7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt
Agnė Narušytė
Nr. 47 (1061), 2013-12-20
Paraštės
Gintaras Zinkevičius, „Ir kurgi tos Kalėdos?“. 2013 m.
Gintaras Zinkevičius, „Ir kurgi tos Kalėdos?“. 2013 m.

 

Kai prieš porą savaičių pas mane atėjo Elena ir atnešė nurašymo aktą, pagalvojau – greitai Kalėdos. Metams baigiantis, valstybinėse įstaigose reikia padaryti vieną itin svarbų darbą – atlikti inventorizaciją. Būtina viską suskaičiuoti ir įvertinti – iki dantų krapštukų. Bet kad viskas vyktų sklandžiai, iš pradžių turi būti kai kas nurašyta. Nurašymai nuteikia filosofiškai. Štai, įsiklausykite į kiekvieną žodį: „Pripažinto nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti trumpalaikio turto nurašymo aktas“. Ir toliau, kas ir kodėl nurašyta:
„Lempa EX482В, viena; 1 vnt. kaina 25,74 Lt. Nebedega, stiklas sudužęs.
Kabelis, vienas; 1 vnt. kaina 3,75 Lt. Nebegaminamas prietaisas, prie kurio būtų įmanoma jį prijungti.
Puodelis su lėkštute, po vieną – 1 vnt. kaina 1,24 Lt. Puodelis įskilęs, ąselė nudužusi, lėkštutės gėlės nusitrynusios, iš puodelio jau seniai niekas negėrė.
Skaidrės, neįmanoma suskaičiuoti; kaina nežinoma. Nebenaudojamos, neegzistuoja aparatas joms rodyti.
Ruletės, keturios; 1 vnt. kaina 0,35 Lt; Niekas nebežino, kam jos reikalingos.
Techninis aprašas ir instrukcijų knyga, viena; 1 vnt. kaina 11,65 Lt. Knygoje aprašomas aparatas jau seniai nurašytas.
Garso kolonėlės AC NrC20, dvi; 1 vnt. kaina 18,37 Lt. Sugedo.“
 
Nurašymo veiksmas – beveik mano bendrapavardis – yra baugokas. Skamba kaip dvigubas perspėjimas: kad nieko negalėsi naudoti amžinai; kad neamžini patys naudotojai. Pavyzdžiui, tas puodelis – jis eilinis, pagamintas kartu su tūkstančiais kitų gamykloje. Gerti iš įskilusio niekas nenori, nes gali atsitikti kas nors blogo – toks prietaras, kaip ir dėl tryliktųjų metų sąsajos su velniu (galėjo juos dėl visa ko praleisti). Puodelis niekam nieko neprimena, nurašytas jis dings be pėdsako, tik atlaisvins vietą spintoje. Todėl dėdama jį į kartoninę dėžę įsivaizdavau, kaip iš jo gėrė kavą visų kartų Dailės istorijos ir teorijos katedros dėstytojai – iki manęs ir su manim, puodelio atmintyje vienas po kito keisdamiesi it skaidrės senoviniame projektoriuje.
Beje, nurašomos skaidrės – visai kas kita. Jos neįkainojamos, nes unikalios. Tai stiklinės plokštelės, kurių kraštai apklijuoti šiurkščiu popieriumi. Ant jo užrašytas eilės numeris, autorius, pavadinimas, metai, technika. Plokštelėse – nespalvotos reprodukcijos iš rusiškų knygų, darytos nežinomų fotografų. Jų prikrauti maždaug pusantro metro aukščio ir metro pločio medinės spintelės stalčiukai su apvaliomis rankenėlėmis. Kai kurios rankenėlės nukritusios. Stalčiukų kraštai apdaužyti. Ant kiekvieno – metalinis numeris ir popierinė etiketė, ant kurios plunksna ar flomasteriu užrašyta tema, pavyzdžiui: „Tarybinė architektūra“, „Rusų tapyba XVIII a.“. Kai kurie stalčiukai sunkiai atsidaro. Kiti atsidaro lengvai. Iš jų traukdavo skaidres ir rodydavo ekrane profesorius Alfredas Širmulis, kasmet vis kitiems studentams pasakojęs tą pačią visuotinę dailės istoriją. Dabar profesoriaus nebėra, skaidrės nebetinkamos naudoti. Šiuolaikinėms paskaitoms vaizdų reikia spalvotų, telpančių į gigantišką kompiuterio atmintį, lengvai randamų internete. Viskas pasikeitė. Ir nors spinta buvo dirbinama kaip ilgalaikis turtas, laikas ją paliko, ji nebereikalinga. Ji vis dar stovi kaip paminklas praeities dėstytojams. Didingų vizijų likutis, visų pastangų vaisiuose bręstančio bergždumo grūdo daigas. Ją reikės nurašyti.
 
Todėl kiekvieną kartą nurašymo akte perskaičius žodžius „trumpalaikis turtas“ nukrečia šiurpas. Nes tai – išdavystė. Nes paaiškėja, kad trumpalaikiškumas jau buvo numatytas iš anksto. Ir puodelis, ir skaidrės buvo trumpalaikiai pagal apibrėžimą. Turėsimi trumpą laiką. Buvo užprogramuota jų baigtis. Jų būsimas nereikalingumas. Nusidėvėjimas. O mums kažkas tik sukūrė tvirtai padaryto daikto amžinybės iliuziją. Nurašymo aktas turėtų skambėti kaip perspėjimas. Specialiai pametėtas prieš Kalėdas, kai visi pirks dovanas – būsimą trumpalaikį turtą. Tai irgi numatyta iš anksto. Ir nereikia įsivaizduoti kitaip. Jos irgi bus anksčiau ar vėliau nurašytos. Kaip ta vonia, kurią šeštadienį antro aukšto kaimynai išnešė į laiptinę – ne tik įstaigose, bet ir namuose prieš Kalėdas vyksta nurašymai. Girdėjau, kaip ji dunkstelėjo, šaižiai sudžyrino plyteles. Tai sunki ketaus vonia, dar visai nebloga, neprakiurusi, emalis nenusilupęs, pasenusi tik morališkai. Kiek kartų joje maudytasi? Nebesvarbu. Dabar ji stovės, pamažu kaupdama dulkes, nuorūkas, popierėlius, prisitaikydama prie laiptinės prieblandos, taps jos dalimi, balkšvu vaiduokliu, kuris pasitinka grįžtančius namo neperregimoje laiptinės tamsoje. Ir kai ją išneš, kaip išnešė anksčiau nurašytą seifą, toje vietoje liks vonios tuštuma. Kurį laiką laiptinėje bus kiek per daug erdvės, bet paskui tuštuma užsitrauks. Ir ji trumpalaikė.
Ir ateinantys metai – trumpalaikiai. Jie netgi lengvai suskaičiuojami – truks tik tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas. Tik tiek laiko juos ir turėsime, kasdien rašydami 2014, iš pradžių vis pataisydami automatiškai išvedžiotus 2013, o paskui jau – be klaidų. Kol ir tie bus nurašyti. Visi metai – kaip trumpam įsigyjama prekė, nors įsivaizduojama, kad ilgam. Unikali ir neįkainojama.
 
Nes tik trumpalaikiai daiktai yra gražūs. Tai sakau, prisiminusi XIV a. japonų atsiskyrėlio Yoshidos Kenko žodžius „Užrašuose iš nuobodulio“: „Jei žmogaus gyvenimas būtų amžinas ir neišnyktų vieną gražią dieną kaip rasa Adasi lygumoje ir neišsisklaidytų kaip dūmas virš Toribe kalno, jame nebūtų tiek paslėpto žavesio. Pasaulyje nuostabus būtent nepastovumas.“ Kai apninka liūdesys, reikia japonų pavyzdžiu atlikti trumpalaikiškumo pratybas. Pavyzdžiui, su sniegu. Prisiminkime šiais metais pavasarį niekaip nenutirpusį sniegą. Jis buvo virtęs bjauria, papilkėjusia nuo senatvės pluta, jos koriuose buvo prisirinkę žiemos organinių išskyrų. Tada visi jo nekentė. O dabar tie patys visi norėtų jį išsaugoti. Ir aš to norėčiau, bet turiu tik man parodytą trumpą reginį. Buvo giliai pilka lapkričio diena – tokia pilka, kai, žinote, viskas pilka: ir namai, kurių spalvas kažkas išskalbė kartu su juodaisiais purvynais, ir apgailėtini medžiai, ir troleibusai, ir šaligatviai (tie tai iš prigimties pilki), ir katės, ir langai kaip užakusios pelkės, ir springstantis vandeniu oras, ir dangus, kuriame apsunksta paukščių sparnai, o lėktuvai vartosi it ruoniai... Taigi tą pilką dieną kalbėjausi telefonu žiūrėdama pro langą: „Kada posėdis? Penktadienį? Aišku, suskaičiuok valandas, gal supras, kad nesąmonė...“ Tada pamačiau, kaip lietaus lašai staiga virto snaigėmis. Krito balti kąsniai. Niekas neatsisuko ir nesukluso. Visi ėjo kaip ėję. Net tas plikagalvis, kuris juk turėjo pajusti pasikeitimą: težų dygesnės snaigės dribtelėjimą vietoje įprastinio lašo tekštelėjimo. Snaigės krito ant pilkų būties pagrindų iškart nykdamos. Tarsi jas sugertų drėgna tamsa. Tai vyko kokią minutę, ir tada sniegas vėl akimirksniu virto lietum. Spektaklis baigėsi. Vėl viskas pilka.
 
Sakysite – ir vėl apie sniegą! Ne apie sniegą. Tik nurašymo procedūra skatina su daiktais elgtis taip, tarsi jie būtų sniegas. Tarsi būtų galima sunaikinti tai, kas buvo parašyta, nepaliekant jokių pėdsakų, kaip sukant kino juostą atgal, kai plunksnai judant priešinga kryptimi tekstas ne atsiranda, o nyksta. Nurašymai skamba kaip pasipriešinimas materijai, mėginant panaikinti tai, kas apčiuopiamai, nepaneigiamai buvo. Bet tai galioja tik kalbant apie nuosavybę. Popieriai lieka, nors atsikračius daiktų išsitrina juose gyvenusi istorija. Tačiau tai negalioja fotografijoms, nes ir jos parašytos (šviesa) ant popieriaus.
 
Apie tai pagalvojau kartą kieme radusi išmestą krūvelę nuotraukų. Iš vienos šypsosi mergytė žydromis akimis, su kasytėmis. Daili, linksma. Svetima. Pasinė nuotrauka neleidžia įsibėgėti vaizduotei. Kitoje – vyras. Toks pats bedvasis, tik nespalvotas, iš praeities, kai visi vyrai pasinėse nuotraukose buvo panašūs į komunistus. Ir kelios nespalvotos mėgėjiškos nuotraukos, darytos gatvėje – pora stumia vežimėlį, mergytė ir šuo, moteris rudenį Gedimino pilies bokšte. Į vieną kadrą įlindusi moters nugara – ji neša pieno bidoną. Kitoje akmenimis grįstos gatvės pusėje – dar keli praeiviai tirpstančiais kontūrais. Ryškiai matosi tik ant vitrinos stiklo priklijuotas plakatas: dvi elegantiškos moterys, tokios svetimos šiame nušiurusiame stoties rajono miestovaizdyje. Ta vieta visai netoli nuo čia. Nufotografuoti žmonės čia gyveno anksčiau už mane, vaikščiojo tokiais pat susirūpinusiais veidais po rūko įtvinkusią tylą, kvepėjo dulkėmis ir rasa, bet manęs čia nebuvo. Dabar juos išmetė – dar vienas nurašymo aktas. Vaizduotė skubiai kuria priežasčių scenarijus. Vaikai užaugo? Tėvai susipyko? Iširo šeima? Kažkas numirė? Ne. Pažįstamo žmogaus nuotraukos taip lengvai neišmesi. Čia nepažįstami. Greičiausiai pardavė butą, atsikraustė kiti. Suinventorizavo rastą turtą, ko nereikia, nurašė – ir išmetė nuotraukas kartu su kitais buvusių šeimininkų pėdsakais. Prie šiukšlių konteinerių kasdien dirbantys benamiai jas išmėtė, tada nuotraukas pasigavo vėjas ir atnešė čia, man po kojom.
 
Žinau, kad po mano kojom šitoje vietoje, ant kalnelio tarp Gėlių, Sodų, Šopeno ir Stepono gatvių, guli dar senesnė istorija. Tik ne nuotraukų, o kietesniu – kaulų pavidalu. Apie tai šią vasarą pasakojo viena pensininkė, rusė, gyvenanti sename skylančiame name nuo vaikystės: „Čia buvo sodas (todėl toks gatvės pavadinimas) – visame šitame plote. Mes čia žaisdavom kiauras dienas, valgėm obuolius ir slyvas, net namo nereikdavo eiti. Kartą iškasėm lobį – paslėptus žydų turtus. Juos konfiskavo valdžia. O paskui, kai tiesė šiluminę trasą, jie atkasė daugybę kaulų. Žmonių kaulų. Spėju, kad čia jie buvo sušaudyti, o mūsų name tikriausiai buvo gestapo štabas, nes kai atsikraustėm po karo, čia jau buvo įvestas telefonas.“ Vilniuje nėra nė vienos romantiškos vietos. Jo grožis – tik paviršius, storas užmaršties sluoksnis, ant kurio visi ropinėja užsiėmę kasdieniais reikalais. Niekas nepastebėjo, kaip aplink pridygo stiklinių dangoraižių, o sodo nebeliko. Dabar ant šito kalnelio vyksta tamsieji nurašymo darbai.
 
Juos atlieka profesionalūs nurašinėtojai, slaptieji visuotinės inventorizacijos talkininkai. Paprastai penktadieniais. Mačiau visai neseniai. Vieną vakarą išvedžiau Pepę (savo juodą kalytę) pasivaikščioti. Mėnulis buvo jaunut jaunutėlis, giedra ir aklinai tamsu, matėsi tik žvaigždės, tad jas ir susirašiau: tą didelę virš kamino, kuri pulsuoja kaip dirbtinis palydovas (greičiausiai taip ir yra), tos trys vienoje eilėje virš liepų, ta rausvoji išblyškusi, Didieji Grįžulo Ratai, na ir keletas neįsidėmėtinų vidutinybių. Ir tada pamačiau, kad tamsoje ne visai tuščia, yra dar kai kas – ten aukščiau, po medžiais. Šviečiančio lango fone švysčiojo du skrybėlėti siluetai, panašūs į Filę ir Rulę, kuriuos kartais Karlsonas nuvydavo nuo stogo. Jie kelis kartus užlėkė laiptais nešdami didelius maišus, puolė prie žabų krūvos, čia gulinčios nuo pavasarinės talkos, ir ėmė traukyti šakas, jas mėtyti glėbiais ant tų maišų... „Slepia pavogtas padangas“, – sušnibždėjo vyras, vedžiojęs du ilgaplaukius šunelius. Tamsoje jo nemačiau, nors stovėjo už trijų žingsnių. Tada jau žiūrėjom abu. „O gal ne padangas? Kažkaip per lengvai nešė“, – suabejojau aš. Prisiminiau, kad tuos tipus, kurių veidai vienodi, bet skyrėsi kelnių spalva, tikriausiai mačiau, kai dar buvo apytikriai šviesu. Jiedu lėkė žemyn takeliu, vienas rėkė į telefoną: „Šias vyjdu v Gėlių! Padaždi.“ Dabar jie dirbo tyliai. Kai pasitraukė, buvo dar tyliau. „Gal ten sukapotas lavonas? – mane įveikė detektyvinė karštinė. – Einam pažiūrėti.“ Vyriškis tik pasigavo savo šunis ir nuskubėjo apačion. Kelias minutes padvejojau. Jei čia būtų romanas, o aš – bebaimė detektyvė mėgėja, būtinai nueičiau pažiūrėti, kas ten paslėpta. Būčiau luktelėjusi vos vos, tada tyliai nusėlinusi viršun, stebėdama Pepę, kuri iškart suurzgia, jei yra pašalinis, t. y. žmogus be šuns. Tada būčiau nukėlusi šiek tiek žabų ir prakrapščiusi maišą. Ten būčiau radusi cigarečių. Kontrabandinių. (Juk maišus nešė lengvai, lavonas būtų sunkesnis.) Visi žino (taip pat – ir policija), kad šitas kalniukas – tik tarpinė stotelė. Surinkimo punktas. Vieni atneša, kiti išneša. Būčiau paėmusi kelis pakelius rūkantiems draugams ir vėl užbėrusi šakomis. Bet čia man reikės gyventi ir toliau, tad pasukau žemyn. Ant kalnelio liko tamsa ir nurašytas arba kitų nuosavybėn perrašytas kažkas.
 
Kur viskas dingsta? Nurašyti daiktai tarsi atsiduria niekur – jų nebuvimas pažymėtas praeities biurokratų popieriuose. Jie yra ir jų nėra. Jie – tamsioji materija, užimanti maždaug ketvirtadalį mūsų visatos. Ir ji – yra, bet ir nėra, nes jos dalelių neįmanoma pamatyti, pagauti net ir jautriausiais instrumentais. Bet tamsioji materija neišnyksta. Kaip ir nurašyti daiktai neišnyksta. Blogesniu atveju, jie tiesiog guli kažkur sąvartyne. Bet geresniu – po nurašymo juos galima pasilaikyti sau. Į juos jau niekas nebegali kėsintis, niekas jų nebenusavins. Jie tampa savotiškai amžini – kaip ta spinta su praeities paskaitų skaidrėmis, kuri dabar stovės nenaudojama ir nepajudinama, saugodama daugybės žmonių atmintį.
 
Taigi nurašymas, nors tai ir rašymas su neigiama „n“, neliūdina. Ne veltui visi taip džiaugiasi ką nors nurašę. Atsikračius trumpalaikių daiktų palengvėja. Kaip ir atsikračius praeities. Nurašius senąją save. Kuo mažiau turto, tuo mažesnė atsakomybė. Ne tik materialinė, bet ir moralinė – už nepasisekusius darbus, netikusiai ištartus žodžius, nepasiektus tikslus. O kad galėčiau atgal nurašyti kai kuriuos jau prirašytus gyvenimo puslapius! Bet kai kuriuos slėpčiau po užraktu, kad nepasičiuptų profesionalūs nu(si)rašytojai. Kitus kaipmat išdalinčiau, nes tik taip akimirkos įgyja šiek tiek vertės – kaip tas lietus, trumpam virtęs sniegu. Ir kai ateis Kalėdos, tikiuosi, darbas bus atliktas – priešais mane bus ne banalus tuščias lapas, o nurašytų patirčių sąrašas – likęs tik man.

 

Gintaras Zinkevičius, „Ir kurgi tos Kalėdos?“. 2013 m.
Gintaras Zinkevičius, „Ir kurgi tos Kalėdos?“. 2013 m.