Balandžio 10 d. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, įspūdingu koncertu prasidėjo XVI tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“. Kaip visada darnus, šaunus Lietuvos muzikų rėmimo fondo, vadovaujamo energingosios Liucijos Stulgienės, kolektyvas sugebėjo šiuo renginiu taip sudominti klausytojus, jog erdvioje salėje vos sutilpo įvairi publika. Koncerte savo pasiekimus demonstravo du talentingi, visais atžvilgiais skirtingi jaunuoliai, studijuojantys Šiaurės Karališkajame muzikos koledže Mančesteryje (Didžioji Britanija).
Studentų meno dienų (SMD) projektas, ambicingai pavadintas „Kosminė odisėja“, geriausiu atveju atitiktų troposferinį pasivaikščiojimą. Iškelti projekto siekiai padėti studentams būti matomiems bei užkariauti meno sceną –„kosmosą“, manau, beveik nebuvo įgyvendinti. Bet dėl to turbūt kaltesni ne organizatoriai, o studentai.
Pirmiausia nuvylė VDA senųjų rūmų erdvėje eksponuoti studentų darbai. Kai kurie jų kelia įspūdį, kad nei apie jų turinį, nei apie formą nebuvo ilgiau pamąstyta. Kiti – tai tiesmukas XX a. 2–3-iojo dešimtmečių Vakarų meno idėjų plagijavimas arba nesąmoninga kartotė. Konkrečiai turiu galvoje tą baltų stačiakampių triptiką antrame aukšte. Jei projekto idėja būtų buvusi „laiko mašina į praeitį“, tai galbūt dar būtų verta gilintis.
![]() |
Jurga Šarapova niekada nepataikavo žiūrovams, nepasidavė madoms, netarnavo komercijai. Kiekvienas viešas dailininkės pasirodymas grupinėje ar asmeninėje parodoje sulaukdavo didelio dėmesio. Savo pasakojimus, jaudinančius naiviu paprastumu ir vaikiška šiluma, tekstilininkės diplomą turinti menininkė kuria autorine technika, pačios įvardyta „darysiu, kaip norėsiu“. Iš miniatiūrinių zuikučių, genių, meškučių, moterų ir vyrų figūrėlių, kurių kiekviena apdovanota individualiais bruožais, kaip iš modulinių detalių Jurga konstruoja kirbančias būtybes ir daiktus, juos sužmogindama, įliedama gyvybės, paversdama mitologinių ir savo kuriamų istorijų veikėjais.
![]() | |||||
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Stiprių simfoninių orkestrų gastrolės mūsų koncertų scenose tebėra retenybė. Kartu jos tampa ir įvykiu – ne tik nuolatiniams koncertų lankytojams, profesionaliems muzikos vertintojams, bet ir mūsų orkestrų nariams (o jų tenka tokiuose koncertuose nemažai sutikti). Šie, dalyvaudami savų orkestrų veikloje kaip tam tikroje rutinoje, po gastroliuojančių orkestrų koncertų, po atidaus žvilgsnio „iš šono“, manyčiau, aptinka galimybę orkestranto darbe atrasti kur kas daugiau kūrybinio profesionalumo apraiškų ar paskatų pasitempti. Ne, nesinorėtų iškart peikti, kritikuoti Lietuvos simfoninių orkestrų, kategoriškai supriešinant su gastroliuojančiais, esą štai kaip turėtumėte groti!
![]() |
Užmetus akį į televizijų anonsus gali pasirodyti, kad lietuviai kalbasi tik apie seksą ir erotiką. Apie seksą televizijų pokalbių šou kalba anonimiškos vienišos moterys, garsios Seimo narės, nelabai žinomi šou verslo atstovai, trumpai tariant, įvairių mūsų visuomenės sluoksnių atstovai ir atstovės. Seniai nemačiau lietuviškos laidos, kur susėdę studijoje žmonės kalbėtųsi apie knygas, muziką, architektūrą ar panašiomis temomis. Tiesiog sėdėtų ir kalbėtųsi ne todėl, kad yra kultūros ministrai ar menininkai, vykdantys dar vieną viešųjų ryšių akciją, o todėl, kad apie tai kalbėti būtina, jei vis dar nori jaustis žmogumi. Todėl ne kartą, prasidėjus politinei, tarkime, Ritos Miliūtės pokalbių laidai, užplūsta nuojauta, kad netrukus vedėja paims į rankas rimbą ir pradės juo plakti už ilgo stalo susėdusius mazochistus, o šie aikčios iš malonumo. Šį pirmadienį, kai studijoje susirinko kandidatai į Lietuvos prezidentus, tokia mano fantazija atrodė visai reali. Kitą savaitę rinkimų kampanija prasidės oficialiai, tad susitikimų televizijoje tik padaugės. Manau, televizijų „galvoms“ nuoširdžiai gaila, kad iš jos iškrito Kristina Brazauskienė, kuri turi tiek daug minčių apie viską, kas įdomu lietuviams.
![]() | ![]() |
Šį penktadienį Lietuvoje pradedamas rodyti Spike’o Jonze’o filmas „Ji“ („Her“, JAV, 2013). Filmo veiksmas nukels į netolimą ateitį, kurioje gyvena ką tik išsiskyręs rašytojas Teodoras (Joaquin Phoenix). Jis užsidirba pragyvenimui rašydamas laiškus (atsidarius BeautifulHandwrittenLetters.com skaitytojų laukia staigmena). Teodoras jaučiasi vienišas ir netrukus įsimyli į naujai įsigytą kompiuterių sistemą. Ji pritaikyta konkrečiam asmeniui ir net turi vardą. „Samanta“ yra kompiuteris, bet kalba Scarlett Johansson balsu. Būtent ši kompiuterinė mergina Teodorui atrodo tobula, nors jų santykiai nuolat keičiasi. Tačiau Jonze’o filmas – ne tik apie naujas technologijas. Režisieriui jos tik pretekstas prabilti apie meilę, intymumą, žmones, kurie būdami šiame pasaulyje ir konkrečioje erdvėje iš tikro gyvena kitur, tad filme „Ji“ tarsi iš naujo formuluojamas klausimas, kas yra realybė ir žmonių santykiai.
![]() | ![]() |
Šį straipsnį išprovokavo klausimas „Kas nėra fotografija?“, tapęs pokalbių ir paskaitų ciklo Nacionalinėje dailės galerijoje pavadinimu. Klausimo intrigą nesunku išsklaidyti – visa tai, kas neatitinka fotografijos apibrėžimo, ir nėra fotografija. O fotografija – tai „patvarių atvaizdų (nuotraukų) gavimas elektromagnetinei spinduliuotei jautriose medžiagose“ (anot kompiuterinio žodyno „Interleksis“). Jie (jos) gaunami naudojantis aparatu arba ne, gali pakakti dėžutės su skylute ar šviesos piešinio tiesiai ant fotopopieriaus. Tuomet nei šis laikraštis, nei kėdė, kurioje sėdėdamas jį skaitai, nei tu pats, nei tavo dienos ir naktys nėra fotografija. Ir viskas. Į sąvokas kartais pravartu pažvelgti tiesiai, neklaidinant jų mąstymo vingiuose.
![]() | ![]() |
Režisierius Algirdas Latėnas vėl (jau ketvirtą kartą) ėmėsi Antono Čechovo dramaturgijos. Prisiminus kad ir nuostabiąją Aušros Pukelytės Sonią šio režisieriaus spektaklyje „Dėdė Vania“, tai atrodė visai neblogas, o ir šio teatro aktoriams nemažai žadantis sumanymas. Vis dėlto šiame tekste norėtųsi pasiaiškinti, kodėl naujausiame režisieriaus spektaklyje „Vyšnių sodas“ nebuvo dėmesį prikaustančių vaidmenų. Kodėl tragiškiausioje scenoje, kai Viktorija Kuodytė sako paskutinį dvarininkės Liubovės Andrejevnos Ranevskajos monologą, pirmoje eilėje suskambus telefonui ir, negana to, pasigirdus „alio“, žiūrovų salėje nuskambėjo ne koks nors priekaištingas atsidūsėjimas, o gana supratingas juokas.
![]() |
Jau šį savaitgalį Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiosios scenos uždangą pravers režisieriaus Agniaus Jankevičiaus premjera – drama „Gentis“ pagal lietuvių rašytojos Ievos Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“.
![]() |