Birželio 6 d. Vilniaus festivalis Švedijos nacionalinei dienai skyrė vokalinio džiazo grupės „The Real Group“ koncertą. Susirinkę Vilniaus filharmonijos salėje, išklausę nacionalinius Švedijos ir Lietuvos himnus, scenoje išvydome nacionalinėmis spalvomis pasidabinusią Švedijos Karalystės ambasadorę Lietuvoje. Po jos sveikinimų kalbos ir prisiminimų apie karalių Gustavą Vazą bei Švedijos ir Lietuvos istorinius ryšius prasidėjo koncertas. Į sceną įžengė penkių vokalistų grupė, kurią ambasadorė pristatė kaip geriausią pasaulyje vokalinio džiazo kolektyvą.
Ansamblis „The Real Group“ įkurtas 1984 metais. Tuometiniai kolektyvo nariai susitiko mokydamiesi Stokholmo karališkojoje muzikos kolegijoje ir subūrė vokalinį ansamblį, kuris vėliau išgarsėjo visame pasaulyje. Už savo įrašus ir solo koncertus jie pelnė daugybę apdovanojimų, kuriais anksčiau buvo įvertintos tokios grupės kaip „Singers Unlimited“, „Manhattan Transfer“ ir „Take 6“. Grupė taip pat dainuoja drauge su žymiais švedų ir pasaulio atlikėjais. Be daugybės solo koncertų, grupės nariai yra surengę „The Real A Capella Festival“ Stokholme 2008 m., „The Real Group Festival“ 2012 m., kuriuose dalyvavo dainininkai iš dvidešimties pasaulio šalių. Svarbi yra ir jų edukacinė veikla: kolektyvo nariai įdiegė nuotolinio mokymo internetu programą „The Real Group Academy“, dalyvauja labdaros organizacijos „Star For Life“ programoje.
Šį kolektyvą Vilniuje girdėjome jau prieš dešimtmetį ir reikia pasakyti, kad tada jo muzikinė stilistika smarkiai skyrėsi nuo tos, kurią išgirdome šiemet. Anksčiau kolektyvas atlikdavo daug džiazo standartų ir šiuolaikinių kompozicijų, sukurtų šiuo stiliumi. Šiemet grupė balansavo tarp džiazo ir popmuzikos, lyg bijodama nukrypti į vieną ar kitą pusę, norėdama įtikti publikai. Gražiai aranžuotos popmuzikos dainelės bet kuriuo atveju atstovauja būtent tam žanrui ir net puikiausia džiazinė harmonija nepajėgė suteikti joms džiazo stilistikos. Kai kuriose dainose bandyta išlaikyti humoristinį atspalvį. Štai, pavyzdžiui, daina apie tenorą, kuri turėjo ryškių parodijos bruožų, suskambo lėkštokai, banalokai, o jau bent kažkokio polinkio į džiazo kolektyvo koncertinį numerį tikrai neturėjo. Maloniai nuteikė švedų kompozitorių ar ansamblio narių sukurtos kompozicijos, paremtos etnine muzika, švedų folkloro motyvais, o paskutinė bisui atlikta daina apie Farerų salose esantį kaimelį su vienu nameliu ir viena bažnytėle tiesiog sužavėjo ir profesionalus, ir mėgėjus klausytojus.
Nors, palyginti su pirmąja, dabartinė sudėtis yra smarkiai pasikeitusi, išgirdome gražius dainininkų balsus, gerai surepetuotą programą, puikų susidainavimą. Turėčiau pabrėžėti labai gerą įgarsinimą, dėl kurio kolektyvas skambėjo tiesiog puikiai. Na, žinoma, savas atsivežtas garsininkas visada gerai. Tačiau per visą koncertą tiesiog svajojau, kad dainininkai padėtų į šalį mikrofonus ir šioje puikios akustikos salėje padainuotų be jokios aparatūros. Taip būtų lengviau įvertinti jų natūralų dainavimą. Prieš kelerius metus tokį akibrokštą teko girdėti Kaune, grupės „Naturaly Seven“ (JAV) koncerte, kai puikiai dainuojantys juodaodžiai vokalistai padėjo mikrofonus į šalį ir labai subtilų gospelą padainavo vien savo balsais, be jokio garsinimo. Ir, didžiuliam publikos nustebimui, jų kerintį dainavimą puikiai girdėjo visi susirinkę didžiulėje Kauno „Žalgirio“ arenoje. Tokio ar panašaus, natūralaus balso labai norėjosi grupės „The Real Group“ koncerte Vilniuje. Kolektyvas ką tik buvo sugrįžęs iš koncertinės kelionės po Japoniją. Nežinau, todėl ar ne, bet jų balsuose jautėsi kažkoks nuovargis, savotiškas duslumas, net būta mažyčių intonacinių nesklandumų, tembrinių defektėlių. Vis dėlto, nepaisant šių nedidelių minusėlių, tai buvo puikus Vilniaus festivalio ir Švedijos ambasados organizuotas koncertas.
