7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Talentų varžybos: staigmenos ir kasdienybė

Pirmieji įspūdžiai iš tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurso

Rasa Murauskaitė, Paulina Nalivaikaitė
Nr. 14 (1075), 2014-04-11
Muzika
Džojos Barysaitės nuotr.
Džojos Barysaitės nuotr.

Tarptautinis Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas nepaprastai pagyvino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kasdienybę – prasidėjus pirmosioms perklausoms koridorius užplūdo organizatoriai su savanorių komanda, iš skirtingų pasaulio valstybių atvykę profesoriai, komisijos nariai ir besijaudinantys dalyviai, kurių šiais metais susirinko nepaprastai gausiai. Kaip konkurso atidarymo metu minėjo LMTA Rektorius Zbignevas Ibelhauptas, toks susidomėjimas šiuo renginiu parodo, kad jis nepraranda aktualumo tarp akademinio jaunimo. Pakilios nuotaikos nesugadino ir tai, jog prieš pat konkursą pianistų komisijos pirmininkas, Nacionalinės Paryžiaus konservatorijos profesiorius Denisas Pascalis pranešė, jog negalės atvykti dėl netikėtai užklupusių asmeninių problemų. Ypatingai laukto svečio pareigas perėmė ilgametis tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurso komisijos narys Latvijos muzikos akademijos fortepijono profesorius Juris Kalnciemas, kurio nuoširdi kalba atidarymo renginyje pralinksmino ne vieną. Jis palinkėjo „varžytis be agresijos ir kraujo, kaip tikriems žmonėms“ ir pažadėjo pats pasirūpinti, jog dalyviai namo grįžtų sveiki ir gyvi, išsaugoję šaltą protą ir degančią širdį. Džiugia gaida pradėtą konkursą muzikiniais pasirodymais pagyvino LMTA fortepijono katedros profesorės Birutės Vainiūnaitės atliktos Stasio Vainiūno penkios nuotaikos iš ciklo fortepijonui „Aštuonios nuotaikos“, op. 43, bei VI Stasio Vainiūno konkurso kamerinių ansamblių sekcijos antrosios premijos laureatai – fortepijoninis kvintetas (Rima Chačiaturian, fortepijonas; Ramunė Grakauskaitė, I smuikas; Justina Plauškaitė, II smuikas; Aistė Mikalauskaitė, altas; Rokas Vaitkevičius, violončelė;) atlikę S. Vainiūno Fortepijoninį kvintetą Nr. 2.

 
Pirmosios konkurso perklausų dienos laukta nekantriai, nes buvo nepaprastai įdomu sužinoti, kokių netikėtų, originalių atlikimų teks išgirsti, koks bus bendras konkurso lygis, kuris, daugelio nuomone, kiekvieną kartą vis aukštesnis. Nuo ryto iki vakaro trukusios perklausos leido susidaryti pakankamai aiškų bendrą konkurso vaizdą, kuris antrosios dienos metu išliko labai panašus – nemažai techniškai stiprių atlikėjų, kūrinius atliekančių „tvarkingai“, tačiau muzikalumu, menine branda ir interpretacijos gelme pasižyminčių tik keletas.
 
Su pirmojo turo programa – pasirinkta Josepho Haydno, Wolfgango Amadeus Mozarto, Ludwigo van Beethveno ar Franzo Schuberto Sonata, Fryderyko Chopino, Ferenco Liszto, Sergejaus Rachmaninovo ar Aleksandro Skriabino virtuoziniu Etiudu bei visiems privalomu S. Vainiūno kūriniu „Pakalnutės žydi“ iš ciklo „Gimtinės pievos“, op. 31, – konkurso dalyviams susidoroti sekėsi gana skirtingai. Atrodo, kad sunkiausia užduotis – virtuozinių etiudų atlikimas. Jauniesiems pianistams neretai sunkiai sekėsi išlaikyti balansą tarp mechaniško technikos parodymo ir muzikalumo. Keista, bet tai ypač ryškiai atsispindėjo F. Chopino kūrinius pasirinkusiųjų interpretacijose. Po visą fortepijono klaviatūrą apimančių pasažų gaudimu išraiškingos kompozitoriaus melodijos dažnai nedrąsiai pasislėpdavo. Tik mažumai, perfrazuojant kompozitoriaus romantiko Roberto Schumanno žodžius, pavyko muzikalumą ir lyriką iškelti aukščiau betikslio virtuoziškumo. Daug sėkmingiau pagrotos sonatos – teko išgirsti nemažai subtiliai atliktų kūrinių, paskambintų ir techniškai, ir muzikaliai, ir stilingai, nors smulkiausius niuansus atrasti pavyko vos keletui pianistų. Bene įdomiausia buvo lyginti visų skambintą S. Vainiūno kompoziciją „Pakalnutės žydi“ – trumpą kūrinėlį, kuriame erdvės subtilumo paieškoms apstu. Galbūt dėl to, jog norint surasti šio kūrinio raktą būtina nepaprastai aštri muzikinė įžvalga, muzikinės medžiagos pajauta, pasitaikė nemažai vienodumo, kai kur ir akivaizdaus kūrinio nesuvokimo ar net savotiško atmestinumo. Laimė, teko išgirsti keletą žavių, ypač išklausytų, subtilių atlikimų, bet verta atkreipti dėmesį, jog dažniausiai jie nuskambėdavo po lietuvių pirštais.
 
Antrosios konkurso dienos rytą kalbintas Lietuvoje viešėjęs ir tarptautinį Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursą stebėjęs „Alink-Argerich“ fondo bendraįkūrėjas bei vadovas Gustavas Alinkas teigė, jog per pirmojo turo perklausas jau spėjo pastebėti keletą ryškių pianistų. Jo nuomone, kaip ir daugumoje konkursų, čia pasirodė keli ypač talentingi atlikėjai, tačiau didžioji dalis dalyvių laikėsi „per vidurį“. Tarptautinį pripažinimą pelniusių knygų apie profesionaliosios muzikos konkursus autorius (viešėdamas Lietuvoje bandęs surinkti medžiagos ir apie Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurso istoriją) teigė, jog bendrą konkurso lygį, gretinant su didžiausiais Europos profesionaliosios muzikos konkursais, būtų galima pavadinti vidutiniu, tačiau renginio svarba Lietuvai didžiulė, nes S. Vainiūnas – ypatingas asmuo šalies muzikos istorijai. Tai, jo nuomone, puikiai atsispindi ir išskirtinėje konkursinėje programoje.
 
Pirmojo turo rezultatai ypatingų straigmenų nepateikė – komisija pastebėjo tuos, kurie ir turėjo būti pastebėti. Laimingiesiems dalyviams antrajame ture teko galimybė atsiskleisti kur kas įvairiapusiškiau, spalvingiau. Jie jau galėjo pasirinkti iš kelių S. Vainiūno kūrinių bei iš platesnės amplitudės kitų autorių kompozicijų, tad nenuostabu, jog atsirado tokių pianistų, kurie, pirmajame ture per daug neišsiskyrę, antrajame pasirodė kur kas stipriau. Džiugu, kad teko išgirsti ir keletą įdomių ir puikiai atliktų S. Vainiūno „Mažosios vabzdžių siuitos“, op. 7, pjesių bei „Aštuonių nuotaikų“, op. 43, interpretacijų. Keletas konkurso dalyvių antrajame ture parodė nepaprastai puikius techninius sugebėjimus, atlikdami F. Liszto ir F. Chopino kūrinius. Vis dėlto labiau įstrigo tie, kurie sugebėjo tai sujungti su jautriu lyrizmu, muzikinio atlikimo gelme.
 
Po nepaprastai ilgos trečiosios pianistų ir kamerinių ansamblių konkurso dienos, trukusios nuo devintos valandos ryto iki pat vidurnakčio, paaiškėjo, jog pianistų sekcijos finale gros Zhibek Kozhakhmetova, Ayane Matsuura, Jurgis Aleknavičius, Justas Čeponis, Thibault Lebrun ir Anastasia Milovanova.
 
Kamerinių ansamblių sekcija kaip visuomet labai spalvinga. Šiemet konkurse sulaukta net 21 ansamblio, tačiau Lietuvai atstovavo vos du. Pirmajame ture dalyviai privalėjo atlikti du kūrinius. Vienas jų turėjo būti S. Vainiūno kamerinės muzikos kompozicija – Sonata smuikui ir fortepijonui, Trio arba Kvintetas. Kitą kūrinį buvo galima rinktis iš pateiktos programos: W. A. Mozarto ir L. van Beethoveno sonatų (duetams), Vienos klasikų sukurtų trio ir Roberto Schumanno bei Antonino Dvorăko kvintetų.
 
Reikia pripažinti ir kartu pasidžiaugti, jog konkurso lygis tikrai aukštas. Žinoma, tai lemiair faktas, kad dalyviai yra studentai ar jau profesionalūs muzikantai; daugumos atlikėjų amžius – virš 20 metų, o, pavyzdžiui, dueto iš Baltarusijos „Moroz – Shishkov“, išsiskyrusio menine branda, nariai jau perkopę trisdešimtmetį. Tad natūralu, kad apie techninę (intonacijos, štrichų tikslumo, pirštų miklumo) atlikimo pusę kalbėti nelabai verta – dalyviai yra profesionalai, kuriems tokie techniniai uždaviniai neturėtų trukdyti stabiliai, tvarkingai atlikti programą. Dauguma ansamblių, žiūrint šiuo aspektu, muzikavo tiksliai; kiek nustebino vieno dueto atliekamoje Mozarto Sonatoje dažnai pasitaikę intonaciniai netikslumai.
 
Puikus susigrojimas – ši savybė kone kertinė atliekant kamerinę muziką. Ypač ryškų ansambliškumo pojūtį pademonstravo trio „Delta“ (Nyderlandai – Austrija) – kolektyvas, kurį galima palyginti su vientisu organizmu; puiki tarpusavio pajauta ansambliui leido panaudoti drąsesnius tempo kaitos sprendimus – netikėtai didelį sulėtinimą ar ėjimą į priekį. Šis trio išsiskyrė ir atlikėjų artistiškumu, charizma bei energija. Šios savybės ypač organiškai derėjo su J. Haydno Trio žaisminga atlikimo maniera.
 
Reiktų paminėti, kad lietuvių Kosto Tumosos (smuikas) ir Pauliaus Rudoko (fortepijonas) duetas taip pat įsiminė energingu, veržliu muzikavimu; jų Beethoveno Sonatos nr. 1 interpretacija iš kitų duetų, grojusių šio kompozitoriaus sonatas, išsiskyrė ryškiais, raiškiais akcentais bei aštriu staccato – traktuotė išryškino rūsčią, vyrišką Beethoveno muzikos pusę. Kito lietuvių dueto – Žydrės Ovsiukaitės (smuikas) ir Martynos Kloniūnaitės (fortepijonas) muzikavimas irgi buvo temperamentingas, profesionalus bei artistiškas (ypatingą jautrumą muzikai demonstravo pianistė); pasirodymą labai pagyvino nereti atlikėjų susižvalgymai – lyg priminimas klausytojams, kad kamerinė muzika – tai draugiškas, lygiavertis pokalbis tarp atlikėjų. Taigi abu mūsų duetai griovė mitą, kad lietuviai – melancholikų tauta... Tiesą sakant, kad ir kaip būtų keista, energijos, „ugnelės“ ir aktyvumo trūko rusių merginų duetams (jų girdėjome du), kurių muzikavimas buvo nors ir tvarkingas, bet kiek „mokiniškas“, frazavimas pasyvokas. Dėmesingai išklausyti daugiau nei pusvalandžio trukmės taip atliekamą programą tampa sunkoka užduotimi; kur kas įdomiau klausyti tų, kurie groja užsidegę. Tuo sužibėjo fortepijoniniai kvintetai „Giocondo“, minėtasis trio „Delta“, duetai „Moroz–Shishkov“, „Bohemia Artemis“.
 
Gerą įspūdį paliko ir atlikėjų garso kultūra. Ansambliai grojo artikuliuotu, niuansuotu garsu, buvo geras instrumentų tarpusavio balansas; nors klausant keleto kolektyvų trūko ne paviršinio, gilesnio ir lygesnio garso, bet apskritai buvo justi atlikėjų meistrystė valdant instrumentą (manau, galima teigti, jog garso kokybė yra vienas iš pagrindų vertinant meistriškumą). Labai malonu buvo klausytis jau minėto „Moroz–Shishkov“ dueto. Ypač sužavėjo smuikininko išgaunamas lygus, vientisas garsas bei jo niuansų įvairovė: nuo impresionistinio, kone perregimo pianissimo skambesio iki ekspresyvaus fortissimo – bet jis visuomet suvaldytas, nepaviršinis ir neforsuotas; garso subtilumu taip pat išsiskyrė duetai „Luceo“ ir „Artmar“ (abu iš Ukrainos). Latvių Madaros Jaugietės (smuikas) ir Ilzės Jaunzemės (fortepijonas) ansamblis šiuo aspektu taip pat pažymėtinas – garso lygumas, skambumas, skubotumo nebuvimas, dėmesys kiekvienai natai sukūrė tvarkingą, elegantišką (tiktų net epitetas „aristokratišką“) muzikavimo įspūdį.
 
Įdomu buvo klausyti privalomų Vainiūno kūrinių, ypač Sonatos smuikui ir fortepijonui. Išklausius 16 jos interpretacijų galima įsitikinti, kaip skirtingai gali būti traktuojamas tas pats kūrinys. 1971 m. sukurta Sonata smuikui ir fortepijonui – Vainiūno vėlyvojo kūrybos periodo opusas; jame ryškus šiam kompozitoriaus kūrybiniam laikotarpiui būdingas išplėstinės tonacijos naudojimas, sudėtinga harmonija, ritmika. Tačiau pirmose dviejose sonatos dalyse jaučiamas ir impresionistinis alsavimas – staigiai besikeičiantys muzikiniai vaizdai (medžiagos dėstymas montažo principu), grojimas su surdina (antroje dalyje), nemažai lengvos, skaidrios faktūros epizodų, „plaukianti“ melodija, turtinga harmonija. Kita vertus, kūrinio finalas grįstas aktyvia, sinkopuota ritmika, aštriais disonansiniais sąskambiais, o tempas ypač gyvas. Tai dalis, visiškai kontrastinga ankstesnėms ir savo charakteriu: pirmiau vyravo ramesnė, dažnai kontempliatyvi nuotaika, o čia prasiveržia gaivališka energija (tiesa, su lyriškesniu, vietomis kone perregimos faktūros viduriniu epizodu). Tad kūrinys stilistiškai nevienalytis; kontrastingos buvo ir jo interpretacijos.
 
Nors Sonatos trečiąją dalį visi ansambliai atliko daugiau ar mažiau atskleisdami jos aktyvų, stichišką pobūdį,  kitų dalių traktuotes iš esmės būtų galima suskirstyti į dvi grupes. Dauguma duetų rinkosi gana ekspresyvų Sonatos atlikimą – dominavo sodraus skambesio, masyvaus garso grojimas. Tačiau taip pat buvo ansamblių, kurių atliekama Sonata skambėjo it Claudeo Debussy kūrinys – pasirinkti lengvesni štrichai, grota trapesniu, kartais kone perregimu garsu. Galbūt duetai, pasirinkę impresionistinį atlikimą, labiau išryškino kūrinio įvairiapusiškumą ir kompleksiškumą; tačiau juk ne mažiau svarbu yra tai, kaip įtaigiai, užtikrintai muzikuojama, o interpretacijų skirtumai tik parodo, koks tai daugialypis, kaskart vis skirtingas prasmes atskleidžiantis kūrinys. O Trio interpretacijos buvo vienodesnės – 1945 m. parašytas kūrinys pasižymi romantizmui būdinga estetika, konvencionalia forma, stiliaus vieningumu ir paprastesne muzikos kalba, tad šie veiksniai diktavo romantinę, emocingą atlikimo manierą.
 
Po pirmojo turo paaiškėjo, kad  kamerinių ansamblių sekcijos finale varžysis fortepijoniniai duetai „Duetas, Lietuva“, „Presto“, „Sonoro“, „Punkt“, fortepijoniniai trio „Delta“ ir „Karmeliet“ bei fortepijoninis kvintetas „Giocondo“
 
Tarptautiniam Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursui pasiekus apogėjų, dalyviams, komisijai ir žiūrovams teko viena diena poilsio, po kurios per šeštadienį vyksiančius finalus bus išsiaiškinta, kas šiais metais buvo patys geriausi, originaliausi, techniškiausi, o svarbiausia – muzikaliausi.
                     

 

 

Džojos Barysaitės nuotr.
Džojos Barysaitės nuotr.
Elenos Kairytės nuotr.
Elenos Kairytės nuotr.
Elenos Kairytės nuotr.
Elenos Kairytės nuotr.