Broliai Ethanas ir Joelis Coenai dažnai kuria filmus apie nevykėlius, žmones, kurie gyvenime nieko nepasieks, nors turi iliuzijų, ambicijų ar net talentą, trumpai tariant, griauna amerikietiškų žanrų ir svajonių schemas. Galima sakyti, kad tiems personažams tiesiog nepasisekė arba kad patys kalti. Filme „Groja Liuvinas Deivisas“ („Inside Llewyn Davis“, JAV, 2013) Coenai siūlo pažvelgti vieno tokio personažo vidun. Matyt, neatsitiktinai tai dar bus ir filmas apie neviltį, skausmą, nes juk herojus yra menininkas. Tačiau šįkart Coenai nekūrė tegu ir postmodernistiškai keičiančio prasmes pasakojimo apie menininko kelią į šlovę. Filmas ne apie tai.
Liuvinas Deivisas neturi nieko – pinigų, namų, draugų, mylimos moters, šviesios ateities, jis neseniai palaidojo savižudį muzikinio dueto partnerį ir netrukus susipyks su apgaviku prodiuseriu. Jo solinio albumo „Inside Llewyn Davis“ taip pat niekam nereikia. Liuvinas turi tik savo muziką ir dar tiki, kad ji kam nors bus reikalinga, bet tas tikėjimas vis labiau atrodo beprasmiškas. Filmas prasideda jau Liuvinui pajutus, kad prisilietė dugno. Pernakvojęs draugų namuose, jis užtrenkia duris, ir mylimas draugų katinas Ulisas lieka Liuvino glėbyje. Tai – tik jų abiejų Odisėjos po Niujorką pradžia.
Gatvėje – pilka ir žvarbi 1961-ųjų žiema. Ją pajunti beveik fiziškai, kai Liuvinas (puikus Oscaras Isaacas) nuolat bando sušilti, nes neturi žieminių drabužių. Šaltį paryškina ir visą filmą iš kadro nedingstanti niūri ir nejauki šviesa, dažnai apšviečianti tik kadro dalį. Liuvino pasaulis skendėja bliuzo prieblandoje, ir operatorius Bruno Delbonnelis iškart tampa idealiu Coenų bendraautoriu. Liuvinas dar bandys laikinai prisiglausti buvusios mylimosios namuose, bet sužinojęs, kad ji ketina daryti abortą (vaikas gal Liuvino, o gal naujojo merginos partnerio), ten ilgiau neužtruks, leisis kelionėn į Čikagą, pas vienintelę viltį – legendinį impresarijų. Kelyje Liuvinas sutiks buvusią garsenybę narkomaną (John Goodwin) su jaunuoliu, kuris nori būti aktoriumi ir kliedi apie Niujorke griaudėjantį brolių Mekų „Laivo kalėjimą“.
Liuvinas visąlaik skuba, bet skubėjimas beprasmiškas, neatsitiktinai metro traukinio, taksi ar pakeleivingos mašinos vaizdai tik pabrėžia beviltišką mirties taško situaciją. Regis, gyvenimas vis pametėja Liuvinui išeitį – grįžti į laivyną, susirasti prarastu laikytą vaiką, dainuoti naujame trio, bet Liuvinas nuolat atsisako tokių galimybių, nes jaučia, kad tai – ne jo kelias. Taip nejučiomis pradeda klostytis Liuvino ir Uliso paralelė, bet Coenai nieko nesufleruoja ir žiūrovams teks patiems susikurti jos prasmę, juolab kad katinas – toks pat nuostabus, kaip ir visi filmo aktoriai.
Dramaturginė filmo struktūra paprasta: „Groja Liuvinas Deivisas“ – kelio filmas, jis sudėliotas iš Liuvino susitikimų ir išsiskyrimų – su mirštančiu tėvu, savanaude seserimi, baro, kur retkarčiais padainuoja, savininku, kokčiai geraširdžiais Uliso šeimininkais... Kiekvienas susitikimas atneš dar vieną praradimą – meilės, iliuzijų, pasitikėjimo savimi. Bet susitikimai ir kuria keistą filmo mozaiką. Ji intymi – atsiveria slapčiausi Liuvino sielos kampeliai ir kartu tai apibendrintas laiko pjūvis: ore tvyro kažko visiškai naujo nuojauta.
Coenai visada mokėjo sujungti tragizmą ir juoką, neviltį ir groteską, pabrėžti absurdiškai herojiškus savo personažų gestus ar tragikomišką jų naivumą. Filme „Groja Liuvinas Deivisas“ tokių epizodų taip pat gausu, ko verta kad ir Liuvino kelionė į Čikagą. Dar jie moka išryškinti epochos kontekstą kokiu nors iš pirmo žvilgsnio nereikšmingu epizodu, pavyzdžiui, tuo, kur buvusi Liuvino mergina (kaip visada įsimintina Carrey Mulligan) ir jos naujas draugas (Justin Timberlike) dainuoja dainą, patinkančią visiems, tik ne Liuvinui. Kita vertus, visa filme skambanti muzika taip natūraliai tampa dar vienu filmo veikėju, kad galima tik dar kartą pasigrožėti Coenų sugebėjimu viską, prie ko prisiliečia, paversti natūralia Liuvino istorijos dalimi.
Kitaip nei Liuvinas, mes gerai žinome, kad netrukus bus karas Vietname, prezidento Kennedy nužudymas, seksualinė revoliucija, hipiai, Vudstokas ir rokas. Trumpai tariant, vienas intensyviausių ir permainingiausių XX a. dešimtmečių. Filmo pabaigos scenoje muzikos klube, iš kurio Liuvinas išmetamas į tamsų kiemą, kad gautų „į lempą“ (iš tikrųjų filmas ir yra prisiminimas, kas buvo iki to paskutinio ir savaip simboliško smūgio), pasirodys atpažįstamas siluetas. Kad tai Bobas Dylanas, net nereikia spėti – pakumpusios figūros ir susivėlusių plaukų kupetos su niekuo nesumaišysi. Liuvino drama, kad jis – ne iš tų, būsimų laikų. Jo folkrokas pasmerktas likti praeities marginalija, nors Liuvinas sąmoningai pasirinko būtent jį.
Po filmo kelis mėnesius mane persekiojo Rainerio Marios Rilke’s eilutės: „Mums atrodė, kad praeina metai, o praėjom iš tiesų tik mes“ (vertė T. Venclova). Ko gero, apie tai ir Coenų filmas. Liuvino muzika nuoširdi, jis pasirengęs aukotis, atsisakyti visko, kad galėtų kurti savo dainas. Kad Liuvinas iš tikrųjų gali dainuoti, įrodo ir senovinė baladė, kurią jis dainuoja legendiniam impresarijui (F. Murrey’us Abrahamas vaidina istorinį personažą), tiesiog nematančiam, jog Liuvinas galėtų jam atnešti didelius pinigus, ar daina į senatvinę demenciją nugrimzdusiam tėvui, su kuriuo joks ryšys nebeįmanomas. Liuvinas yra menininkas, tačiau talento, nuoširdumo ar pasiaukojimo neužtenka, ir Coenai sako žiaurią tiesą: gali būti net labai talentingas, bet jei nesuvoksi to, kas vadinama vokišku žodžiu „Zeitgeist“, liksi „neįvykęs“ menininkas ir net nebus kam pasiguosti. Liks tik vienatvė. Ji – tokių kaip Liuvinas namai. Bet gal svarbiausia Coenų filmo mintis ir yra tokia – reikia kurti ir nesiekti nieko daugiau. Tik būti savimi.
