Iškalbinga siena

                                                                                                          

Šios tapytojos ir dailės pedagogės iš Kauno kūryba nuolat skatina pažvelgti į save tarsi iš šalies. Jos parodose dažnai įvyksta sakralus atsivertimas, keistas, atviras susitapatinimas su pavaizduota tiesa – apčiuopiami motyvai, išgyventos godos, skausmingi praradimai ir dramatiškos netektys... Kas gali būti žmogiškiau?

 

Paroda „Aš esu daktaras meilė“ pirmiausia išsiskiria itin apgalvotu, profesionaliu pateikimu, pradedant išsamia anotacija su menininkės pasisakymais ir baigiant asmeniniu tapytojos tinklalapiu. Taigi iškart tampa aišku, kad Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paveikslai kalbės „apie neišvengiamą asmens konfliktą su aplinkybėmis; apie tai, kaip aplinka atstumia ir izoliuoja tą, kuris yra kitoks, kuris kitaip mąsto, atrodo, elgiasi“. Manau, kad tokios „šnekos“ jaudina daugelį mūsų, ne tik Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos, kurioje dėsto tapytoja, jaunuolius.

 

Kita vertus, autorės internetinis „prisistatymas“ atveria galimybę palandžioti po jos dirbtuvę Šančiuose, kur buvusiose caro laikų kareivinėse ir buvo nutapyti parodoje rodomi paveikslai. Tinklalapyje taip pat galima rasti ir kitos pažintiniu ar dailėtyriniu požiūriu vertingos informacijos (tiesa, anglų kaba) – tai straipsniai apie Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrybą, videointerviu, parodų fotoarchyvas ir pan.

 

Pavydėtinai reprezentuotą parodą ir autorės kūrybą jautriai papildo ekspozicijoje prisegtos kelios Česlovo Lukensko įžvalgos, taikliai tapatinančios Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paveikslus su „tapybinių akcijų ir performatyvų dokumentacijomis“. Tikrai, pats didžiausias kūrinių poveikis – iš arti, kai stulbinamai išraiškingi darbų paviršiai „ragina“ įsivaizduoti, kas galėjo dėtis tapytojos dirbtuvėje, ką ir kaip ji sumaišė, prilipdė, išskobė, nugremžė, užpurškė... Šie užburiantys spalvoti reljefai su įrašais kreida ar anglimi turi sąšaukų su Anselmo Kieferio ekspresijos paradoksais. Neatsitiktinai abiejų menininkų kūryboje toks svarbus istorinis matmuo.

 

Sunku nusakyti, kur Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė tapo, o kur lipdo. Jos paveikslai tarsi iškalbinga miesto ar kareivinių siena su daugiasluoksniais tinko klojiniais, įbrėžimais ir vos įskaitomais prašalaičių užrašais. Tai taip įtaigu, jog kyla noras į šią klampią masę tarsi minkštą dirvą „suleisti“ nagus ir palikti savąjį gyvenimo rėžį.

 

Parodos „Aš esu daktaras meilė“ ekspozicija labai organiška – užtenka ir tylos, ir erdvės pabūti su savimi. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paveikslai keistai sukausto ir prikausto, niekur nuo jų negali pabėgti. Čia slypi nesumeluota kūrybos burtų jėga – vis galvoju, kaip keitėsi paveikslų paviršius, t.y. ilgai ir metodiškai formavosi tik nujaučiami jų išgyvenimų randai. Kita vertus, kūriniai labai teatrališki – tiek daug juose aitrios šviesos ir slėpiningų šešėlių...

 

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė ne tik meistriškai nutapo Hamleto, Ofelijos, Joriko, misterio Meilės, Šančių angelų ir kitų veikėjų monologus, bet ir surežisuoja jų dialogus ekspozicijų salės erdvėje. Čia pat specialiai atskirtame kampe nokautuoja dar viena pritrenkianti optinė apgaulė. Dvi tiksliai nutapytos „tapybos“ lentos, lyg atkeliavusios iš klasės dailės mokykloje. Įkvepianti kasdienybė taip tobulai suimituota, kad gali tik lenkti galvą prieš tapytojos kūrybos universalumą. O simbolinis užrašas kreida „greitai būsiu E.“ ant juodo išpurkšto lentos paviršiaus teikia vilčių apie naujus įsimintinus susitikimus su laukiama „daktare“ Elena...