Tačiau šiame festivalyje, kaip sako meno vadovė, kviečiami dalyvauti ne būtinai I premijų laureatai, o tie, kurie „interpretuoja širdimi“. Šiandien J. Balázsas yra ryškiausias vengrų pianistas. 2016 m. jis inicijavo G. Cziffros festivalį, tapusį prestižiniu klasikinės muzikos renginiu Vengrijoje. Pastaruosius porą metų jis rengia open-air pasirodymus Budapešte, sutraukiančius tūkstančius klausytojų. 2015 m. pianistas pelnė aukščiausią nacionalinį Vengrijos apdovanojimą menininkams – F. Liszto premiją bei prizą „Gramofon“. Tarp daugelio svarbių jauno atlikėjo veiklos krypčių pažymėtina jaunimo edukacija, interaktyvūs koncertai.

Festivalio koncerte skambėjo Roberto Schumanno, Fryderyko Chopino, Ferenco Liszto ir Johanneso Brahmso kūriniai. Klausantis Schumanno „Vienos karnavalo“, op. 26, nuomonė apie šią traktuotę vis kito. Pirmos dalies (Allegro: Sehr Lebhaft) pradžioje gana aštriai skambėjo pirmoji tema, kuri, vėliau besikartodama, tapo kokybiška. Stebino staigus ryškaus temperamento sukeltų proveržių virsmas į nepaprastai švelnius, subtilius skambesius lyriniuose epizoduose. Nustebau, kodėl pianistas, gražiu, lyg šilkiniu garsu skambinantis antros dalies (Romanze: Ziemlich Langsam) melodines linijas, pakeitė jų ritmiką (vis neišlaikydavo kai kurių natų ilgio). Kitos ciklo dalys žavėjo originaliais sprendimais: grakščius, plevenančius skambesius keitė veržli, labai pakili muzika (Intermezzo: Mit Grösster Energie) bei temperamentu trykštantis Finalas.

Po to išgirstos dvi Chopino Baladės sukrėtė vaizduotę tobulomis originaliomis traktuotėmis. J. Balázsas perteikė visiškai skirtingus vaizdinius tiksliai atkurdamas tekstą (pastaruoju metu pastebiu atlikėjus naudojant perdėtą rubato arba nusaldintus lyrinius epizodus). Baladė Nr. 1 g-moll, op. 23, žavėjo talentingo pianisto įsigilinimu į besikeičiančias nuotaikas, prasminga lyrika ar staiga užsiliepsnojančia veržlia energija. Neįprastai šviesiai, grakščiai ir nuotaikingai interpretuojama liejosi Baladės Nr. 3 As-dur, op. 47, muzika.

Itin išraiškingai J. Balázsas paskambino du Liszto kūrinius. Pjesės „Laidotuvės“ iš ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“ traktuotė hipnotizavo tragizmu, stipriomis emocijomis, o „D’Este vilos fontanai“ iš ciklo „Klajonių metai. Tretieji metai“ kėlė nuostabą dėl nepaprastai spalvingų, švelnių ar lyg deimantai žėrinčių skambesių, sukėlusių tikrą vandens žaismo vaizdinį, dėl puikiai pajaustos kūrinio dramaturgijos.

Vulkaninis, nelyginant ugnies kamuoliais besisvaidantis Brahmso–Cziffros Šešių šokių iš „15 vengrų šokių“ atlikimas pribloškė fantastiškomis žmogaus galimybėmis skambinti ne tik nepaprastai greitai ir aiškiai, su įvairiais triukais, šuoliais, tremolo ir pan., bet ir su didžiule vidine jėga, džiaugsmu. Kaskart žavėjo ir sugebėjimas staigiai atsitraukti į pianisto talento veikiamą ypač gražų, taurų ir švelnų lyrikos pasaulį.

Po vaizduotę triuškinančio rečitalio finalo J. Balázsas nepagailėjo savo energijos ir, publikos džiaugsmui, dar paskambino virtuozinę pjesę su vis pasigirstančia Jacques’o Offenbacho tema.

***

Lapkričio 28 d. turėjome progą pasiklausyti talentingo jauno pianisto Nikitos Mndoyantso atliekamų kruopščiai išanalizuotų Chopino, Schumanno ir Brahmso kūrinių. Plačiai pasaulyje koncertuojantis N. Mndoyantsas gimė muzikų šeimoje Maskvoje, pirmą rečitalį skambino būdamas aštuonerių. Maskvos valstybinės konservatorijos absolventas yra ir žinomas kompozitorius, kelių konkursų laureatas. Nuostabiai gražiu garsu ir nuotaikingai N. Mndoyantsas paskambino Chopino Noktiurną H-dur, op. 62 Nr. 1. Iš karto pasijuto, kad šio atlikėjo menas grįstas puikia rusų pianistine mokykla.

Schumanno „Davidsbiundlerių šokiai“, op. 6, – kietas riešutėlis pianistams, nes 18 pjesių cikle autorius tarsi norėjo išreikšti paties sugalvotos mistinės „Dovydo brolijos“ estetinius principus, t.y. kovą su miesčioniškumu mene. Charakteringosios ciklo pjesės turi pavadinimus, atspindinčius muzikos nuotaikas arba tempus. Išoriniu blizgesiu nepasižyminčios miniatiūros reikalauja susikaupimo ir meistriškumo. Nuo pat pirmos pjesės pradžios buvo aišku, kad N. Mndoyantsas, pasitelkęs racionalų pradą, ištobulintą garso išgavimo būdą, sugeba skambinti nuotaikingai, lanksčiai frazuoti. Ypač prasmingai ir spalvingai jis traktavo lyrinę muziką, kurios tylios ir dar tylesnės frazės buvo tobulos.

Milžiniškos apimties dvidešimtmečio Brahmso Sonatos Nr. 3 f-moll, op. 5 (Schumannas ją pavadino „užslėpta simfonija“), traktuotėje vėl ryškiai jautėsi N. Mndoyantso lyrinis talentas, ypač atsiskleidęs antroje dalyje (prie jos Brahmsas užrašė epigrafą: „Leidžiasi sutemos, liejasi mėnulio šviesa, dvi širdys susijungia meilėje“) bei ketvirtoje Intermezzo. Per penkias išplėtotas šio opuso dalis keičiasi meniniai vaizdiniai, dinamika, bet vyrauja galingas Brahmso temperamentas, vidinė jėga bei platuma, kurią aprėpti gali tik brandus, netgi fiziškai stiprus žmogus. Bisui pianistas paskambino kelias nedideles Ludwigo van Beethoveno ir Chopino pjeses.

***

Lapkričio 30 d. koncertas „Dixit Dominus“, kaip rašoma festivalio leidinyje, buvo skirtas ilgamečio Vilniaus fortepijono festivalio rėmėjo ir bičiulio Sauliaus Karoso atminimui. Visą vakarą Lietuvos kameriniam orkestrui ir chorui „Jauna muzika“ dirigavo Modestas Pitrėnas. Įdomu buvo susipažinti su jauno prancūzų pianisto, atlikusio Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 24 c-moll (KV 491), Adamo Laloumo asmenybe. Antroje koncerto dalyje skambėjusiame Georgo Friedricho Händelio „Dixit Dominus“ solistams, chorui ir orkestrui solo partijas atliko sopranai Ieva Gaidamavičiūtė ir Ieva Skorubskaitė, mecosopranas Nora Petročenko, tenoras Vaidas Bartušas ir bosas-baritonas Nerijus Masevičius.

Intrigą sukėlė koncerto pradžioje atlikta Jievaro Jasinskio „Dedikacija Czesławui Miłoszui“ styginiams. Trombonininkas, kompozitorius, aranžuotojas J. Jasinskis yra Kauno bigbendo vyriausiasis dirigentas, LMTA studijuoja kompoziciją. Pernai Kėdainiuose, Cz. Miłoszui skirtame festivalyje, kūrinys skambėjo atliktas kita sudėtimi: styginių kvintetas, medinių pučiamųjų kvintetas, marimba ir fortepijonas. Vilniuje išgirdome autoriaus parengtą aranžuotę kameriniam orkestrui. Nors buvo sunku suprasti, kaip minimalistinė kūrinio medžiaga siejasi su Cz. Miłoszo asmenybe ar kūryba, dirigentas M. Pitrėnas stengėsi atrasti stilingą traktuotę, įnešti įvairovės į nuolat šurmuliuojančiame orkestro fone kartkartėmis pasigirstančių temų fragmentus, inspiruodavo kulminaciją ar vėl atsitraukdavo į vienodą, beveik 15 minučių trunkančią dinamiką. Klausytojai palankiai priėmė šį opusą, scenoje išvydome ir autorių.

Gaivią kūrybinę nuotaiką sukūrė A. Laloumas, dramatiškai, prasmingai ir jaudinančiai traktuodamas Mozarto Koncertą c-moll. Pianistas yra prestižinio Claros Haskil konkurso pirmosios premijos laureatas, koncertuoja su žymiais pasaulio dirigentais, orkestrais, dalyvauja solidžiuose Europos festivaliuose. 2018 m. pasirodė „Sony Classical“ kompanijoje įrašytas dviejų Brahmso koncertų fortepijonui ir orkestrui CD, kuriame A. Laloumas skambina su Berlyno radijo orkestru ir dirigentu Kazuki Yamada. Pianistas studijavo pas profesorius Michelį Béroffą, Éricą Le Sage’ą ir Denisą Pascalį, pastarasis gruodžio 1 d. LMTA vedė prancūzų muzikos meistriškumo kursus.

Mozarto fortepijoninis koncertas c-moll savo dvasia artimiausias Beethoveno kūrybai. A. Laloumas privertė klausytojus įtemptai sekti jo vientisai, įtaigiai, šiltu tembru, su vidiniu ryžtu traktuojamą muziką. Nepaprastai nuotaikingai ir gražiai skambėjo antros dalies (Larghetto) frazės. Sužavėtai publikai pianistas skyrė bisą – labai sukauptai, tartum maldą paskambino Brahmso Bagatelę, op. 117 Nr. 1 Es-dur. Kilo mintis, kad šio kūrinio traktuotės skleidžiama nuotaika labiausiai atitiko dedikaciją S. Karoso atminimui.

Koncerto finale choras, orkestras ir solistai pakiliai atliko solidų Händelio „Dixit Dominus“. Solistai gal kiek meistriškumu nusileido pripažintiems kolektyvams, tačiau bendras įspūdis buvo gražus, klausytojai entuziastingai dėkojo visiems atlikėjams.