Nors Jameso Gray’aus debiutas „Mažoji Odesa“ (1994) pristatytas Venecijoje, dabar jis iš tų režisierių, kurių kūrybą įdėmiai seka Kanai. Čia pernai konkurse buvo rodytas ir jo filmas „Kartą Niujorke“ („The Immigrant“, JAV, 2013). Pagrindinė filmo herojė – imigrantė iš Lenkijos Eva. Pirmąkart ją pamatome į 1921-ųjų rudenišką Niujorko uostą įplaukiančio laivo denyje. Kartu su seseria Magda jos tikisi Amerikoje ištekėti, gimdyti vaikus ir būti laimingos. Tačiau iliuzijos žlunga iškart. Įtartinai kosėjanti Magda patenka į karantiną, Evai iškyla deportavimo grėsmė, mat paaiškėja, kad merginų pasitikti neatėjo giminės ir šių adresas esą apskritai neegzistuoja. Kad Eva pateko į kruopščiai suregztas pinkles, suprasime daug vėliau, bet kol kas merginai apsiima padėti Brunas Vaisas. Jis vadina save teatro impresarijumi, bet iš tikrųjų jo trupė – scenoje apsinuoginančios merginos, kurias po pasirodymo galima ir nusipirkti. Brunas paaiškina Evai, kad gali padėti išpirkti seserį iš karantino, bet ji turės jam atidirbti. Kita vertus, Bruną akivaizdžiai pakeri Evos grožis. Kad Brunas ją myli, paaiškės, kai pasirodys jo pusbrolis Emilis – magas Orlandas, nuoširdžiai norintis padėti merginai.
„Kartą Niujorke“ – trikdantis filmas. Jo siužetas, regis, sudėliotas iš banalių melodramos schemų, kurias papildo ir pagrindinių veikėjų portretai. Eva, kurią suvaidino Marion Cotillard, – geros širdies ir aukojasi vardan sesers kaip Sonia Marmeladova. Ji nuoširdžiai tiki, kad kiekviename žmoguje slypi gėrio lašelis. Eva naiviai religinga. Režisierius tai nuolat pabrėžia, bet primityvi išpažinties scena bažnyčioje jau gali užbraukti visą filmą. Aktorė didvyriškai kovoja su visais prancūzei sunkiai ištariamais lenkiškais „š“, „č“ ir kitokiais šnypščiančiais priebalsiais, bet, regis, didelė dalis jos dėmesio ir sutelkta į tą galynėjimasį su svetimomis kalbomis (angliškai taip pat reikia kalbėti su atitinkamu akcentu) ir į stambius planus, kuriuose turi atsiskleisti jos Evos pasiaukojimo ir žmogiškumo didybė.
Bruno vaidina Joaquinas Phoenixas. Tai jau ketvirtas Gray’aus filmas, kuriame jis vaidina. Bent jau aš sau atradau šį aktorių pirmame jų bendrame darbe – 200-aisiais sukurtuose „Jarduose“. Vėliau buvo „Mes valdome naktį“ ir „Tarp dviejų mylimųjų“. Phoenixo Brunas – savim patenkintas apsukruolis, patikėjęs, kad gali viską. Jis sugeba „susitarti“ ir su imigracijos biuro Eliso saloje pareigūnais, ir su policininkais, kuriems moka duoklę. Jo bordelio merginos tiki, kad tik Brunas gali jas apginti nesvetingame ir šaltame Niujorke. Aktorius kuria spalvingą ir prieštaringą asmenybę: kartais jo nuotaika keičiasi staiga ir iš savimi pasitikinčio sutenerio pradeda lįsti sociopatas, įsimylėjėlis ar net staiga savo menkumą suvokęs žmogus.
Tačiau pasirinkęs atpažįstamas melodramos schemas, Gray’us dar nori kurti ir metaforas. Tokia metafora tampa ir Evos likimas. Apgailėtiname Bruno šou ji vaidina Niujorko simbolį – Laisvės statulą. Kartą per „trupės“ pasirodymą iš salės klientas net ima šaukti, kad tą laisvės simbolį jis dulkino už du dolerius. Metafora turi tapti ir Orlando kvietimas Evai išvykti kartu į Kaliforniją, kur nuolat šviečia saulė. Metaforiškas ir Gray’aus filmų personažu visada tampantis Niujorkas. Dariusas Khonji jį filmuoja lyg padengtą sepija – somnambulišką, šaltą, apniukusį, purviną. Išgyventi tokiame mieste – tikras didvyriškumas. Tai, matyt, ir pagrindinė filmo metafora – parodyti, iš kokio purvo, pažeminimų, smurto atsirado imigrantų šalis.
Baro, kuriame Brunas rengia savo pasirodymus, savininkę Rozą Herc suvaidino viena įstabiausių vėlyvojo sovietmečio kino žvaigždžių Jelena Solovej („Meilės vergė“, „Faktas“). Keliuose „Kartą Niujorke“ epizoduose jį sukūrė įsimintiną jokių skrupulų neturinčios, gyvenimu besimėgaujančios, valdingos moters paveikslą. Ryškus rusiškas Rozos akcentas sufleruoja kitokio imigrantės likimo alternatyvą. Nors neaišku, gal Roza pradėjo taip pat kaip Eva? Kita vertus, akivaizdu, kad tokie vaidmenys – kaina, kurią Solovej užmokėjo už savąją imigrantės dalią.
