Ar visiškas niekšas gali kentėti? Ar narkomanas, apgavikas ir karjeristas gali pažvelgti į save iš šalies ir nustėrti iš siaubo? Ar vis gilyn į purvą grimztantis žmogus gali nuoširdžiai būti geras? O gal tai ir yra šių dienų tragiškasis herojus? Panašūs klausimai, ko gero, iškils žiūrint pagal Irvine’o Welsho romaną sukurtą Jono S. Bairdo filmą „Purvas“ („Filth“, D. Britanija, 2013). Žinoma, jei pavyks pasivyti filmą, kuris iš didžiųjų kino teatrų repertuaro dingo per savaitę. Ne todėl, kad būtų blogas ar sudėtingas. Spėju, kad „Purvas“ rodytojams pasirodė pernelyg nutolęs nuo animacinių kūrinėlių visų amžiaus grupių infantilams.
Jonas S. Bairdas nesigaili žiūrovų. Jis fiksuoja policininko Briuso Robertsono kelią, kuris veda į neviltį ir beprotybę, rodo „neskanų“ seksą, narkotikus, idiotus, apšnerkštą pasaulį. Korumpuotas narkomanas Briusas, be abejo, – ne išimtis šių dienų kine. Bet „Purvo“ kūrėjai nesistengia atskleisti socialinių jo šaknų, demaskuoti sistemos ar panašiai moralizuoti. Jie tiesiog rodo pasaulį, kuriame gyvena Briusas. Policininkas turi tirti požeminėje perėjoje nužudyto japonų studento bylą, bet jam svarbiau intriguoti, nes sprendžiamas klausimas, kas taps inspektoriumi. Briusas neabejoja, kad turi tapti būtent jis.
Nyki policijos būstinė, dar nykesni kolegos ir tualetas, kuriame Briusas rašo ant sienų provokuojančius užrašus. Socialinis būstas, kuriame policininkas pasinaudos nepilnamete garsaus advokato dukrele. Hamburgo viešnamiai, į kuriuos jis nutemps savo turtingą draugą. Kolegos miegamasis, kuriame Briusas mylėsis su jo antipatiška žmona. Gydytojo kabinetas, kur ant sienos puikuojasi didžiulis soliteris... Ši erdvė filme rodoma kaleidoskopiškai, bet satyros „Purve“ iki soties. Vien jau filmo pradžia, kur Briusas vardija, ką pasauliui davė Škotija, ir baigia šokoladuku „Mars“, apibrėžia degradavimo teritoriją. Į nuosavą degradaciją Briusas taip pat žiūri ironiškai, nesistengdamas gailėtis savęs, nors ir tiki, kad gaus paaukštinimą, o tada į namus sugrįš gražuolė žmona Kerol ir mylima dukrelė Steisė. Juk šis pasaulis negali būti jam toks neteisingas. Bet aplink – tilindžiuojanti varpeliais kičinių Kalėdų karštligė, o tarnyboje – net ne purvas, bet mėšlas, iš kurio Briusui, matyt, nebepavyks išsikrapštyti.
„Purvo“ įtaigumas – pirmiausia Jameso McAvoy’aus nuopelnas. Jis sugeba per kelias minutes parodyti begalinį Briuso tikėjimą, kad yra gudresnis ir šaunesnis už kitus, ir staiga užplūdusį proto užtemimą, kai vietoj kolegos į jį pažiūri kiaulė arba koks nors kitas bjaurus gyvūnas. Briusas serga, bet net dosniai tabletes išrašantį gydytoją (Jim Broadbent) mato atsietai kaip fantazijų personažą. Beje, kaip ir visus kitus.
„Purvo“ kadrai, regis, prisitaiko prie nuolat kintančios Briuso būsenos, režisierius meistriškai ir nepastebimai nutrina ribas tarp realaus ir liguistų fantazijų pasaulio, tarp herojaus sąmonės ir pasąmonės, tarp gėrio ir blogio. Juk neatsitiktinai aplink Briusą nesibaigiantis vyksmas staiga stabteli ir nutyla, kai jis staiga nori padėti mirštančiam vyrui gatvėje ar kai susigraudina sulaukęs našlės ir jos sūnaus padėkos. Tada tik gali nujausti, ką filmo pabaigoje pamatė didelės kaip dangaus mėlynė Briuso akys.