Yra filmų, kuriuos gailiesi, kad matei, o vėliau – kad esi matęs. Kai matytų filmų sąraše jau yra „Nereikalingi žmonės“ ir ruošiesi žiūrėti naują latvių režisieriaus Mario Martinsono kūrinį, gali nuspėti, kas tavęs laukia. Tuomet žiūri grynai iš antropologinių sumetimų, kaip mokslininkas. Net vertini juos atlaidžiau, kaip sūnaus vaidinimą mokyklos spektaklyje. Ir štai pasirodo filmas, kuris net moksliškai, net kaip stebėjimų objektas yra toks atgrasus, kad suabejoji ir savo vaidmeniu, ir apskritai tiriamo objekto – kino prasme. „Tyli naktis“ klasifikuojamas į šią objektų rūšį.
Pliusas
youtube.com yra 20 minučių ištrintų scenų iš Paulo Thomo Andersono filmo „Mokytojas“. Kiek jėgos turi būti sukaupęs režisierius, kad ištrintų galingas, subtilias, išbaigtas, tapybiškas scenas? Joaquino Phoenixo personažas miega ant baltai pudruotos krūtinės kvėpuodamas į spenelį ir kartodamas, kad myli; šokis tarp klozetų; pokalbis ant laivo denio. „Mokytojas“ – platesnis nei 65 mm juosta, ant kurios jis nufilmuotas, o jo paraštėse slypi filmo apšviesti stebuklai.
Minusas
Dauguma superherojų nėra žavingi. Supermenas – per daug geras, kartais net į mamyčiuką panašus, Betmenas – sutrikęs ir tamsus, Halkas – kvailai žalias, o Toras visada su plaktuku ir a la rūstus. Štai Tonis Starkas („Geležinis žmogus“) – labai žavingas. Net kai nekramto kramtomosios gumos, atrodo, kad ją kramto, su „blogiukais“ susitvarko paisydamas manierų ir visuomet yra parengęs pluoštą frazių. Trečioje dalyje užkietėjęs šelmis sutrinka, atseit jį kamuoja depresija, liūdesys, nemiga. Bandymas sukryžminti 3D skeveldras ir vidinius metalo išgyvenimus gali sujaudinti tik tuos, kuriems mažiau nei 12.
Pliusas
Richardo Linklaterio „Prieš saulėtekį“, „Prieš saulėlydį“ ir „Prieš vidurnaktį“ tikriausiai yra viena nuosekliausių ir tolygiausių trilogijų. Vis dėlto kiekvienas naujas filmas savaip evoliucionuoja, keičiasi jo stilius, tekstai, manieros, jis bręsta kartu su veikėjais ir kulminaciją pasiekia šių metų „Prieš vidurnaktį“. Kūrėjai niekur neskuba, nesuvulgarina nei meilės jausmo, nei konflikto. Tai – labai pozityvus filmas. Pozityvus, nes rodo žmogaus pastangas, o ne atsitiktinumus ar šeimyninio gyvenimo kataklizmus.
Minusas
200 tūkst., o gal net ir daugiau žmonių pirko bilietą, mokėdami vidutiniškai 14 litų, kad pamatytų, kaip lietuviai stengiasi kuo natūraliau ištarti žodį „dulkintis“ ir kaip blogai, dirbtinai ir kaimietiškai tai skamba. „Valentinas vienas“ į kino teatrą perkėlė iš „motulės Rusijos“ pasiskolintą tradiciją kepti prasto skonio, vulgarias ir normalaus žmogaus orumą tiesiog žeminančias komedijas. Užtenka kelių šio filmo minučių, kad užuostum pigia degtine prasmirdusių „Ką išdarinėja vyrai“ ar pan. kvapą. Ir nesvarbu, kad scenarijus pirktas iš Vakarų, tai prasto rusiško humoro filmas, netiesiogiai skatinantis gerti pigų alų ir gatvėje, atsidarius BMW dureles, garsiai klausantis muzikos, ryti „sėmkes“, ir spjaudytis.
Pliusas
Daug žmonių, kurie žiūri daug filmų, kine ieško kažko naujo ir nematyto. Vien tai, kad kino kalboje atsiranda naujos formos, yra įdomus reiškinys. Matyt, todėl Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktas“ sulaukė daugybės apdovanojimų ir kritikų liaupsių. Tačiau virš naujų kalbėjimo formų iškyla filmo turinys, subtiliai ir kartu tiesmukai pasakojantis apie Indonezijoje vykdytą genocidą ir jį vykdžiusius budelius. Ne demonus, o žmones.
Minusas
Po „Iltinio danties“ graikai bando pakartoti šio filmo sėkmę, kurdami pirmtako kopijas. Festivaliai godžiai demonstruoja šiuos filmus konkursinėse programose ir skaniai maitina jau su antro filmo („Atenbergas“) pradžia išsekusia ironija, kuri bandė atgimti „Alpėse“ ir patyrė visišką fiasko naujausiame „L“ – tuščiame scenų su motociklu kratinyje.
Pliusas
Filmas „Gravitacija“ negalėjo būti sukurtas anksčiau. Tai vienas iš nedaugelio (dar galbūt Wimo Wenderso „Pina“ ir tikrai ne Jameso Camerono „Įsikūnijimas“), kuriame 3D efektas išties vertingas. Galima prisiminti filmo „Aviatorius“ personažą Howardą Hughesą. Entuziastingas kino kūrėjas laukė debesų, kad žiūrovai pajustų lėktuvų greitį (turėtų atskaitos tašką). „Gravitacijoje“ greičio, gylio ir vienatvės pojūčiui debesis atstojo 3D. Vos nusiėmus trimačio vaizdo akinius, baltas taškas (astronautas) juodame fone (kosmose) praranda visą jėgą. Alfonsas Cuarónas kausto prie ekrano, pasakodamas, regis, tūkstančius kartų matytą istoriją apie visų valios, fizinių ir dvasinių jėgų reikalaujantį išlikimą ir troškimą gyventi.
Minusas
Yra filmų, kurių iš principo negalima žiūrėti. Užtenka vos kelių reklaminio filmo „Senis“ perdirbinio akimirkų, kad suprastum: vizija retai dvejinasi, ją įgyvendinti pavyksta tik kartą (gal todėl sakoma, kad neįmanoma sukurti gero filmo pagal tikrai gerą knygą). Net jei filmo autorius Spike’as Lee. Kita vertus, prastų amerikietiškų komedijų kūrėjui Davidui Gordonui Greenui pavyko sukurti gražų, jaunatvišką ir net šiek tiek poetišką islandų filmo „Bet kuriuo keliu“ perdirbinį „Prince Avalanche“.
Pliusas
Menas jau daug metų yra neįtikėtinai arogantiškas. Intelektualai ilgais ir trumpais tekstais subtiliai kūrė ir tebekuria meno, kaip savotiškos religijos, savastį. Tik menas pajėgus suvokti šį pasaulį, tik per meną įmanomas ryšys su anapusybe, bet kokios formos metafizika, prasme, esme ar reikšmėmis. Paolo Sorrentino „Didis grožis“ gal nekelia šių klausimų, bet provokuoja galvoti apie meno įvaizdį, monopoliją, jo vartojimą ir galbūt grynai atsitiktinį Jo didingumą.
Minusas
Iš jauno žmogaus visuomet tikiesi proveržio. Jau geriau jie daužytų langus ir rodytų nepasitenkinimą sistema, nei nuolankiai vykdytų nurodymus, stengdamiesi įsprausti savo sugebėjimus ir idėjas į kažkokius rėmus. Tačiau po Romo Zabarausko filmo „Streikas“ imi abejoti tokios jaunystės prasme. Čia protestas virsta davatkišku rėkavimu, o kritika – tiesiog naivus ir kvailas to paties kartojimas. Režisierius problemas filme nagrinėja lyg vaikas, iš kurio atėmė saldainį – kūkčiodamas, raudodamas ir iš pykčio trypdamas kojytėmis.
Pliusas
Jimo Jarmuscho „Išgyvena tik mylintys“ alsuoja meile literatūrai, menui ir menininkams, mokslui ir mokslininkams. Faktas, kad Schubertas negalėjo būti tiesiog žmogus, kaip tiesiog žmogus negalėjo būti ir Shakespeare’as. Rodos, Jarmuschas taip žavisi meno objektais, kad, nerasdamas būdų kitaip paaiškinti jų genialumo, autorystę užrašo ilgaamžiams vampyrams. Šiaip ar taip, jis teisus – išgyvena tik mylintys, ir nesvarbu, žmonės tai ar muzika, knygos ar kinas.
