7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sulaužyti stereotipai

Koncerto „Muzika, kurią reikia išgirsti“ Vilniaus rotušėje įspūdžiai

Rasa Murauskaitė
Nr. 23 (1084), 2014-06-13
Muzika
Mindaugas Bačkus ir Raimondas Sviackevičius. A. Rimgailaitės nuotr.
Mindaugas Bačkus ir Raimondas Sviackevičius. A. Rimgailaitės nuotr.
XX ir XXI a. eksperimentai iš profesionaliosios muzikos paraščių traukia visa, kas nepelnytai buvo pamiršta ar neįvertinta. Tokia tendencija gaji visur – pradedant muzikiniais žanrais, kūrinių tematika, baigiant muzikinės kalbos priemonėmis, koncertinėmis erdvėmis ar instrumentais. Taip muzikos istorija apsuka dar vieną ratą, į kurio vidurį ne visuomet suspėja klausytojas, savo mąstymą ir girdėjimą pamažu pratindamas prie postmodernų (galbūt jau ir postpostmodernų) pasaulį reflektuojančio meno. Tad nenuostabu, kad Vilniaus rotušėje vykusio Lietuvos akordeono muzikos intelektualu vadinamo Raimondo Sviackevičiaus ir jo kolegų koncerto „Muzika, kurią reikia išgirsti“ vedėja muzikologė Jūratė Katinaitė šį įvykį pavadino savotišku „underground’u“ – ir dėl tuo pat metu Vilniaus scenas užvaldžiusio Vilniaus festivalio, ir dėl patį instrumentą lydinčių stereotipų.
 
Progresyvi R. Sviackevičiaus kūrybinė veikla, rodos, duoda vis saldesnių vaisių, atlikėjo siekį įteisinti akordeoną kaip svarbų savarankišką instrumentą su originaliu repertuaru darydama vis realesnį. Vis dėlto dauguma Rotušėje skambėjusių kūrinių – transkripcijos, tarp kurių įsiterpė Ramūno Motiekaičio specialiai R. Sviackevičiui parašytas „Lento“. Nors tai nebuvo pirmoji koncerte atlikta kompozicija, ji natūraliai tapo savotišku atspirties tašku, intymia akordeono išpažintimi, galų gale premjera Lietuvoje. Kompozitorius, ištikimas savajai estetikai, parašė ramią, meditatyvią, minimalistišką, kiek magišką ir mistišką muziką, kurioje aštrokas akordeono tembras buvo tarsi antipodas. Atlikėjas čia tik tarpininkas, atitinkamą nuotaiką sukūręs jau pirmuoju prisilietimu prie instrumento. Kūrinio atlikimui apibūdinti turbūt labiausiai tiktų ne visai taisyklingas žodis „išmedituoti“, nusakantis ir kompozicijos išpildymo pobūdį, ir tvyrojusią nuotaiką, kuri ypač kontrastavo su prieš tai skambėjusiu Broniaus Kutavičiaus opusu „Rhythmus-Arhythmus“. Šio jau per dvidešimt metų skambančio kūrinio (originaliai parašytas violončelei ir fortepijonui) pirmajame plane atsidūrė charakteringa akordeono partija. R. Sviackevičius ir violončelininkas Mindaugas Bačkus kūrinį perskaitė labai atidžiai. Opuso pabaiga, kurioje ilgai tęsiamos akordeono natos fone pasigirdo aukštame registre atliekami violončelės viražai, priminė mirštančiųjų aimanas, įnešusias į kūrinį dar vieną naują naratyvą.
 
Anot Leonardo B. Meyerio, emocijos, kylančios klausantis muzikos, yra kultūrinės kultivacijos rezultatas, lūkesčių išsipildymas arba sužlugimas. Natūralu, kad lūkesčiai, kuriuos sukelia gerai pažįstami kūriniai, yra didesni – koncerto programoje pamatę mylimos kompozicijos pavadinimą, klausytojai nekantriai laukia galimybės išgirsti naują jos interpretaciją. Tokios mintys kyla kalbant apie estų kompozitoriaus Arvo Pärto „Fratres“, kurį, nė kiek neperdedant, galima vadinti vienu populiariausių pastarųjų dešimtmečių profesionaliosios muzikos opusų. Kompozicija, begalę kartų perrašyta skirtingoms instrumentų sudėtims, šį kartą skambėjo Povilo Jacunsko violončelės stygomis ir R. Sviackevičiaus akordeono klavišais, patvirtindama, koks svarbus muzikinis parametras yra tembras: Rotušėje išgirdome visai kitokį „Fratres“. Nepažįstant kitų opuso interpretacijų, turbūt eilinį sykį galima būtų tiesiog žavėtis kūrinio grožiu, vis dėlto šįkart tai nebuvo didžiausių lūkesčių išpildymas. Sunkus akordeono tembras sunaikino kūriniui būdingą plazdėjimą – kompozicija skambėjo pernelyg žemiškai, sunkiai. Iš visų koncerte skambėjusių opusų „Fratres“ turbūt buvo pats sudėtingiausias atlikti, bent jau klausantis galima susidaryti tokį įspūdį, ir jį lėmė kiek gremėzdiškas garsas, lengvumo stoka. Šiam kūriniui skambant teko pripažinti, kad ne visiems kūriniams tinka visi instrumentai.
 
Kiti du kūriniai, nors abu originaliai parašyti ne akordeonui, puikiai atskleidė šio instrumento stiprybes. Rusų kompozitorės Sofijos Gubaidulinos „In Croce“ – itin charakteringa kompozicija, tapusi svarbia takoskyra autorės kūrybiniame kelyje. Šįkart originalią redakciją violončelei ir vargonams ir vėliau pačios kompozitorės sukurtą transkripciją violončelei ir bajanui pakeitė violončelė ir akordeonas – P. Jacunskas ir R. Sviackevičius. Klausantis kūrinio užburia žėrinti akordeono partija, kurioje nuolatos kartojama tema, plėtojant opusą varijuojama. Į šį muzikinį žaidimą vis įsiterpia nuosaikesni violončelės „pasisakymai“. Ritminga, energinga, aistringa akordeono partija – tikras pulsuojantis energijos užtaisas – augina įtampą, o kūrinio kulminacijoje įvyksta emocinis sprogimas ir abiejų instrumentų partijų kolizija. Atlikėjai, pagavę muzikinėje medžiagoje slypintį energijos raktą, puikiai perteikė šį nepaprasto įsijautimo ir susikaupimo reikalaujantį kompozitorės sumanymą. Kūrinio pabaigoje trumpam į pirmą planą išsiveržia violončelė, itin ekspresyvią temą puikiai pagriežia P. Jacunskas, o pratęsia iš tylos išaugusi kontrastinga akordeono tema, praturtinta klasteriais. Šis kūrinys nuostabiai atskleidė akordeono tembrą, tarsi parodydamas, kad jis organiškai sujungia konsonansą ir disonansą, nostalgiją ir aistrą, pasyvumą ir energiją. Verta tik dar kartą pridurti, kaip puikiai ir apgalvotai instrumentą valdė R. Sviackevičius.
 
Įdomią, kontrastingai sudėliotą programą vainikavo itin efektingas kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo opusas „Dovydo giesmė“. R. Sviackevičiaus prašymu, autorius kompoziciją aranžavo ypatingai atlikėjų sudėčiai – akordeonui ir violončelių kvartetui: Mindaugui Bačkui, Povilui Jacunskui, Onai Švabauskaitei ir Domui Jakštui. „Dovydo giesmėje“ atsiskleidė ir paties kompozitoriaus meistrystė, ir solistas akordeonas, ir violončelės, ir klausytojai, kurių vaizduotei skleistis impulsų buvo apstu. Kompozicija nepaprastai teatrališka – pradedant muzikine medžiaga, baigiant efektais, atlikėjų elgesiu scenoje. Šie aspektai kažkiek priminė žymaus kompozitoriaus Mauricio Kagelio mėgtą kurti muzikinį teatrą.
 
Kūrinį pradėjo charakteringa akordeono partija, ją netruko pagyvinti nuosaikus violončelių kvarteto kuriamas fonas. Ilgainiui iš jo išaugo lyriška ir melodinga violončelės solo tema, nepaprastai ekspresyviai atlikta Mindaugo Bačkaus. Jai lyrinį atsaką pasiūlė ir akordeonas. „Dovydo giesmėje“ netrūko vietų, kur dvelkė archaika, tarsi atliepiant tyrą, civilizacijos nepaliestą pasaulį. Kulminacija buvo pasiekta gaivališkame epizode, kuriame į instrumentinį audinį įsijungė ir atlikėjų balsai – energiškai tai buvo nepaprastai stipru. Nevaldomą šėlsmą netikėtai sustabdė solistas, sugrąžinęs kūrinį į jam įprastą emocinę erdvę, vėl pasirodė iš kūrinio pradžios pažįstama lyrinė violončelės tema. Dar vieną netikėtumą kompozitorius saugojo iki pat kūrinio pabaigos – visą naratyvų, emocijų ir efektų virtinę vainikavo buitiškas „valsiukas“, absoliučiai kakofoniškas pasišaipymas, tepalikęs vieną mintį – o kas yra gyvenimas, jei ne absurdiška komedija?
 
Kiek daug gali padaryti vienas žmogus – kuriantis, ieškantis, nenustygstantis vietoje ir pažindinantis aplinkinius su beribėmis meno galimybėmis! R. Sviackevičiaus akordeonas nori nenori verčia pripažinti, kad į antraeilį repertuarą neretai neteisingai nurašomas instrumentas gali tapti intelektualios, efektingos, įvairialypės muzikos atlikėju, sėkmingai atspindinčiu šiuolaikinio meno tendencijas.

 

Mindaugas Bačkus ir Raimondas Sviackevičius. A. Rimgailaitės nuotr.
Mindaugas Bačkus ir Raimondas Sviackevičius. A. Rimgailaitės nuotr.
Mindaugas Bačkus, Ona Švabauskaitė, Raimondas Sviackevičius, Povilas Jacunskas. A. Rimgailaitės nuotr.
Mindaugas Bačkus, Ona Švabauskaitė, Raimondas Sviackevičius, Povilas Jacunskas. A. Rimgailaitės nuotr.