7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pavojingasis keistuolis Oneginas

Jonas Vaitkus stato Puškiną Lietuvos rusų dramos teatre

 

Daiva Šabasevičienė
Nr. 47 (1061), 2013-12-20
Teatras
Scena iš spektaklio „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvoje dar esama žmonių, ne tik skaičiusių Aleksandrą Puškiną, bet ir mokančių jo kūrinių ištraukas atmintinai. Tuo buvo galima įsitikinti žiūrint du „Oneginus“ – Rimo Tumino, pastatytą J. Vachtangovo teatre Maskvoje, ir Jono Vaitkaus, praėjusį savaitgalį parodytą Lietuvos rusų dramos teatre. Ir gastroliniuose, ir premjeriniuose spektakliuose paprastai susirenka publika, kuriai nelabai rūpi kūrinio autorius. O šįkart abiejuose pastatymuose nesunkiai galėjai atskirti žiūrovus, apsilankiusius teatre būtent dėl Puškino, o jų aktyvi reakcija reiškė, kad 1823–1832 m. parašytas kūrinys tebėra gyvas. Kūrinio aptarimai vyko ir prieš spektaklį, ir per pertrauką, o vykstant veiksmui vis pasigirsdavo pusbalsiu kartojamos „Eugenijaus Onegino“ citatos. Tai, kad žiūrovai užpildė abu Rusų dramos teatro balkonus – taip pat retas dalykas. Malonu, kad rusų poezijos Aukso amžiaus korifėjus Puškinas ir Lietuvoje mėgstamas, skaitomas, laukiamas. Tačiau šiandien susiduriame ir su kita bėda: nemažai žiūrovų nebemoka rusų kalbos ir Puškinas jiems tampa ne toks svarbus. Nors Vaitkus ir parengė šio eiliuoto romano sceninę versiją, jam rūpėjo „perskaityti“ „Eugenijų Oneginą“ taip, kaip jis parašytas. Todėl svarbiausia spektaklio figūra išliko būtent Oneginas, o ne Tatjana, dažno interpretatoriaus iškeliama į pirmą planą.
 
Bendradarbiaudamas su scenografu Artūru Šimoniu, Jonas Vaitkus eina jau pramintu keliu. Intensyvus, prasmingai apgalvotas apšvietimas (geras šviesų dailininko darbas), minimalistinis scenovaizdis: kintančios tuščiavidurių kubų kompozicijos, vaizdo projekcijos ekranas, peršviečiamos „širmos“ šonuose, tampančios Vaitkaus spektaklių „užuovėjomis“, kūrinį daro atpažįstamą, nuspėjamą, atrastą (kartais jis primena, pvz., „Mergaitę, kurios bijojo Dievas“).
 
Išgryninęs aplinką, Jonas Vaitkus visą dėmesį sutelkia į Onegino vaidmenį, patikėdamas jį unikaliam aktoriui, o pastaruoju metu ir režisieriui Grigorijui Gladijui. Jis ne tik kartu kūrė Albert’o Camus „Kaligulą“ Kauno dramos teatre 1983-iaisiais, bet ir suvaidino pagrindinius vaidmenis Vaitkaus režisuotuose filmuose – Čiurlionį („M.K.Č. Zodiakas“, 1985) bei Dirigentą („Don Žuanas“ pagal Wolfgango Amadeus Mozarto operą, 1987). Anuomet G. Gladijus Kauno dramos teatro jauniesiems aktoriams (pirmajam Vaitkaus „dešimtukui“) dėstė judesį. Tai išskirtinė asmenybė, vienu iš savo mokytojų jį šiandien vadina ne vienas garsus aktorius. Šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Kanadoje, G. Gladijus trumpam grįžo į savo „praeities salą“ ir pademonstravo meistrystę, sukauptą per daugelį metų. (Šis sugrįžimas primena ir praeityje prarastos Onegino meilės istoriją.) Patikėjęs kūrinio vairą G. Gladijui, Vaitkus kiek palengvino sau užduotį, bet ir per daug pasikliovė vieno aktoriaus galiomis. Matydami G. Gladijų keliose vaidybos dimensijose, kartais išleisdavome iš akiračio Puškiną, būdami vien aktorinių faktūrų, aukščiausios aktorinės technikos žongliravimo stebėtojais. Tai, ką išgyveno ir ką į šį vaidmenį sudėjo Gladijus, reikalautų atskiros studijos. Tokios technikos aktoriaus lietuvių scena iki šiol neturėjo. Šuoliuojantį per epochas (Puškinas – Prokofjevo muzika – šiandienos teatras) Gladijų galima laikyti ypač geru analitiku, sugebančiu Oneginą atskleisti kaip daugialypį, daugiaspalvį herojų, dar atvirą lig tol nepažintos meilės jausmams. Jo Oneginas neskendi prisiminimų melancholijoje, jis išgyvena kelionę į praeitį. Keisdamas balso registrus, aktorius demonstruoja šiuolaikinį žmogų-kaukę, suformuotą kelių šimtmečių.
 
Tatjaną vaidinusi Jevgenija Gladij dar labiau išsiskyrė iš istorinio konteksto, be jokių išlygų būdama čia ir dabar. Ši Rusų dramos teatro aktorė kiekviename vaidmenyje pasižymi ypatinga koncentracija, švara ir dinamika. Iki premjeros buvo kiek keista įsivaizduoti tėvą ir dukterį, vaidinančius Oneginą ir Tatjaną, bet aukšta aktorinė technika padėjo jiems išvengti nereikalingo jausmingumo ir įprastų „sceninės meilės“ situacijų.
 
Spektaklio traktuotei didžiulę įtaką padarė Sergejaus Prokofjevo muzika, leidusi kūrinį sušiuolaikinti. Į sceną išvedęs Petrą Pirmąjį (Puškino prosenelio krikštatėvį), Napoleoną (ne sykį minimą kūrinyje), Leniną ir Staliną (užuomina į 1937 m. uždraustą A. Tairovo spektaklį su S. Prokofjevo muzika, skirtą Puškino 100-osioms žūties metinėms), Jonas Vaitkus ne tik sujungė įvairių epochų peripetijas, bet ir savaip replikavo pačiam Eugenijui Oneginui. Savimi pasitikintis „aristokratas“, reikia nereikia kalbantis prancūziškai, tapo dar viena sustingusia statula. Onegino gyvybę Vaitkus tarytum „įkalino“ Gladijaus kūne, „užbalzamavo“ jo jausmus ir leido jį pažinti tik per veido mimiką, išraiškingas grimasas ir sudėtingas balso moduliacijas. Nors aktorius dar nenugrimuotas baltai, dar neužkeltas ant postamento kaip jo „kolegos“, aišku, kad tik nedidelė riba skiria Oneginą nuo laike sustingusių „mumijų“. Vien dėl to jis atsipalaiduoja ir žavisi tyrais, atvirais Tatjanos jausmais.
 
Tokia pozicija vėl padaro Vaitkų statomo kūrinio „sanitaru“. Įmanoma ir tokia traktuotė, bet tam tikri dalykai lieka nesuderinti. Pavyzdžiui, Aleksandro Agarkovo vaidinamo Autoriaus istorinis kostiumas, plastika ir visai kitokia G. Gladijaus kuriamo Onegino vaidybos maniera. Arba visai kitokios stilistikos Onegino tarnas Gijomas groteskišku kostiumu (kostiumų dailininkė Daiva Samajauskaitė). Akivaizdu, kad „Eugenijaus Onegino“ kūrėjai sunkiai ieškojo sceninės vienovės, – prieš kelerius metus sumanytas spektaklis pirmiausiai turėjo būti muzikinis ir tik vėliau tapo muzikine literatūrine drama. Muzikinis kūrinys, virtęs drama, matyt, gerokai sumaišė kortas, o keturiasdešimt keturi S. Prokofjevo muzikos fragmentai dar labiau „išsifragmentavo“. Tai ypač juntama puikiose scenose, kur Gladijaus Oneginas diriguoja sceniniam veiksmui su nematoma batuta, taip tarsi primindamas, kad pirminis vaidmens variantas buvo kiek kitoks.
 
Kiekvienai scenai Vaitkus suteikia formą, įprasmina kiekvieną mizansceną, kiekvieną „užsklandą“ paverčia profesionalia, logiška, muziką naudoja ne dėl fono, prasmingai valdo šviesų partitūrą; tačiau negali nepajusti, kad statoma „opera-baletas“ tapo Onegino – vampyriško Don Žuano drama. Ritminis tikslumas kartais kontrastuoja su introvertiškais kai kurių herojų pasauliais. Galima sakyti, kad tiksliausia Puškino poetikos charakteristika tampa per šokį išreiškiamas veiksmas, ypač pasitelkiant folklorines-mitologines figūras ir kai kuriuos Puškino personažus (choreografė – Marija Simona Šimulynaitė). Šioms scenoms ypač tiko kostiumų dailininkės pasiūlytas sprendimas – juodos suknelės, baltos kojinės, juodi galvos apdangalai – kokošnikai. Andriaus Butkio sušoktas Vladimiras Lenskis – taip pat vienas iš spektaklio ritmikos ramsčių. Jo emocionalus, dinamiškas temperamentas, išraiškingas sceninis judesys tapo itin svarbia dramaturgine charakteristika. Prokofjevo muzika organiškai skambėjo būtent dėl baleto atlikėjų. Ne kartą norėjosi, kad muzika nenutrūktų, o Tatjana ir Oneginas irgi būtų muzikinio pasaulio dalimi.
 
Jautis-lėlė, ant kurio puikuojasi Oneginas, balnas, tampantis Tatjanos kostiumo dalimi, gašliai aplink Oneginą besisukinėjantis tarnas Gijomas Vaitkaus traktuotėje yra kūniško gyvenimo atspindys. Pirmajame spektaklyje Gijomą suvaidino Valentinas Novopolskis. Ateityje aktorių sudėtis keisis: Novopolskis vaidins Oneginą, Valentinas Kirejevas – Gijomą, Aleksandra Metalnikova arba Edita Gončiarova – Tatjaną, Telmanas Ragimovas, Edgaras Bechteris arba Artūras Svorobovičius – Vladimirą Lenskį, ir tai gali smarkiai koreguoti spektaklį. Pirmoji premjera – tai vienas iš galimų sprendimų. Aktorių sugebėjimai, netgi jų fiziniai duomenys turės didelės reikšmės ne tik bendrai spektaklio tėkmei, bet ir pačiai kūrinio traktuotei. Įvairios patirtys, skirtingi požiūriai į vaidmens kūrimą suformavo šiam teatrui netikėtai didelius uždavinius.
 
Lietuvos rusų dramos teatras šiandien yra dėmesio centre. Prieš pat Kalėdas ir Naujuosius metus jis dovanojo savo žiūrovams Puškiną, ir tai taps įdomių diskusijų objektu.

 

Scena iš spektaklio „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Eugenijus Oneginas“. D. Matvejevo nuotr.
Grigorijus Gladijus (Oneginas) ir Valentinas Novopolskis (Gijomas). D. Matvejevo nuotr.
Grigorijus Gladijus (Oneginas) ir Valentinas Novopolskis (Gijomas). D. Matvejevo nuotr.