Baigiasi dar vieni metai. Ir vėl rašau laišką Kalėdų Seneliui: „Mielas Kalėdų Seneli, šiemet buvau labai gera, todėl prašau padovanoti man įdomių eksperimentinių spektaklių, kad daugiau niekada niekada neužmigčiau teatre.“ Bijau, kad ir šiemet prašymas nebus išklausytas ir teks džiaugtis kojinėmis, muilu ar kažkuo kitu, telpančiu po egle.
Negaliu pykti. Pati puikiai suprantu, kad eksperimentuoti, išmėginti ką nors nauja teatro scenoje nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Regis, ko gi reikia: sudedi kūrėjų komandą ir naują idėją į krūvą, ir štai turi, ko prašei. Tačiau... naujos idėjos, o neretai ir nauji žmonės į teatrų scenas patenka ne taip jau ir lengvai (nors tokių dovanų vis dėlto gauname). Be to, kyla ir paties naujumo klausimas: kas gali būti laikoma mėginimu kurti ką nors nauja, eksperimentu?
Nesunku suprasti ir Kalėdų Senelio sutrikimą: skundžiuosi eksperimentų trūkumu, nors galima vardinti naujus žmones teatruose, kviečiamus užsienio režisierius, išbandomas naujas technines, scenografijos galimybes. Spektaklių ir kūrėjų sąrašas (ypač skaičiuojant ne tik šių, bet dar ir poros praėjusių metų darbus teatre) būtų nekuklus. „No theatre“ (savo darbais pamažu įkalę į galvas Vido Bareikio, Ainio Storpirščio, Mariaus Repšio, Elzės Gudavičiūtės vardus), Lietuvos nacionalinis dramos teatras, į sceną vis kviečiantis jaunus aktorius (jau nenaujas „Šitas vaikas“ ir dar visiškai naujutėlaičiai „Atžalynas“, „Įstabusis ir graudusis PLANAS B“ su daugybe jaunų, dar studijų nebaigusių aktorių), „Menų spaustuvė“, vis leidžianti išmėginti savo jėgas jauniems kūrėjams „Atviros erdvės“ programoje, prie šios iniciatyvos ėmusi jungtis Lietuvos teatro sąjunga, surengusi „Jaunojo režisieriaus eksperimento“ konkursą, Klaipėdos jaunimo teatras ir daugybė savarankiškai dirbančių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų, steigiančių savo trupes, teatrus.
Visa tai lydi naujų techninių galimybių paieškos: galima prisiminti kiek seniau griuvusią Nacionalinio teatro sieną „Visuomenės prieše“, „Tėčio pasaką“ ar „Stebuklingąją kreidelę“, kurios veiksmas keliauja teatre; arba visai naujus „Nematomus monstrus“, kuriuose labai paprastomis priemonėmis gana sėkmingai manipuliuojama didele „Teatro arenos“ erdve ir eksperimentuojama gyvo veiksmo ir filmuoto vaizdo santykiais. Be to, statoma ir nauja lietuvių dramaturgija (skirtingais keliais teatre atsidūrusios, pavyzdžiui, Teklės Kavtaradzės ar Mindaugo Nastaravičiaus pjesės). Na ir dar – vis besikuriantys teatriniai dariniai, pavyzdžiui, klaipėdiečiai, šiais metais įsteigę „PADI DAPI Fish“.
Tačiau vien jauni ar teatre anksčiau nedirbę žmonės, naujų techninių galimybių išmėginimas ar naujų institucijų steigimas negali būti laikomi savaimine vertybe. Juk iš tiesų skundžiamės ne tiek naujovių, kiek kokybės ar drąsos su nauja idėja eiti iki galo trūkumu. Kaip ir moksle, taip ir teatre – sėkmingas eksperimentas turi duoti rezultatus, kurti naujas žinias, provokuoti egzistuojančių paradigmų persvarstymą, įrodyti ar paneigti įsitikinimus. Kas iš to, kad pastatomas spektaklis su daugybe jaunų aktorių, įdomiais vizualiais sprendimais ir pilna sale žiūrovų, bet nepasakoma nieko naujo, netikėto, neišbandoma niekas kita nei bendradarbiavimo su skirtingų sričių menininkais galimybės ir dar vadybiniai kūrėjų gebėjimai.
Galima sakyti, kad ir tai jau yra daug. Iš tiesų – nemažai. Tačiau jei mokslininkas štai ima ir išbando naują prietaisą jau atliktiems, visų žinomiems eksperimentams patvirtinti, arba darydamas tyrimą pasikviečia bendradarbiauti kitų sričių kolegas, bet kartoja jau atliktus darbus, tai juk niekas nepuls sveikinti ir teikti Nobelio premijos. Panašiai ir teatre, kur nei darbo dydis, nei bendradarbiaujančių žmonių kiekis, nei susirinkusių žiūrovų skaičius nelemia kokybės. Net jei jaunam kūrėjui Augusto Boalio, Jerzy Grotowskio, Roberto Wilsono idėjos šiuo metu yra naujos, jas atkartojantis spektaklis nebus laikomas naujove. O ir eksperimentas bus tik tam, kuriam visa tai nauja. Tokį eksperimentavimą galima palyginti su mokyklinėmis chemijos pamokomis, per kurias darėme eksperimentus maišydami chemikalus. Mums tai buvo nauja, o štai naudos mokslui iš to visiškai jokios.
Tiesa, negalima pykti ant jaunų kūrėjų. Bendra atmosfera kultūros lauke neskatina kurti ko nors naujo, provokuoti, eksperimentuoti. Neseniai išdalintos Nacionalinės kultūros ir meno premijos (kaip sakė ne vienas apžvalgininkas) įrodė, kad Lietuvoje naujas, gyvas menas nevertinamas. Vienas iš nedaugelio šiemet nominuotųjų šiuo metu įdomiai kuriantis Artūras Raila nebuvo apdovanotas. Tad į meno lauką ateinantys jauni žmonės mokomi (o jaunimas mokosi greitai) – norite būti įvertinti, pastebėti, galų gale uždirbti bent kuklų atlygį už savo meną, kurkite taip, kad būtumėte atpažįstami, suprantami, kartokite žinomas formules. Tačiau ir tokiu būdu sėkmės neužsitikrinsi: tai akivaizdu stebint studijas baigiančių aktorių steigiamas ir išsiskirstančias trupes.
Bene du svarbiausi dalykai, leidžiantys eksperimentuoti, yra žinios ir stiprus užnugaris (teoretikų, bendraminčių ar institucijos, galinčios paremti darbų kūrimą). „No theatre“ be teatrologų palaikymo nuo pat pirmųjų darbų vargu ar būtų įgiję dabar turimą žiūrovų ir institucijų (tiek kviečiančių, priimančių bendradarbiauti, tiek skirstančių pinigus) pasitikėjimą, vargu ar „No concert“ būtų išaugęs į „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“ ar šiųmečius „Nematomus monstrus“.
Tačiau šiemet institucijų, galinčių palaikyti jaunus eksperimentuojančius kūrėjus, elgesys nedžiugina. Pavyzdžiui, „Menų spaustuvė“ galimybę statyti spektaklius „Atviros erdvės“ programoje suteikė jau žinomiems kūrėjams, taip tarsi mėgindama užsitikrinti, jog šiųmečiai spektakliai galės likti repertuare. Panašiai pasielgė ir Nacionalinis dramos teatras, skatindavęs jaunųjų dramaturgų bandymus. Šiemet „Versmė“ pasikeitė ir iš dramų rašymo konkurso tapo tiesiog trijų jaunų dramaturgų (kuriuos išsirinko teatras) festivaliu. Panašu, kad ir čia eksperimentas aukojamas dėl saugumo.
O saugumas tikrai neskatina naujovių paieškos. Kaip sakė Jerzy Grotowskis, „metodas, kuris nesiskverbia į nežinomybę – prastas metodas“. Tokių metodų turime apsčiai teatrų scenose, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auditorijose, kritikų tekstuose ar institucijų darbe. Nes stinga drąsos skverbtis į tą nežinomybę ir ją užpildyti vis naujomis žiniomis, įgyjamomis bandant, skaitant, stebint, dalyvaujant. Regis, šiais metais reikės keisti kasmetinio laiško Kalėdų Seneliui tekstą ir prašyti nebe eksperimentų bei naujovių, o drąsos. Kad tos drąsos daugėtų, galima ir Kalėdų Seneliu iš naujo įtikėti.
