7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kur yra dabartis?

Marguerite de Merode paroda „Kelionė po jų kambarį“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Laima Kreivytė
Nr. 23 (1084), 2014-06-13
Dailė
Italijos ambasadorius Lietuvoje Stefano Maria Taliani de Marchio ir menininkė Marguerite de Merode A. Baltėno nuotr.
Italijos ambasadorius Lietuvoje Stefano Maria Taliani de Marchio ir menininkė Marguerite de Merode A. Baltėno nuotr.
Marguerite de Merode gimė belgų šeimoje Atėnuose, gyvena ir dirba tarp Romos ir Briuselio. Baigusi studijas Centriniame restauravimo institute (Istituto Centrale del Restauro), Romoje dirbo restauruotoja ir tapė. Vilniaus grafikos meno centro galerijos „Kairė–dešinė“ III a. ekspozicijų salėje eksponuojamą kolekciją sudarė žinoma italų meno kritikė Benedetta Carpi de Resmini. Parodos autorė komentuodama sumanymą pasakoja: „2011 metų vasarą dalyvavau fotografijos seminare Londone. Gavau užduotį įgyvendinti projektus Niu Kroso ir Pekamo rajonuose. Bičiulis supažindino su Ali, iraniečiu, turinčiu daug laisvo laiko ir pasirengusiu mane lydėti. Žinojau, kad jo praeitis buvo nelengva. Priklausė valdžios persekiojamiesiems, dar būdamas paauglys dalyvavo pasipriešinimo judėjime, sulaukęs aštuoniolikos pateko į kalėjimą. Kai susipažinome, buvo maždaug penkiasdešimt penkerių. Neseniai paleistas iš kalėjimo. Nežinojo, kad aš tai žinau. Londone gyveno globojamas britų valdžios. Apie jo praeitį nekalbėjome, nors norėjau sužinoti daugiau. Sakė, kad nepasitiki net gentainiais. Per trumpą laiką keturis kartus turėjo keisti gyvenamąją vietą, nes Londono policijai atrodė, kad jis nepakankamai saugus. Palaikė ryšius su užsienyje gyvenančia šeima, bet neturėjo draugų, išskyrus mano bičiulį, kuris mus supažindino. Leido laiką bastydamasis po Londoną. Kartu su juo apėjau jo gyvenamą kvartalą, užėjome į namus. Pajutau tuštumą. Kambaryje nebuvo nė vieno asmeniško daikto, tik tai, kas būtiniausia. Anoniminiai daiktai, laikrodžiai, kalendorius, viena nuotrauka: Ali vaškinių figūrų muziejuje šalia ledi Dianos. Ant sienos kabojo didžiulis žemėlapis su išryškintomis jo Šalies sienomis. Jokio praeities pėdsako. Kad bet kurią akimirką būtų galima nesvyruojant viską palikti. Ėmiau fotografuoti jo kambarį: negyvenimą, nebuvimą. Tvyrojo nuolankiai stumiamos monotoniškos kasdienybės nuotaika. Galvodama apie Luigi Ghirri (1942–1992) fotografijas ryžausi atlikti savo „Kelionę po Italiją“ ir papasakoti keletą patirtų istorijų. Patekau pas žmones, atvykusius į Italiją dirbti, studijuoti, dėl politinių motyvų. Norėjau atlikti Voyage autour de leur chambre – kelionę po jų kambarius, kad surinkčiau jų asmeninio peizažo ženklus ir fragmentus, gyvenimo detales. Čia visada po ranka stovi kelioninis krepšys, paruoštas grįžimui namo arba kelionei tolyn, ir laikrodžiai, leidžiantys stebėti einantį laiką. Jų kambariai – laikinumo, laiko, praleisto laukiant geresnio gyvenimo, erdvės. Kalbėti apie šiuos žmones man leidžia vaizdai, fotografijos praveria langelius į jų istorijas.“
 
---
 
Marguerite de Merode fotografijos kalba apie esamąjį laiką, susitraukusį į kalendoriaus kvadratą. Kambarys – erdvinė dienos kvadrato išklotinė. Iš tolimų šalių atvykę emigrantai gyvena amžinos dabarties traukinyje, pasiryžę bet kada persėsti į kitą, tokį pat dabartinį. Laikinumas prieštarauja namų logikai – į namus norime grįžti kaip į prarastą rojų, palaimingai užsikonservuoti savo įpročių sultyse ir tikėtis, kad po tūkstančio metų palikuoniai suras mūsų inkliuzus. Bet juk tūkstantmečiai – ne žmogaus laiko matas, net šimtas nuskamba tik Pageidavimų koncerte“.
 
Matome kambarius, bet nematome čia gyvenančių žmonių. Tačiau vis tiek žiūrime į Margueritede Merode fotografijas kaip į atvykėlių portretus. Veido bruožus atstoja trumpas apibūdinimas: vardas, amžius, kilmės šalis, kur gyvena. Daugiau asmeniškumo suteikia paveikslėliai – ne artimųjų nuotraukos, o veikiau teleportacijos objektai (ar subjektai): angeliukai ant spintos, popiežiaus nuotrauka. Vis kita – laikinos kūno išnaros: drabužiai, batai, šlepetės, patalai, rankšluosčiai. Žinoma, ir grotuvai, rozetės, kištukai – kartais atrodo, kad ne mes juos, o jie mus pakrauna nereikalingu šlamštu, padedančiu išsilaikyti ant kasdienybės paviršiaus. Laikinas būstas primena tuščią sraigės kiautą.
 
Svetimi, išsinuomoti kambariai neprikimšti seniai prabėgusio laiko konteinerių su fotografijomis, sentimentaliomis smulkmenomis ir kitokia niekam nereikalinga, bet šiukšliadėžei per tauria medžiaga. Atminties bylas keičia mobilios talpos – dėžės, lagaminai, krepšiai. Jausdamiesi labiau keleiviais nei gyventojais, nematomi šių fotografijų subjektai yra daug labiau prisitaikę prie klajokliško laiko nei prie vietos.
 
Romoje neįmanoma pabėgti nuo amžinybės – kiekvienas kvadratinis centimetras virš, po, aplink yra senesnis, vertingesnis, tvirtesnis už tave. Prisigėręs knygų, kino filmų, muzikos ir kvapų įrašų. Net ir šiose dabarties laikinumą fiksuojančiose fotografijose išlenda akmeninės grindų mozaikos fragmentas ar antikvarinis baldas. Italijoje tiesiog neįmanoma išgryninti būsto iki beaistrio IKEA“ minimalizmo.
 
Įdomu ir keista, kad žmonės įsileido į savo laikinas irštvas, nepabūgo svetimo žvilgsnio. Kai pernai vasarą Nidos meno kolonijoje dokumentavau pogrindinį“ Neringos miesto gyvenimą, gyventojai labai nepatikliai žvelgė į fotoaparatą ir neskubėjo atverti rūsių ir palėpių durų. Gal todėl, kad tie būstai, nors ir nuomojami, vis tiek buvo nuosavybė. Vietoje erdvinių laikinumo formulių radau savininkišką uždarumą. Tikriausiai dėl to, kad buvau atvykėlė. Marguerite de Merode – taip pat atvykėlė, bet ne svetima. Ji – viena iš jų: atitrūkusių nuo savo vietos, bet nesuaugusių su nauja. Tai nėra bešakniškumas (šaknys lieka viduj, kad ir kaip rautum), veikiau neprisirišimas kaip savigyna. Atsidavimas akimirkai. Turbūt todėl nėra taip baisu įsileisti kitą į laikiną buveinę – nesuasmenintą, neįsiėdusią iki kaulų smegenų.
 
Laikinuose namuose labiausiai išryškėja laikrodžiai ir kalendoriai. O kartu – dabarties laiko suabsoliutinimas. Tas apgaulingas dabartizmas“, apie kurį savo naujoje knygoje „Radical Museology“ rašo Claire Bishop. Amžinasis „dabar“ gali tęstis iki begalybės – mergina iš Moldovos gal ir pasens svetimuose namuose, slaugydama italą senuką. Tačiau žiūrėdami ir kontempliuodami tuos nematomų žmonių portretus mes tarsi įprasminame jų buvimą – kartu suteikdami ateities pažadą.
 
Paroda veikia iki birželio 28 d.
Vilniaus grafikos meno centras (Latako g. 3, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.

 

Italijos ambasadorius Lietuvoje Stefano Maria Taliani de Marchio ir menininkė Marguerite de Merode A. Baltėno nuotr.
Italijos ambasadorius Lietuvoje Stefano Maria Taliani de Marchio ir menininkė Marguerite de Merode A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Marguerite de Merode ir Giedrė Jankevičiūtė. A. Baltėno nuotr.
Marguerite de Merode ir Giedrė Jankevičiūtė. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Marguerite de Merode ir Rima Praspaliauskienė. A. Baltėno nuotr.
Marguerite de Merode ir Rima Praspaliauskienė. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.