Balandžio 24 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks pjesės „Sudužusios širdies istorija“ („Broken Heart Story“) premjera. Jos autorė ir režisierė – Saara Turunen (g. 1981). Baigusi Helsinkio teatro akademiją, jaunoji kūrėja šiuo metu dirba kaip dramaturgė ir teatro režisierė įvairiose Suomijos ir kitų šalių scenose. S. Turunen garsėja tiesmuku, kartais net stačiokišku stiliumi, o labiausiai ją dominančius dalykus – moteriškumą, seksualumą ir meną – analizuoja savotiška ir provokuojančia teatrine kalba. Jos pjesėse puikiausiai dera žaismė ir agresija, tame pačiame laike ir erdvėje susiduria fantastiškas pasakų ir sintetinis šiuolaikinės populiariosios kultūros pasauliai. S. Turunen kūryba gali vienu metu žavėti ir erzinti, nes poetiniai įvaizdžiai pjesėse neretai perteikiami kasdieniška ir net šiurkščia kalba.
S. Turunen pjesės yra išverstos į 12 kalbų ir statytos Suomijos, Estijos, Vengrijos, Ispanijos, Meksikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų teatrų scenose. Dramaturgė dalyvavo tarptautiniame „Treffen“ teatro forume Berlyne, Jaunųjų Europos dramaturgų forume „Neue Stücke aus Europa“Vysbadene, Kopenhagos „Husets“ teatro rengiamame šiuolaikinių Europos dramaturgų festivalyje bei kūrybinės erdvės „Sala Beckett“ organizuojamose tarptautinėse dramaturgijos kūrybinėse dirbtuvėse Barselonoje.
Pastaruoju metu mūsų teatras vis dažniau žvalgosi į suomių teatro kultūrą. Akivaizdu, kad Jūsų krašte daug įdomių šiuolaikinių dramaturgų. Ar Jūs pati jaučiate suomių dramaturgijos renesansą?
Suomių dramaturgija pastaraisiais metais tikrai tapo reikšmingesnė. Prieš kurį laiką tik keletas režisierių norėdavo statyti suomių dramaturgų kūrinius, o dabar atrodo, kad visi tik ir ieško naujų suomiškų pjesių. Mano nuomone, tai vyksta dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, keičiasi mokymo sistema, mokytojai skatina didesnį jaunosios kartos rašytojų savivertės jausmą, antra, keičiasi kultūrinė atmosfera ir didėja susidomėjimas dramaturgija. Šie dalykai vienas su kitu susiję. Rašytojai, matydami, kad jų darbas vertinamas, įgauna motyvacijos, o naujos pjesės statomos, žiūrovai ateina jų žiūrėti ir taip toliau.
Kas Jus paskatino rašyti teatrui?
Studijavau audiovizualinę industriją ir scenaristiką, bet netrukus man pasirodė, kad ši specializacija pernelyg komercinė, joje per mažai kūrybos. Taigi įstojau į Teatro akademiją. Palyginti su mano pirmuoju universitetu, kur vyravo daugiau komercinis požiūris, mokslas čia buvo orientuotas į meninę kūrybą ir gavau kur kas daugiau laisvės. Įsiminiau vieno profesoriaus žodžius, kad pjesės struktūra gali būti tokia, kokią tik aš įsivaizduoju – pavyzdžiui, skalbyklės instrukcijos formos. Tokia mąstymo laisvė man suteikė labai daug įkvėpimo, kurio iki šiol nepraradau.
Gana dažnai dramaturgai bando režisuoti savo pjeses, bet nusvyla pirštus. Ar Jums režisūra artima? Kaip Jūs vertinate tokį profesijų derinį?
Šios profesijos labai skirtingos, bet jas galima suderinti. Kartais dramaturgai, statantys savo pjeses, vertinami kritiškai. Teigiama, kad jie negali tinkamai atsiriboti nuo savo kūrybos. Turbūt taip būna ne visada. Iš tikrųjų kai kurie mano mėgstami teatro kūrėjai yra kaip tik dramaturgai ir savo tekstų režisieriai. Man atrodo, kad dramaturgas geriau nei kas kitas pažįsta savo tekstą. Taip pat – bent jau man – režisuojant savo tekstą atsiranda didžiulė viso darbo motyvacija. Kita vertus, tai, kad pažįsti savo kūrinį, nereiškia, kad pavyks jį įdomiai pastatyti. Tam reikia plačiau domėtis teatru.
Ar rašydama galvojate apie naujas teatrines išraiškos priemones?
Tikrai ne. Rašydama galvoju tik apie rašymą. Galvoju apie tai, ką noriu pasakyti ar parodyti, galvoju apie kalbą ir žodžius, apie pjeses, knygas, eilėraščius, kuriuos perskaičiau, apie tai, kas man įdomu, kokia turėtų būti mano pjesė. Bet pirmiausia mėginu būti laisva ir nuoširdi.
O kai režisuoju, stengiuosi visa tai pamiršti ir galvoju tik apie sceną ir aktorius.
Ar moters tema Jūsų kūryboje užima išskirtinę vietą, kad ir pjesėje „Kiškutė“?
Manau, taip. Bet rašydama savo pirmąją pjesę „Kiškutė“ per daug apie tai negalvojau. Tiesiog pradėjau rašyti apie tai, kas man buvo įdomu ir truputėlį siutino: apie moteriškus žurnalus, kvepalus, valiklių priemonių reklamą, kosmetiką, bernvakarius, seksbombas ir dienines TV laidas. Ši pjesė buvo įvertinta kaip su moterų problemomis susijęs kūrinys. Iš pradžių toks apibūdinimas man nepatiko, kažkodėl atrodė, kad tai menkina mano darbą, riboja auditoriją. Dabar taip nebegalvoju. Leidžiu skaitytojams ir žiūrovams patiems pasidaryti išvadas.
Jūs gimėte Rytų Suomijoje. Savo kūriniuose stengiatės išlaikyti kalbos šiurkštumą, tam tikrą stačiokiškumą. Ar tai susiję su Jūsų gimtine, ar yra sąmoninga meninė „provokacija“?
Manau, kad žmogaus šaknys visada šiek tiek lemia jo asmenybę ir darbą. Bet nesakyčiau, kad mano meninė kalba ir gimimo vieta turi kokį nors aiškų ryšį. Savo pjesėmis nesistengiu provokuoti. Man kur kas svarbiau perteikti jausmus, patirtį ir pojūčius.
Kuris pasaulis Jums svarbesnis: realus ar svajonių, fantazijų?
Man svarbūs abu šie pasauliai. Galų gale jie mūsų gyvenime visada greta.
Ar tapatinate save su pjesių personažais, ar stengiatės nuo jų atsiriboti?
Mano kūryboje visada yra tam tikras autobiografinis lygmuo, to nesistengiu slėpti. Bet kartu tai išgalvotas pasaulis, jame vyksta savas gyvenimas nepriklausomai nuo to, kas esu aš.
„Sudužusios širdies istoriją“ („Broken Heart Story“) pirmą kartą pati režisavote eksperimentais garsėjančiame Helsinkio teatre „Q-teatteri“. Kaip vertinate spektaklį?
Rezultatas mane tenkina. Premjera įvyko 2011-ųjų rudenį, ir šiandien kai ką tikriausiai daryčiau kitaip, bet iš esmės viskas vyko sklandžiai. Mūsų komanda buvo nuostabi, aktoriai tikrai puikūs.
Ar Lietuvoje ketinte sukurti visiškai naują šio kūrinio traktuotę?
Tai man didžiulis iššūkis. Norėčiau iš esmės su kita komanda kitame teatre ieškoti naujų dalykų. Tačiau naudosiu ir kai kuriuos pirmojo pastatymo sprendimus.
Ką žinote apie šiuolaikinį Lietuvos teatrą, apie Lietuvos nacionalinį dramos teatrą?
Esu mačiusi kelis Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklius festivaliuose Suomijoje, be to, daug sužinojau jame apsilankiusi. Kai kurie spektakliai mane labai sužavėjo, esu nustebusi, kad bendras spektaklių meninis lygis labai aukštas.
Kokį šiandienos teatrą vertinate? Kas labiausiai imponuoja ir kas erzina?
Mėgstu teatrą, kuris laužo konvencijas, o kartu išlieka prasmingas ir jausminiu požiūriu turtingas. Manau, kad vaizdas šiuolaikiniame teatre labai svarbus. Man labai patinka, kai scenoje galima pamatyti ką nors įdomaus!
Kaip vertinate šiuolaikinį suomių teatrą?
Sakyčiau, vyksta daug įdomių dalykų. Tačiau mes vis dar šiek tiek izoliuoti nuo pasaulio – ne tik geografiniu požiūriu, bet ir galvosena. Reikia domėtis tuo, kas vyksta už mūsų sienų, neapsiriboti tuo patogiu gyvenimu, kurį turime susikūrę. Kartais man atrodo, kad institucinė teatro sistema stabdo jo raidą. Egzistuoja ir meninių eksperimentų erdvė, bet manau, kad reikėtų glaudesnio bendradarbiavimo su įsitvirtinusiais teatrais.
Kuo skiriasi teatro žmonės Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Meksikoje – šalyse, kuriose statytos Jūsų pjesės?
Negalėčiau pasakyti. Paprastai nuvykstu į premjerą, pažiūriu spektaklį, pasikalbu su spektaklio kūrėjais. Vienintelė šalis, kur labiau įsitraukiau į pastatymo procesą, buvo Ispanija. Ispanų teatro menininkai atviresni, nors žmonės visur įvairūs.
Ar įmanoma išmokti dramaturgo amato? Kokios pamokos reikalingiausios?
Man buvo svarbu išmokti patikėti savo darbu, patikėti, kad turiu teisę rašyti, neprarasti vilties, kai dirbti tampa sunku, ir suvokti, kad labai svarbu darbą tęsti ir užbaigti. Dažnai užklumpa neviltis – tuomet labai svarbu dalintis mintimis su kitais žmonėmis ir priimti jų pagalbą. Turiu bičiulių, kurie visada pasirengę perskaityti mano tekstus, o aš skaitau jų. Labai svarbu kantrybė. Rašymo procesas visada ilgas. Galiausiai iš savo ankstesnio darbo nieko negali pasimokyti, nes sunkumai vis kitokie. Reikia tik rašyti, rašyti ir nepasiduoti.
Kiek, Jūsų nuomone, kritika turi įtakos teatro raidai?
Manau, ji labai svarbi. Tačiau kritika turi būti profesionali, ji privalo numatyti, kokie procesai vyks teatre netrukus. Reikia gerų ir intelektualių kritikų, kurių nuomone galėtum vadovautis.
Saara TurunenPjesės „Sudužusios širdies istorija“ skaitymas. Nuotrauka iš LNDT archyvoPjesės „Sudužusios širdies istorija“ skaitymas. Nuotrauka iš LNDT archyvoPjesės „Sudužusios širdies istorija“ skaitymas. Nuotrauka iš LNDT archyvoPjesės „Sudužusios širdies istorija“ skaitymas. Nuotrauka iš LNDT archyvoPjesės „Sudužusios širdies istorija“ skaitymas. Nuotrauka iš LNDT archyvo
