Ar jau sudarėte naujametinių pasižadėjimų sąrašą? Aš dar ne, bet baigęs šį tekstą būtinai jį pradėsiu, nes nėra nieko saldesnio, kaip įsivaizduoti, kad ateinantieji bus šviesesni ir dosnesni ir kad tu pats būsi tobulesnis. Net jei tai ir netiesa. Tik nesitikiu, kad pasikeis politikai ir televizijos. Tai patvirtina ir šventinės TV programos. Tik užmetęs į jas akį supratau, kad LRT ir BTV entuziastai turės tenkintis begaliniu lietuvišku ir rusišku „popsu“. Koncertai seks vienas paskui kitą, o prie gerokai pabodusių žvaigždžių LRT pridėjo dar vieną – Arūną Valinską. Kaip koks vaiduoklis praėjusį šeštadienį jis pasirodė „Eurovizijos“ atrankos koncerte. Kas nešė politikos klouną į LRT galeras? Gal būsimi rinkimai? Kitas klausimas, kodėl lietuviai tokie ištikimi brangiai ir išlaidžiai „Eurovizijai“, kai konkurso atsisako vis daugiau šalių? Gal tikisi, kad likus mažiau konkurentų kada nors ims ir laimės?
Galiu įsivaizduoti, kad prieš pradėdamas kurti filmą „Socialinis tinklalapis“(TV1, 27 d. 23.30) Davidas Fincheris savęs klausė, kas yra „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Be galo turtingas ir įtakingas jaunas milijardierius ne vienam tapo naujųjų laikų simboliu. Tokie kaip jis ir lemia ne tik mūsų ateitį, bet ir gyvenimo būdą. Fincheris filmą sukūrė Beno Mezricho knygos pagrindu, bet „Socialinis tinklalapis“ primena reportažą – kartu su filmo kūrėjais ieškome atsakymo į klausimą, kas tas Zuckerbergas. Lietuviai intelektualai, kuriems vis dar nenusibodo rašyti apie postmodernizmą, jums iškart pasakys, kad čia nieko naujo – panašiai filmą apie mįslingąjį pilietį Keiną kūrė ir Orsonas Wellesas. Bet gal ne tai svarbiausia, juk Fincheris nori suprasti ne tik personažo, kurį įtaigiai suvaidino Jesse Eisenbergas, motyvus, bet ir kaip jam pavyko užkariauti pasaulį. Ką pasauliui pažadėjo tas merginos atstumtas nedrąsus Harvardo studentas, kuris 2003-iųjų spalį įsibrovė į universiteto tinklalapį ir sudėjo studijuojančių merginų portretus, siūlydamas išrinkti gražiausią? Ar jis tikrai genijus? Ar tik puikus specialistas, o asmeniniame gyvenime toks pats bevalis kaip ir dalis jo sukurto socialinio tinklo vartotojų? Šiaip ar taip, Fincherio, scenaristo Alano Sorkino ir Eisenbergo sukurtas herojus tikrai nežadina simpatijos, nors Fincheris ir vengia kategoriškų išvadų. Todėl ir „Socialinis tinklas“ neprimena tradicinio Holivudo biografinio filmo – jis ir pernelyg sudėtingas, ir be visiems suprantamos „žinutės“. Tačiau turime pripažinti, kad humoro jausmu ar kuo norsi įsimintinesniu neapdovanotas Zuckerbergas yra mūsų laikų didvyris: jis gyvena realybėje, kurią pats ir sukūrė.
Fincheris taip pat mėgsta kurti tikroves. Į vieną tokių perkels kitas (ir daug populiaresnis) režisieriaus filmas „Keista Bendžamino Batono istorija“(LNK, 23 d. 21.30), pasakojantis apie vyriškį (Brad Pitt), kuris gimsta senas ir visą gyvenimą tik jaunėja.
Kalėdų savaitę, žinoma, labiau traukia panašūs filmai, kuriuose atsiskleidžia magiška realybės pusė. Idealus tokio pobūdžio reginys man yra Martino Scorsese’s „Hugo išradimas“(TV3, 25 d.10.45). Magija – natūrali sudedamoji šio filmo dalis, nes jo herojus yra kino reginio „išradėjas“ Georges’as Mélièsas. Iš užmaršties ir nusiminimo filme jį prikelia našlaitis Hugo, kuris gyvena Monparnaso stotyje, slapta prižiūri jos laikrodžius ir bando sutaisyti vienintelį prisiminimą apie tėvą – paslaptingą mašiną. Stotyje savo parduotuvėlę turi ir visų pamirštas ponas Mélièsas (Ben Kingsley).
Scorsese 2011 m. šį filmą sukūrė savo dvylikametei dukteriai Francescai. Tačiau „Hugo išradimas“ geriausiai atspindi ir režisieriaus susižavėjimą senuoju kinu. Tai matyti kiekviename kadre, kiekviename epizode. Tačiau nors „Hugo išradimą“ ir įkvėpė senasis kinas, Scorsese naudoja daug šiuolaikinių vaizdo efektų ir taip sukuria tikrai kino magija užburiantį reginį, tarsi norėdamas parodyti viską, kas kine yra gražiausia.
Populiariausias mano vaikystės kino pasakininkas buvo Aleksandras Rou. Su jo filmais užaugo ne viena sovietų karta, TV1(23 d. 21 val.) primins 1961 m. jo sukurtą Nikolajaus Gogolio ekranizaciją – filmą „Vakarai viensėdyje ties Dikanka“. Net keista, kad per patį Nikitos Chruščiovo sukeltos antireliginės kampanijos įkarštį pasirodė filmas, kurio veiksmas nukelia į Kalėdų išvakares, o vienas pagrindinių filmo veikėjų yra Georgijaus Miliaro meistriškai suvaidintas velnias. Ko gero, ir perdėtai dekoratyvus filmo „ukrainietiškumas“ šiomis dienomis bus visai aktualus. Beje, Rou labai vertina ir kitas kino pasakininkas Stevenas Spielbergas, kuris yra sakęs, kad Rou filmas „Šaltukas“ įkvėpė jį susidomėti kino pasakos žanru.
Steveno Spielbergo „Karo žirgas“ (TV3, 24 d. 22 val.) taip pat skirtas jaunajai auditorijai. Tai pasakojimas apie berniuko Alberto ir arklio draugystę. Kai berniukas suaugs, abu su arkliu jie atsidurs Pirmojo pasaulinio karo frontuose. „Karo žirgas“ – taip pat meilės prisipažinimas, tik jau klasikiniam Holivudo kinui, kurio stilius atpažįstamas kiekviename filmo kadre – kaip jis apšviestas, iškadruotas, kokiomis spalvomis „nudažytas“, kaip vaidina aktoriai ar kokia skamba muzika. Tiesa, dar reikėtų pridurti ir filmo sentimentalumą bei didaktiką. Pats režisierius yra sakęs, kad „Karo žirgas“ – filmas apie žmogiškumą ir viltį, kuri nemiršta sunkiausiomis aplinkybėmis. Arklių mylėtojus (kaip sakė vienas rusų poetas, „visi mes truputį arkliai“) turėtų nudžiuginti ir 2010 m. sukurtas Randalo Wallace’o „Sekretoriatas“ (TV3, 28 d. 14.20) – pasakojimas apie arklį, 1973 m. laimėjusį tris prestižines lenktynes iš eilės. Beje, filme taip pat vaidina Diana Lane ir Johnas Malkovichius.
Apie tai, iš kur atsiranda žmonės, kurie jodinėja žirgais, muzikuoja, šoka, kuria pasakas ir drąsiai žvelgia į ateitį, dokumentiniame filme „Maat“(„LRT Kultūra“, 24 d. 20.30) pasakoja Romas Lileikis. Tokios šviesos, kuri sklinda iš filmo, ir linkiu ateinančiais.
