Ugningi ženklai

 

Prie nacionalinio simfoninio orkestro dirigento pulto pirmą kartą stojo smulkutė mergaičiukė, dėl savo asmenybės ir talento žavesio pakeitusi įprastą, pašaliniams nematomą scenos pasaulį į kitą: kasdienybę į šventę, įtarumą į atsivėrimą, įtampą į šypseną. Ir taip nutiesė kelią kartu su orkestro muzikantais išbandyti savas koncepcijas ir būti suprastai. Kad nuoširdus atsidavimas muzikai suprantamas visur, byloja ir M. Gražinytės daugkartiniai laimėjimai Europos dirigentų konkursuose, dirigavimas vienam geriausių pasaulyje Los Andželo filharmonijos orkestrui ir solidūs karjeros pasiekimai: 2013–2014 m. koncertų sezoną ji eina pirmojo kapelmeisterio pareigas Berno operos teatre (prieš tai buvo kapelmeisterė Heidelbergo teatre), o šiemet paskirta Zalcburgo operos teatro pagrindine dirigente (šioms pareigoms lietuvė buvo atrinkta net iš 180 rimtų pretendentų). Tad, dar kartą patvirtinusi taisyklę, kad savam krašte pranašu nebūsi, M. Gražinytė jau pirmais mostais pakvietė įtempti ausis ir nusiteikti išgirsti kažką nauja.

 

Retai pamatysi tokią talentingų atlikėjų koncentraciją, kaip tai nutiko skambant Johanneso Brahmso Koncertui fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 d-moll, op.15. Galbūt tik tokie muzikantai kaip Andrius Žlabys ir Mirga Gražinytė ir gali pateikti šį sudėtingą, gilų ir kartu jaunatvišką J. Brahmso kūrinį? Atlikėjai pripažino klasikinę kūrinio manierą, bet tris koncerto dalis traktavo romantiniu žvilgsniu: lyg tris skirtingus paveikslus (dramatizmas, lyrika, virtuoziškumas), tris charakterius, tris stichijas. Pirmoje dalyje (Maestoso) siekta perteikti muzikos dramatizmą, dinamikos, faktūros reljefą. A. Žlabys kaip visada demonstravo muzikavimo laisvę, lengvą kvėpavimą. Tačiau fortepijonas vis dėlto vedė orkestrą, kuriame kiekvieno instrumento soliniai momentai buvo išgyventi individualiai, raiškiai. Tiesa, kadangi nemažai reikšmingų tematinių epizodų Brahmsas skyrė pučiamiesiems, šis kūrinys yra gana neparankus mūsų orkestrams, nes pučiamieji (ypač variniai) ne visuomet demonstruoja stabilumą, pasitaiko slystelėjimų. Bet šį vakarą jų išgirdau kaip niekad mažai. Ypač efektingai nuskambėjo I dalies finalas, kuriame buvo pasiektas labai vieningas solisto ir orkestro kvėpavimas, bendras pulsas, o pučiamieji, įsigroję per pirmąją dalį, labai sėkmingai įsiliejo į tolesnį bendrą muzikavimą.

 

Antroji dalis (Adagio) atskleidė lyrikos pasaulį. Nepamenu, kada paskutinį kartą orkestras tutti buvo išgavęs tokį pianissimo? Tylieji epizodai (orkestro su solistu) čia įgavo ir atspalvių – skambėjo tarsi apgaubti permatomu šydu. Šioje lyrinėje dalyje užsimezgė gražus fortepijono ir varinių pučiamųjų dialogas, orkestrui sudarant ir foną, ir labai nuosekliai auginant tematines bei dinamines „atšakas“. Nepaprastai jautrus solisto piano tapo giliu atsispyrimo tašku orkestrui, perimančiam tematiką ir išplėtojančiam subtilias dinamines bangas. Trečioje dalyje (Rondo: Allegro non troppo) vyravo virtuozinė solisto ir orkestro medžiaga, o efektingai fugai dirigentė drąsiai pasirinko greitą tempą. Nei orkestras, nei juolab solistas joje nesuklupo.

 

Kūrinyje yra daug solo fortepijonui vietų, kuriose A. Žlabys vėlgi atskleidė savo asmenybę, skonį, pajautą. Ypač šiltai nuskambėjo ir jo solo bisas – Brahmso Intermezzo, op. 118, Nr. 2 A-dur. Šįkart pajutau dar vieną jo fenomeno bruožą. A. Žlabys yra tas pianistas, kuris leidžia klausytojui laisvai kvėpuoti, neužvaiko savo virtuoziškumu (vis daugėja tuo besipuikuojančių atlikėjų), neslegia perdėm sunkiais išmąstymais, nežeidžia pernelyg skausminga išraiška. Jo klausantis tiesiog gera su juo kvėpuoti, kartu džiaugtis muzikos grožiu, sekti paskui ir svajoti.

 

Kitas intriguojantis koncerto įvykis nutiko po pertraukos. Pirmą kartą Vilniuje buvo pakartotas savotiškas kūrinių diptikas, kuris skambėjo prieš porą metų Miunchene, Bavarijos radijo simfoniniam orkestrui atlikus Ramintos Šerkšnytės simfoninį kūrinį „Ugnys“ ir Ludwigo van Beethoveno Penktąją simfoniją. Kūrinį R. Šerkšnytei užsakė dirigentas Marisas Jansonas, kurio sumanytame koncertų cikle – visų Beethoveno simfonijų atlikimai – prieš simfonijas suskamba po vieną šiuolaikinio kompozitoriaus kūrinį. Žinodama, kad greta skambės Beethoveno Penktoji, kompozitorė, improvizuodama prie fortepijono, pasirinko kelis šios simfonijos motyvus (svarbiausias – keturių garsų pradinis motyvas, populiariai vadinamas „likimo“), kurie tapo naujosios kompozicijos pagrindu.

 

Kūrinyje „Ugnys“ R. Šerkšnytei pavyko pasiekti jungtį tarp Beethoveno medžiagos ir kompozitorės jau anksčiau sumanytos koncepcijos su ugnies reikšmėmis (autorė kuria simfoninių kūrinių seriją, kurių pavadinimai tiesiogiai susiję su gamtos stichijomis). Tai ne tik tiesioginės ugnies asociacijos, o kūrinyje įpintos ir psichologinės, žmogiškos temos: išsekimas („perdegimas“), depresijos forma, aistros. „Šiame kontekste aš pergalvojau asmeninę Beethoveno gyvenimo situaciją, jam rašant Penktąją simfoniją – dramatiškomis aplinkybėmis, jaučiant neišvengiamai artėjantį kurtumą. Pabandžiau įsijausti, kokia tai buvo Beethoveno tragedija. Šis žmogus turėjo iškentėti nepaprastą vidinį spaudimą, greta to buvo troškimas kurti toliau“, – yra sakiusi autorė, pasirinkusi rašyti dramatišką, vis didėjančios vidinės įtampos muziką.

 

Taip R. Šerkšnytė sukūrė dviejų dalių (Misterioso, Con brio) įtampos kupiną kompoziciją, kurioje triolių ritmas bei motyvo segmentai pasigirsta visoje kūrinio plėtotėje, kol galiausiai paskutiniame takte susikristalizuoja į tikslų kaip Beethoveno motyvą. Taip išsirutulioja visa dramaturginė plėtotė, visa istorija, kuri užbaigiama kulminaciniu metaforišku „pabeldimu į duris“. Sudaromas įspūdis, kad „likimo motyvas“ kūrinyje „Ugnys“ dar tik gimsta (mitologinis „gimęs iš ugnies“?). Sugretinus kūrinius, suponuojamas netikėtas diptikas: dabartyje sukuriama savotiška „priešistorė“ Penktajai simfonijai – jos motyvo gimimo istorija.

 

Premjeroje Miunchene (2012 m.) „Ugnys“ buvo puikiai atliktos minėto Bavarijos radijo simfoninio orkestro (dirigavo Marisas Jansons) ir publikos bei kritikos sutiktos itin palankiai (beje, pernai kūrinys išleistas Bavarijos radijo leidyklos „BR-Klassik“ šešių kompaktinių plokštelių rinkinyje „Beethoven – The Symphonies and Reflections“).

 

Deja, tų pačių metų „Gaidos“ festivalyje, Vilniuje, kūrinio atlikimas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru nepavyko: dirigentas Rolandas Freisitzeris neįsigilino į kūrinio idėją ir neperteikė nuoseklios motyvo formavimosi logikos, nepadėjo ir atsitiktinis kūrinio kontekstas. Todėl šįkart buvo labai smalsu, ar tam pačiam orkestrui, diriguojamam koncepciją perpratusio žmogaus ir dar sugretinus su Beethoveno Penktąja, pavyks pasiekti tą sėkmingą „Miuncheno efektą“?

 

Paslaptingą ir tylią kūrinio pradžią M. Gražinytė traktavo ryškiau, garsiau, o dinaminiai šuorai buvo netgi raiškesni nei ankstesnių atlikimų (Bavarijos atlikimą girdėjau iš įrašų). Šiame kūrinyje (kaip ir kituose koncerto kūriniuose) išryškėjo dirigentės gebėjimas labai nuosekliai išdėstyti dinaminį reljefą, kad jis skambėtų raiškiai, logiškai, pamatuotai. Antrajai kūrinio daliai (pereinama attacca principu), kurioje įsišėlsta motyvo elementai, buvo pasirinktas itin greitas tempas, kurį orkestras įveikė be problemų, dar spėdamas išryškinti atskirų tembrų potėpius, nors variniai su surdinomis per daug „išsišoko“. Dirigentė labai meistriškai ir logiškai užaugino įtampą iki kulminacinio „likimo“ motyvo suskambėjimo ir, sakyčiau, kūrinio kulminaciją interpretavo sėkmingiausiai iš girdėtų – kaip ryškų galutinį tašką, dar paryškindama jį papildomu „iškvėpimu“.

 

Po „Ugnių“ skambėjo L. van Beethoveno Penktoji simfonija, kurios atlikimas visuomet yra iššūkis ir dirigentams, ir orkestrams – jau nuo pirmųjų taktų galima atskirti, ko bus verta dirigento interpretacija. Pirmieji M. Gražinytės mostai ir suskambėjęs „likimo motyvas“ iš karto padvelkė švara, gyvybingu tempu ir sodriu skambesiu. Pirmą simfonijos dalį (Allegro con brio) dirigentė traktavo kaip šviesos pasaulį, dar nepranašaujantį kovos ir jos pasekmių. Tik švarūs klasikiniai dinamikos kontrastai galbūt užsiminė apie artėjančius išbandymus. Tai priimtina, nes yra interpretacijų, kurios jau nuo pirmos dalies klausytoją užgula perdėta dramatine našta. Antroje dalyje (Andante con moto) orkestras gražiai „žaidė“ klasikinės struktūros melodinėmis frazėmis, o pagrindinė tematinė išraiška – maršas – buvo traktuojamas nors ir ryškiai, bet legato, dainingai, jį perteikiant ne kaip svetimos kariaunos artėjimą (būna ir sforzando), o kaip giesmę vilčiai, pergalei, stiprybei. Labai švariai ir jautriai šioje dalyje grojo atskiri instrumentai (ypač pučiamieji), nuoširdžiai pasinėrę į medžiagą ir perpratę jos logišką dramaturgijos eigą.

 

Trečiosios dalies (Scherzo: Allegro) maršo ritmai yra grįsti likimo motyvo elementais. Jie skambėjo kur kas ryžtingiau ir įnešė nerimo bei artėjančios kovos nuotaikų. Galbūt čia dirigentė akivaizdžiausiai atsigręžė į kurstančio Beethoveno išgyvenimus, jo vidinę kovą, pralaimėjimo nuotaikas. Dalis traktuota dramatiškai, o piano šiuo atveju įgavo kitą atspalvį – tai ne ramybė, o tragedijos nuojauta. Iš neįtikėtinai subtilaus piano išaugintu dinaminiu proveržiu (attacca) prasidėjo finalinė dalis (Finale: Allegro), kurioje muzika liejosi lyg tikra odė pergalei ir dvasios stiprybei. Sužavėjo švarus orkestro garsas, nepaprastai vieningas tutti, raiškios atskirų tembrų solo frazės, žaismės ir dramatiškumo kontrastais grįsti epizodai.

 

Šios simfonijos skambėjimas šiandien yra itin svarbus. Joje glūdi pirmiausia emocinė jėga. Beethovenas čia kaip niekas kitas sugebėjo įtaigiai užkoduoti tarnystės menui ir humaniškumui idėjas. Talentinga jauna dirigentė, pasirinkusi tokios tarnystės kelią, sugebėjo tai perskaityti ir perteikti (kaip ir prasmingai bisui pasirinktoje subtilioje Juozo Naujalio „Svajonėje“). Numaterialėjusiam ir susiskaldžiusiam menininkų pasauliui, visuotiniam vertybių menkinimui, pagaliau politiniam nestabilumui šįkart parodytas reikšmingas atsvaros ženklas.