7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Universali žinia

Mintys po koncerto, skirto Holokausto aukų atminimui

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 30 (1309), 2019-09-27
Muzika
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras ir choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras ir choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.

Dėmesį visuomet patraukia koncertai, turintys aiškią mintį ir atliekantys tam tikrą misiją. Projekto „Muzika ir politika“ iš ciklo „Nutildyti balsai“ ir VšĮ „Pax et Bonum“ bei ne pelno organizacijos „Forum Voix Etouffées-Cemut“ (Prancūzija) organizuotas koncertas „Atsigręžk, kai tamsumos šešėliai kris“ – vienas iš tokių. Šio visuomenei skirto koncerto (net įėjimas buvo laisvas) Šv. Kotrynos bažnyčioje rugsėjo 19-ąją kontekstas – siekis pagerbti Holokausto aukas, prikelti kompozitorių, nukentėjusių nuo totalitarinių hitlerizmo ir stalinizmo režimų, kūrybą. Juolab tai prasminga ir aktualu šiandien, kai visuomenė vėl ieško savųjų tiesų, netyla „lentų“ (nu)kabinimų aidai, ant šaligatvio iš žemių supilama svastika arba iš priešiškų valstybių vis akiplėšiškiau pateisinami stalinizmo nusikaltimai. Tokiuose ir kituose aktualiuose kontekstuose iškyla ir požiūrio „atskirkime meną (muziką) nuo politikos“ naivumas, o sąžiningos pilietinės pozicijos neturėjimas menininkus dažnai nuveda prie tarnystės diktatoriams. Istorijoje ir šiandienoje tokių pavyzdžių daug. Kaip ir drąsiai tam besipriešinančiųjų: iš pastarojo meto prisiminkime muzikines-pilietines Gidono Kremerio akcijas, nepritariančių Krymo aneksijai rusų menininkų balsus, teatralų protestus dėl režisierių Kirillo Serebrennikovo, Olego Sencovo įkalinimo ir daug kitokių pilietinės kovos pasireiškimų. Visuomenei tai gali būti pamokos, padedančios atpažinti bei sąmoningai įvertinti ir nuolat mus atakuojančias bei skaldančias „minkštąsias galias“, besiskverbiančias per popso ir net rimtosios muzikos koncertus, įvairius kitokius meno renginius. Muzikos raidos ir politinių procesų saitus jau gvildena mokslininkai. Taip pat seniai įrodyta, kad pačios muzikos daugiafunkciškumas, estetinės, socialinės, politinės ar religinės kūrinių reikšmės yra akivaizdžios. Tokios konotacijos netgi praturtina muzikos kūrinių suvokimą, paaiškina jų skleidžiamą žinią, leidžia pažinti kūrėjų gyvenimo, tėvynės praradimo ir likimo dramas.

 

Panašios mintys lydėjo koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje ir nė kiek nenustebino, kad visus tokio pobūdžio vakaro kūrinius parengė Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, kuriam vadovauja iš kolektyvo įkūrėjo ir buvusio vadovo Donato Katkaus meninę vertybinę poziciją perėmęs Modestas Barkauskas. Kaip ir finalinį koncerto kūrinį su orkestru parengęs Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“, vadovaujamas kompozitoriaus ir dirigento Vaclovo Augustino. Abu ilgaamžiai kolektyvai yra tapę tikru sostinės kultūros simboliu, ne paskutinėje vietoje jiems yra ir socialiniai bei politiniai veiklos aspektai.

 

Koncerto programa gerai apgalvota ir suderinta. Vakarą pradėjo šiemet mus palikusio vieno žymiausių Lietuvos kompozitorių Anatolijaus Šenderovo kompozicija styginiams „Post scriptum“. Prieš dešimtmetį parašytas kūrinys šiandien, netekus autoriaus, atveria jau kitokią prasmę, ypač kūrinio pabaigoje muzikai nuskaidrėjant ir tarsi išnykstant nebūtyje. Tai lyg kuklus kompozitoriaus „prierašas“, galbūt raginantis nepamiršti jo kūrybos ir ją maitinusio šaltinio klodų – muzikinės žydų kultūros.

 

Puikiai griežusiam Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui visą vakarą dirigavo svečias iš Prancūzijos Amaury du Closelis (beje, išleidęs Kritikų premija apdovanotą knygą apie kompozitorius, nukentėjusius nuo Trečiojo Reicho režimo). Su savo tautiete sopranu Erminie Blondel dirigentas publiką supažindino su žydų kilmės Austrijos kompozitoriumi Egonu Welleszu. Tikrai nepamenu, kada Lietuvos koncertų scenoje skambėjo šio autoriaus kūriniai. Menkai pažįstama ir jo asmenybė. Šis intelektualas, kompozitorius ir muzikologas buvo vienas svarbiausių tarpukario modernistų, priklausė artimiausiam garsiojo Naujosios Vienos mokyklos įkūrėjo Arnoldo Schönbergo mokinių ratui, apie savo mokytoją parašė pirmąją monografiją, tyrinėjo baroko epochą, Artimųjų Rytų ir Bizantijos muzikinę kultūrą. 1938 m. per Austrijos anšliusą Welleszas, kaip ir kitas Austrijos kompozitorius Ernstas Krenekas, buvo Olandijoje, kur Amsterdamo „Concertgebouw“ salėje Bruno Walteris dirigavo jų kūrinius. Rašoma, kad tai nuo nacių išgelbėjo visų trijų gyvybes. Į tėvynę jie, žinoma, grįžti negalėjo, emigravo į Didžiąją Britaniją.

 

Vienas paskutinių Welleszo kūrinių, parašytas dar jam gyvenant Austrijoje ir tarsi nujaučiant, kad gyvenimas nublokš į britų kultūros lauką, – penkių dainų ciklas „Elizabeth Barret Browning sonetai“ balsui ir styginiams. Tiesa, muziką pagal garsios XIX a. anglų poetės sonetus jis parašė Rainerio Marios Rilke’s vokiškam vertimui. Koncerte porą sonetų, į lietuvių kalbą išverstų poeto Kornelijaus Platelio ir vertėjos Laimos Pacevičienės, paskaitė aktorė Dalia Michelevičiūtė, vedusi visą vakarą. Muzikoje akivaizdžiai jaučiama autoriaus mokytojo Schönbergo bei Richardo Strausso įtaka. Ekspresyvius, modernios muzikinės kalbos meilės sonetus sopranas E. Blondel nuspalvino savo gražiu, sodriu tembru. Vis dėlto norėjosi, kad šiose gana vienodos faktūros ir raiškos dainose solistė būtų paieškojusi daugiau įvairesnių emocinės raiškos niuansų. Visa įvairovė šįkart ryškiau skleidėsi orkestro plotmėje.  

 

Vakaras užbaigtas svarbiu muzikiniu įvykiu – pirmą kartą Lietuvoje suskambo vienas naujausių žymiojo esto Arvo Pärto stambios apimties kūrinių – „Adomo rauda“ („Adam’s Lament“, sukurtas 2010 m.) chorui ir styginių orkestrui. Žinia, Pärtas, tėvynėje sovietų persekiotas už modernius kūrybinius ieškojimus, 1980 m. emigravo į Austriją, Vokietiją, tik 2011 m. grįžo į Estiją, yra dažniausiai pasaulyje atliekamas šiuolaikinis autorius. Šiam sakralios muzikos šedevrui, beje, kaip ir daugelis jo kūrinių nominuotam „Grammy“ apdovanojimui, kompozitorius panaudojo bažnytine slavų kalba parašytą Šv. Siluano Atoniečio (1866–1938) tekstą, kuriame pasakojama skausminga žmonijos protėvio Adomo išvarymo iš rojaus istorija. Galbūt ji susijusi ir su autoriaus asmeniškai patirtu tėvynės praradimo jausmu? „Kas gi yra išvarytasis Adomas? Galime sakyti, kad jis – tai mes, jo palikuonys, nesvarbu, kur ir kada gyvenome ar gyvename, kokia mūsų socialinė padėtis ar tikėjimas. Šis universalusis Adomas jau tūkstančius metų kenčia ir rauda dėl mūsų, jo skausmas išsiliejo kaip jūra, ir tik Viešpatį ir jo beribę meilę pažįstanti širdis gali tai suprasti“, – apie kūrinio idėją yra sakęs Pärtas.

 

Kūrinyje naudojami stačiatikių giedojimo elementai, pinami su styginių linijomis ir chorine homofonija. Buvo kiek neįprasta šioje scenoje girdėti senovinę slavų kalbą, kaip ir itin sodrią faktūrą, o ne piartišką meditatyvų skaidrumą. Bet tai ir visi pirmą kartą išgirsto kūrinio „netikėtumai“. Bendras įspūdis – didingas.

 

Choras „Jauna muzika“ išgavo nepaprastą garso švarą, konsonansinių sąskambių darną. Iš ramios tėkmės efektingai išnirdavę sodrūs žemiausių bosų tembrai įnešė stačiatikių apeigų dvasios, o bendras skambesys, atrodo, nukeldavo į kažkokią universalią sakralaus vyksmo vietą. Dirigento meistriškumas, vientisas choro ir orkestro alsavimas, matematinis tikslumas (kompozitorius pageidauja, kad kūriniai būtų atlikti tiksliai kaip parašyta) padėjo jautriai perteikti tą nenusakomą sakralumo nuotaiką, skleisti bendražmogiškąją žinią. Beje, dar neišdilo įspūdis, kai 2015 m. toje pačioje Šv. Kotrynos bažnyčioje „Jauna muzika“ atliko Pärto chorinių kūrinių programą ir kompozitoriaus 80-mečiui dedikuotą Justės Janulytės „Švytėjimą“, kuriame, pasak autorės, „muzikinėmis metaforomis tyrinėjama branduolinio sprogimo anatomija ir filosofija, energija bei poetika, reflektuojant vieną žiauriausių žmonijos tragedijų“. Atrodo, šio ir anuometinio koncerto idėjos vėlgi susijusios. Tai byloja apie svarbią muzikų poziciją, pastaraisiais metais reiškiamą vis garsiau, tikintis, kad šią universalią kalbą išgirs ir supras bet kurios šalies visuomenės ar tautos.

Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras ir choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras ir choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel. G. Jauniškio nuotr.
Solistė Erminie Blondel, Amaury du Closel ir Šv. Kristofoto orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Solistė Erminie Blondel, Amaury du Closel ir Šv. Kristofoto orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras ir choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras ir choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras. G. Jauniškio nuotr.
Choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras ir choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.
Dirigentas Amaury du Closel, Šv. Kristofoto orkestras ir choras „Jauna muzika“. G. Jauniškio nuotr.