7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Nurašymas

 

Kai prieš porą savaičių pas mane atėjo Elena ir atnešė nurašymo aktą, pagalvojau – greitai Kalėdos. Metams baigiantis, valstybinėse įstaigose reikia padaryti vieną itin svarbų darbą – atlikti inventorizaciją. Būtina viską suskaičiuoti ir įvertinti – iki dantų krapštukų. Bet kad viskas vyktų sklandžiai, iš pradžių turi būti kai kas nurašyta. Nurašymai nuteikia filosofiškai. Štai, įsiklausykite į kiekvieną žodį: „Pripažinto nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti trumpalaikio turto nurašymo aktas“. Ir toliau, kas ir kodėl nurašyta:
„Lempa EX482В, viena; 1 vnt. kaina 25,74 Lt. Nebedega, stiklas sudužęs.
Kabelis, vienas; 1 vnt. kaina 3,75 Lt. Nebegaminamas prietaisas, prie kurio būtų įmanoma jį prijungti.
Puodelis su lėkštute, po vieną – 1 vnt. kaina 1,24 Lt. Puodelis įskilęs, ąselė nudužusi, lėkštutės gėlės nusitrynusios, iš puodelio jau seniai niekas negėrė.
Skaidrės, neįmanoma suskaičiuoti; kaina nežinoma. Nebenaudojamos, neegzistuoja aparatas joms rodyti.
Ruletės, keturios; 1 vnt. kaina 0,35 Lt; Niekas nebežino, kam jos reikalingos.
Techninis aprašas ir instrukcijų knyga, viena; 1 vnt. kaina 11,65 Lt. Knygoje aprašomas aparatas jau seniai nurašytas.
Garso kolonėlės AC NrC20, dvi; 1 vnt. kaina 18,37 Lt. Sugedo.“

 

Išgyvena tik mylintys 3D

Minusas
Yra filmų, kuriuos gailiesi, kad matei, o vėliau – kad esi matęs. Kai matytų filmų sąraše jau yra „Nereikalingi žmonės“ ir ruošiesi žiūrėti naują latvių režisieriaus Mario Martinsono kūrinį, gali nuspėti, kas tavęs laukia. Tuomet žiūri grynai iš antropologinių sumetimų, kaip mokslininkas. Net vertini juos atlaidžiau, kaip sūnaus vaidinimą mokyklos spektaklyje. Ir štai pasirodo filmas, kuris net moksliškai, net kaip stebėjimų objektas yra toks atgrasus, kad suabejoji ir savo vaidmeniu, ir apskritai tiriamo objekto – kino prasme. „Tyli naktis“ klasifikuojamas į šią objektų rūšį.
 
Pliusas
 youtube.com yra 20 minučių ištrintų scenų iš Paulo Thomo Andersono filmo „Mokytojas“. Kiek jėgos turi būti sukaupęs režisierius, kad ištrintų galingas, subtilias, išbaigtas, tapybiškas scenas? Joaquino Phoenixo personažas miega ant baltai pudruotos krūtinės kvėpuodamas į spenelį ir kartodamas, kad myli; šokis tarp klozetų; pokalbis ant laivo denio. „Mokytojas“ – platesnis nei 65 mm juosta, ant kurios jis nufilmuotas, o jo paraštėse slypi filmo apšviesti stebuklai.

 

Kas teikia vilčių

Kai kasmet važinėji po daugybę festivalių, kino žiūrėjimas tampa nebe malonumu, o darbu. Ir tik keliolika juostų iš keliasdešimt ar net kelių šimtų per metus pasižiūri su pasitenkinimu. Kiekvienas festivalis turi veidą, ir dažnai žinai, ko iš jo tikėtis kitąmet. Ne tik iš festivalio programos, bet ir iš to, kokio plauko kino industrijos ar spaudos atstovai ten lankysis. Lokarno festivalyje viršų ima garsiakalbiai italai, kurie mėgsta garsiai išreikšti savo nuomonę ne tik prieš filmą, bet su savimi pasišnekėti ir filmo metu arba garsiai išsigąsti prieš kiekvieną seansą, kai rodomas ekranu praeinantis leopardas (festivalio simbolis). Ir taip kelis kartus kiekvieną dieną. Jei to garso neišgirsti, sutrinka festivalio rutina. Toronto kino festivalio publika – dar garsiau už italus vienas per kitą rėkiantys amerikiečiai. Rodos, visi įsivaizduoja tiesiog gimę nuostabiais kino kritikais. Jie kasdien įnikę į „Screen“ ar „Variety“ laikraščius, tad šneka tokiais pat pertekliniais epitetais, gremėzdiškomis konstrukcijomis, tačiau labiausiai mėgsta eilėse stovėti prie tokių filmų kaip „Lenktynės“ ar „Gravitacija“. Europos kinas arba, tiksliau, neamerikietiškas kinas retam kuriam iš jų teegzistuoja.

 

Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimo laureatai

2013 m. gruodžio 19 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje jau penkioliktą kartą paskelbti Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas. Šis apdovanojimas skiriamas už reikšmingiausią Sąjungos narių sukurtą kinematografijos kūrinį (kūrybinį darbą).

Apdovanoti Kultūros ministerijos premijų laureatai

2013 metų Kultūros ministerijos premijomis apdovanoti 20 kultūros ir meno kūrėjų ir 1 įstaiga. Premijos įteikiamos 2013 m. gruodžio 19 d., ketvirtadienį, 15 val. Kultūros ministerijos Baltojoje salėje (II a.).

"Džiaugiuosi, kad šiemet Kultūros ministerijos premijų laureatai atliepia kultūros politikos prioritetus - apdovanojami asmenys vystė kultūrą regionuose, atkreipė dėmesį į tarmes, akcentavo kultūrinės edukacijos naudą. Ypač džiaugiuosi jaunąja karta, kuri šiemet buvo ypatingai aktyvi", - sako kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Neužmigti teatre

Baigiasi dar vieni metai. Ir vėl rašau laišką Kalėdų Seneliui: „Mielas Kalėdų Seneli, šiemet buvau labai gera, todėl prašau padovanoti man įdomių eksperimentinių spektaklių, kad daugiau niekada niekada neužmigčiau teatre.“ Bijau, kad ir šiemet prašymas nebus išklausytas ir teks džiaugtis kojinėmis, muilu ar kažkuo kitu, telpančiu po egle.
 
Negaliu pykti. Pati puikiai suprantu, kad eksperimentuoti, išmėginti ką nors nauja teatro scenoje nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Regis, ko gi reikia: sudedi kūrėjų komandą ir naują idėją į krūvą, ir štai turi, ko prašei. Tačiau... naujos idėjos, o neretai ir nauji žmonės į teatrų scenas patenka ne taip jau ir lengvai (nors tokių dovanų vis dėlto gauname). Be to, kyla ir paties naujumo klausimas: kas gali būti laikoma mėginimu kurti ką nors nauja, eksperimentu?

 

Apie žmones ir arklius

Ar jau sudarėte naujametinių pasižadėjimų sąrašą? Aš dar ne, bet baigęs šį tekstą būtinai jį pradėsiu, nes nėra nieko saldesnio, kaip įsivaizduoti, kad ateinantieji bus šviesesni ir dosnesni ir kad tu pats būsi tobulesnis. Net jei tai ir netiesa. Tik nesitikiu, kad pasikeis politikai ir televizijos. Tai patvirtina ir šventinės TV programos. Tik užmetęs į jas akį supratau, kad LRT ir BTV entuziastai turės tenkintis begaliniu lietuvišku ir rusišku „popsu“. Koncertai seks vienas paskui kitą, o prie gerokai pabodusių žvaigždžių LRT pridėjo dar vieną – Arūną Valinską. Kaip koks vaiduoklis praėjusį šeštadienį jis pasirodė „Eurovizijos“ atrankos koncerte. Kas nešė politikos klouną į LRT galeras? Gal būsimi rinkimai? Kitas klausimas, kodėl lietuviai tokie ištikimi brangiai ir išlaidžiai „Eurovizijai“, kai konkurso atsisako vis daugiau šalių? Gal tikisi, kad likus mažiau konkurentų kada nors ims ir laimės?

 

Pavojingasis keistuolis Oneginas

Lietuvoje dar esama žmonių, ne tik skaičiusių Aleksandrą Puškiną, bet ir mokančių jo kūrinių ištraukas atmintinai. Tuo buvo galima įsitikinti žiūrint du „Oneginus“ – Rimo Tumino, pastatytą J. Vachtangovo teatre Maskvoje, ir Jono Vaitkaus, praėjusį savaitgalį parodytą Lietuvos rusų dramos teatre. Ir gastroliniuose, ir premjeriniuose spektakliuose paprastai susirenka publika, kuriai nelabai rūpi kūrinio autorius. O šįkart abiejuose pastatymuose nesunkiai galėjai atskirti žiūrovus, apsilankiusius teatre būtent dėl Puškino, o jų aktyvi reakcija reiškė, kad 1823–1832 m. parašytas kūrinys tebėra gyvas. Kūrinio aptarimai vyko ir prieš spektaklį, ir per pertrauką, o vykstant veiksmui vis pasigirsdavo pusbalsiu kartojamos „Eugenijaus Onegino“ citatos. Tai, kad žiūrovai užpildė abu Rusų dramos teatro balkonus – taip pat retas dalykas. Malonu, kad rusų poezijos Aukso amžiaus korifėjus Puškinas ir Lietuvoje mėgstamas, skaitomas, laukiamas. Tačiau šiandien susiduriame ir su kita bėda: nemažai žiūrovų nebemoka rusų kalbos ir Puškinas jiems tampa ne toks svarbus. Nors Vaitkus ir parengė šio eiliuoto romano sceninę versiją, jam rūpėjo „perskaityti“ „Eugenijų Oneginą“ taip, kaip jis parašytas. Todėl svarbiausia spektaklio figūra išliko būtent Oneginas, o ne Tatjana, dažno interpretatoriaus iškeliama į pirmą planą.

 

Dėl viešo Nacionalinės kultūros ir meno premijos kandidato Artūro Railos šmeižto

 

LR kultūros ministerijai

LR kultūros ministrui

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai ir jos pirmininkui Alfredui Bumblauskui

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentui Kornelijui Plateliui

Dienraščio „Respublika“ redakcijai

 

Vilnius, 2013 m. gruodžio 13 d.      

Viešas laiškas

 

2013 m. gruodžio 10 d. dienraštyje „Respublika“ išspausdintame straipsnyje „Šįsyk kultūros nepritrūko“ (2013 gruodžio mėn. 10 d.) pateikiama melaginga informacija apie Nacionalinei kultūros ir meno premijai nominuotą vizualaus meno kūrėją Artūrą Railą ir jo kūrybą. Į žurnalistės Danutės Šepetytės parengtą straipsnį inkorporuotas viešas kultūros ir mokslo veikėjų pareiškimas, kuriame skelbiami klaidinantys faktai apie šio kūrėjo kūrybą ir biografiją. Šiuo viešu laišku norime paneigti visuomenę klaidinančius faktus ir kvestionuoti kai kurias pamatines pareiškimo autorių nuostatas nacionalinės kultūros politikos bei kultūros ir meno premijų atžvilgiu. 

 

Kenčiantis niekšas – tragiškas

 

Ar visiškas niekšas gali kentėti? Ar narkomanas, apgavikas ir karjeristas gali pažvelgti į save iš šalies ir nustėrti iš siaubo? Ar vis gilyn į purvą grimztantis žmogus gali nuoširdžiai būti geras? O gal tai ir yra šių dienų tragiškasis herojus? Panašūs klausimai, ko gero, iškils žiūrint pagal Irvine’o Welsho romaną sukurtą Jono S. Bairdo filmą „Purvas“ („Filth“, D. Britanija, 2013). Žinoma, jei pavyks pasivyti filmą, kuris iš didžiųjų kino teatrų repertuaro dingo per savaitę. Ne todėl, kad būtų blogas ar sudėtingas. Spėju, kad „Purvas“ rodytojams pasirodė pernelyg nutolęs nuo animacinių kūrinėlių visų amžiaus grupių infantilams.

 

PUSLAPIS
IŠ
1003