Tiesos monopolis?

Nustebino ir suglumino kino kritiko Lino Vildžiūno replika „Grafomanijos legitimacija“ apie spektaklį „Mūsų klasė“, publikuota „7 meno dienose“, ir vėlesnis jo interviu, paskelbtas „Lietuvos ryte“. Nustebino ne kritiko nuomonė apie spektaklį – ją gerbiu kaip vieną iš skirtingų nuomonių, lydėjusių lietuviškąją „Mūsų klasės“ premjerą, – bet pateikti argumentai. Ir nors replika buvo adresuota spektaklio režisierei Yanai Ross bei jos darbą įvertinusiai „Auksinių scenos kryžių“ komisijai, ją suprantu ir kaip iššūkį Nacionaliniam dramos teatrui, išleidusiam ir rodančiam, kritiko nuomone, vertybiniu požiūriu ne tik abejotiną, bet net reakcingą spektaklį. Formuodamas šio teatro meninę programą, pasiūliau Y. Ross statyti „Mūsų klasę“. Todėl dabar, prisiimdamas atsakomybę už rezultatą, noriu pateikti savo nuomonę.

 

Nuo seno gerbiu L. Vildžiūno profesinį įžvalgumą, jo gebėjimą analitiškai ir argumentuotai vertinti kino ir teatro reiškinius. Šiuo konkrečiu atveju, manau, kritikas apsiriboja retorika. Todėl atsiranda terpė manipuliuoti sąvokomis, sąmoningai ar nevalingai primetant subjektyviam meno kūriniui reikalavimus gydyti istorines žaizdas ir vykdyti istorinį teisingumą. Suprantama, menininkas neturi teisės neigti ar kaip nors falsifikuoti istorinę tiesą, tačiau jis yra laisvas istoriją interpretuoti, ieškodamas gyvo santykio su ja bei provokuodamas amžininkus susiformuoti savąjį.

 

Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“, nors ir paremta istoriniais faktais, nėra nei istorinė paskaita, nei Holokausto žaizdoms gydyti skirtas „balzamas“. Dramaturgas nieko neteisina ir nemoralizuoja. Jis kelia klausimus. Vienas jų – kodėl aukos virsta budeliais? Į L.Vildžiūno retorinį klausimą, ar spektaklio traktuotėje yra „koks nors principinis skirtumas tarp personažų Zigmunto ir Menachemo“, Holokausto vykdytojo ir jo aukos, – atsakymą pirmiausia pateikia dramaturgas: esminio skirtumo nėra. Keršydamas nusikaltėliams, žydas Menachemas pats tampa budeliu. Todėl abiejų vyrų likimai vienodai tragiški: jie vienu metu netenka savo sūnų. Pjesės autorius siūlo vertinti savo herojus ne pagal jų tautinę priklausomybę, bet poelgius ir gebėjimą išlikti žmogumi nežmoniškomis aplinkybėmis. Šiuo požiūriu lietuviškos „Mūsų klasės“ kūrėjų pozicija iš esmės atitinka dramaturgo nuostatas. Todėl negaliu sutikti su L. Vildžiūno pareiškimu, kad „režisierė nesigilina į dramaturgijos turinį“. Kitas klausimas – kokias priemones ji naudoja?

 

Suprantu, kodėl Y. Ross spektaklio kritikams jo meninės priemonės yra jautriausias ir labiausiai diskutuotinas klausimas. Vaizduoti Holokausto tragediją pasitelkus cirko ir ginjolio priemones išties yra šokiruojantis sprendimas. Tačiau kokiam tikslui jos tarnauja? Gal siekiui kruvino istorijos „triukšmo ir įniršio“ fone išryškinti aukos balsą, skambantį be tragiško patoso? Ne kartą teko stebėti jaudinantį spektaklio momentą. Kai deginama kaimo kluone kartu su kitais čia suvarytais žydais su kūdikiu ant rankų Dora tyloje baigia savo pasakojimą žodžiais „Galiausiai apsišikau“, tai išties sukelia kai kieno iš publikos „krizenimą“. Tada Doros vaidmens atlikėja (Toma Vaškevičiūtė arba Miglė Polikevičiūtė), neslėpdama susijaudinimo, kreipiasi į žiūrovus paskutiniais personažo žodžiais – „Tai buvo gyvenimas...“ Ar šią akimirką tarp aktorių ir žiūrovų gimęs emocinis ryšis nėra iškalbingesnis už tragedijos eskalavimą?

 

Tragedijos ir farso giminystė šiuolaikiniame mene, o ypač kūriniuose istorinėmis temomis, jau tapo bendrine tendencija. Taip suvokiamos istorinės katastrofos šiuolaikiniame poapokaliptiniame pasaulyje. Žinoma, jokios estetinės priemonės neatleidžia kūrėjo nuo atsakomybės pateikti savo poziciją. Manau, lietuviškos „Mūsų klasės“ kūrėjai ją turi ir artikuliuoja: žmogaus gyvenimas yra didžiausia vertybė. Kiekvienas, atėmęs arba sulaužęs kitų gyvenimus, sumoka už tai didžiausią kainą akistatoje su pačiu savimi. Ši mintis išryškėja antroje spektaklio dalyje, pagyvenusiems aktoriams vaidinant Anapilin iškeliaujančius personažus. Ji paneigia kritiko teiginį, kad „spektaklyje aktoriai nesuvokia, ką daro“.

 

Nesiruošiu analizuoti spektaklio – tai ne mano, bet nešališkų kolegų darbas. Pateikiau tik akivaizdžiausius pavyzdžius, polemizuojančius su pagrindiniais L. Vildžiūno teiginiais. Bet tai darydamas anaiptol neginu „Mūsų klasės“ pastatymo. Manau, jis pats apsigins per atvirą dialogą su išankstinių nuostatų neturinčia publika, kvestionuodamas bet kokį tiesos monopolį.

 

 Audronis Liuga,

 LNDT meno vadovas