7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žaidžiame „policininkus“

Shaltmiros (Eglės Tamulytės) „Blogi darbai“ meno erdvėje Oslo namai

Aleksandra Fomina
Nr. 23 (1084), 2014-06-13
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Per kelerius pastaruosius metus vis dažniau pastebiu, kaip pasaulyje seniai pripažinti ir progresyviais laikomi dalykai mūsų šalyje transformuojasi ir kone virsta savo pačių priešingybe. Pavyzdžiui, dauguma anarchistų, užuot realiai veikę visuomeniniu mastu, vis plūstasi tarpusavyje dėl to, kuris iš jų „tikresnis“ ir „grynesnis“, labiau nusipelnęs būti autoritetu. Lietuvos hipiais pasivadinę jaunuoliai prie savo internetinio forumo prisijungti ir susitikimuose dalyvauti leidžia tik oficialiai patikrintiems draugų draugams – tokia „meilė ir taika pagal sąrašą“. Lietuvoje mažiau sėkmingas menininkas gali viešai skųsti kolegas dėl jų kuriamo „neteisingo“ meno ir mėginti drausti jį eksponuoti.
 
Cituojant Petro Repšio žodžius, „Viso pasaulio menininkai yra viena tauta. Viena tauta yra ir viso pasaulio policininkai.“ („72 lietuvių dailininkai – apie dailę“. Sud. Alfonsas Andriuškevičius. V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998.) Žvelgiant į jo kolegės grafikės Shaltmiros kūrybos raidą lydinčius skandalus, atrodo, kad policininkų tauta Lietuvoje akivaizdžiai viršija savo įgaliojimus ir vis dažniau pradeda „policinti“ visai ne ten, kur tikrai reikia tiesioginio jos dalyvavimo.
 
Labai svarbu ir tai, kuri iš šių „tautų“ yra labiau matoma ir garsiau rėkia viešojoje erdvėje. Kaip žinia, pasauliui visada reikėjo ir policininkų, ir menininkų (nors Lietuvoje dėl minėto paradokso kultūros ministras gali visiškai rimtai paskelbti, kad visuomenė nejaučia meno poreikio ir neturėtų remti meno kūrėjų). Išvešėjus interneto komentarų kultūrai, savo vidinių ir socialinių problemų nesusitvarkę aiškintojai pirmi lenda į viešumą ir žarsto patarimus bei išmintį į kairę ir į dešinę, visur jaučiasi esantys profesionalai. Ypač kalbant apie tokias „visiems suprantamas“ sritis kaip literatūra, menas, filosofija bei kiti humanitariniai mokslai. Čia, kaip ir sovietiniais laikais, kai buvo populiarinamas įsitikinimas, jog „kiekviena virėja gali valdyti valstybę“, bet kas gali „filosofuoti“ apie meną ir nurodinėti autoriams. Tai itin išryškėja kalbant apie tokias menininkes kaip Shaltmira, kurios kūriniuose gausu aštrių dantų, „nepadorių“ pozų, atviros erotikos, anatominių anomalijų, pabaisų, hibridų ir kitokių prie meno, kaip „gražumo“ sinonimo, pripratusius piliečius šiurpinančių dalykų. Kai Pamėnkalnio galerijoje vykusioje parodoje „Sezonas 4“ Shaltmira pristatė savo Vyčio interpretaciją (http://kultura.lrytas.lt/daile/raita-moteris-su-kardu-ant-vycio-pasejo-neregeta-baime.htm#.U5X-znJ_vpx), paaiškėjo, kad „žinovai“, internete pilantys srutas ir ant Lietuvos valdžios bei valstybės, yra pasiruošę dėl savo taip nekenčiamos šalies simbolio kone nukryžiuoti autorę. Beje, tarp jų buvo ir „aiškintojų“, kurių komentarus besidomintys galėjo matyti VDA tapybos bakalaurės Justinos Jokūbaitytės projekte „Lietuviu poez1ja“. Matyt, jiems komentavimas yra gyvybiškai svarbus kasdienis veiksmas.
 
Shaltmira į šiuos tautiečių pasisakymus žvelgia išmintingai, vadovaudamasi patarle „Duok durniui kelią“. Jos Vyčio interpretaciją internete komentavusiems šis posakis tikriausiai nežinomas. Čia nepatinkantį „durnių“ nuolat siekiama „padėti į vietą“, pažeminti, demaskuoti skelbiant, kad jam moka Rusijos slaptosios tarnybos, ES „ištvirkėliai“ ir kitokių sąmokslų dalyviai. Smalsu, kokių reakcijų sulauktų vyro sukurta herbo interpretacija, o čia nemažai „žinovų“ savo dorumą ir ištikimybę tauriems idealams demonstravo siūlydami menininkei nusiskusti kojas, susirasti vyrą jodinėjimui, išsigydyti galvą, gąsdindami baudžiamąja atsakomybe, viešai keikdami jos išvaizdą ir kitus kūrinius (kurių dauguma net nematė). Pati Shaltmira kartais linksminasi socialiniuose tinkluose viešindama įkyrių „trigrašio kišimo profesionalų“ pasisakymus a là „Šiaip girdėjau, kad tu labai bjauri, tai principas suveikė parašyti“. Tas „principas“, neleidžiantis nurimti nepasisakius, nurodo į psichologinę komentuotojų būklę. Anot psichologų, „informacija sukelia emocijas, kurių šaknys – pačiame žmoguje, jo gyvenime, jo problemose. [...] Pasisakymas komentare – tai paties komentatoriaus atspindys“ (http://www.lrytas.lt/-13068656301306094608-neapykanta-interneto-komentaruose-rimta-problema-reikalaujanti-psichologo-pagalbos.htm). Nieko nelaukdama Shaltmira šiuos „atspindžius“ nutarė ištirti.
 
Daugybėje senųjų pasaulio kultūrų egzistuoja ritualiniai būdai susidoroti su priešu ar kenkėju. Vienur gaminamos vudu lėlės, kitur darbuotojas talžo viršininką vaizduojančią bokso kriaušę – specialiai pasidomėjus šia tema sąrašą galima būtų gausiai papildyti. Shaltmira atliko intriguojančiai daugiaprasmišką veiksmą: savo kūrybos komentuotojus nupiešė. Viena vertus, tai ritualinis priešo sunaikinimas, „įkraunant“ į jo atvaizdą savo emocijas, kita vertus – pasišaipymas iš „dvaro menininko“ tradicijos, kai turtuoliai ir valdžios atstovai kviečiasi dailininkus savo didybei įamžinti. Interneto laikais ironiškiausia tai, kad būtent komentarai išnyks pirmiau nei nekenčiami meno kūriniai. Maža to: meno istorikai ir antropologai galėtų patvirtinti, kad anksčiau ar vėliau į istoriją įeina būtent tie, kurie laužo taisykles, o ne tie, kurie garsiai rėkia demonstruodami, kaip stropiai jų laikosi. Daugybė menininkų, kurių genijaus statusas seniai pripažintas, kadaise sulaukdavo panašios reakcijos – ir Michelangelo, kovojęs su fanatiškais Bažnyčios šalininkais, ir Picasso, kuriuo baisėjosi akademinio meno atstovai, ir daugybė kitų, kuriuos išvardyti čia neužtektų vietos. Beje, kai kurie komentuotojai šiuos autorius mini kaip sektinus „tikrojo meno“ pavyzdžius, ir savo autoritetą meno srityje grindžia tuo, kad prieš kelerius metus „paveizėjo į siksto koplyčia“ (kalba netaisyta).
 
Parodoje „Blogi darbai“ komentuotojų portretai buvo iškabinti šalia skandalingojo Vyčio (anot kai kurių istorikų, Vytis ir yra moteriškos giminės žodis, kirčiuojamas paskutinis skiemuo) ir ankstesnių darbų, labiau tiesiogiai vaizduojančių komentavimo procesą. Naujesniuose darbuose Shaltmira ryškių spalvų fone pavaizdavo komentuotojus ar jų „pageidautus“ veikėjus, negrabią tvarkos palaikytojų ironiją interpretuodama sau būdingu stiliumi. Paveiksluose tiksliai ir taikliai užfiksuotos išraiškos ir mimika, būdinga psichiškai nestabiliems kalbėtojams, jiems susidūrus su trikdančiais faktais. Vabzdžių ir sumaitotų kūnų dalys išryškina realų „kritikų“ neįgalumą bei mechaniškumą – dauguma jų gyvena tarsi robotai, nejausdami savęs, nereflektuodami ir nesigilindami į dalykų istoriją ar kilmę, yra išdresuoti vadovautis vieną kartą įkaltais instinktais ir kitus siekia visais įmanomais būdais stabdyti, riboti, bausti. Shaltmirai puikiai pavyko užfiksuoti jų konvulsijas.
 
Be minėtų kūrinių, parodoje pristatytas konceptualiai skaidrus ir aštrus performansas. Menininkė, paleidusi groteskiškai iškraipytu balsu skaitomų komentarų įrašą, apsidengusi juodu nuometu ir užsidėjusi simbolinį juodą „antsnukį“ – dujokaukę, saugančią nuo kenksmingų dujų, bet ir slepiančią veidą – iš virvės pagal instrukciją sukonstravo kilpą, kurią pakabino ant savo čia pat nutapyto piešinio – tipiško banalybės pavyzdžio, už kurį lyg mokytoja pati sau parašė „dešimt“. Paskutinis štrichas buvo tarsi per jėgą ant rimto veido nusipiešta plati šypsena. Kai kurie iš netikėtai gausių žiūrovų kaip simbolinį palaikymo ženklą rankose laikė kebabus. Performansas, keliolika kartų stipresnis nei dauguma kitų, balandžio 22–23 d. VDA studentų atliktų „Titaniko“ fojė, patvirtino mintį, kad Shaltmiros sekėjų skaičius Lietuvoje tik augs. Ji labai atspari nuomonėms ir kritikai, o ir akademinio pripažinimo niekada nesiekė. Juk, anot Rytų išminčių posakio, šunys loja, o karavanas eina.
 
Paroda veikė gegužės 27–birželio 3 d.

 

Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Shaltmira, „Besibučiuojančios. 54 komentaras“. 2014 m. M. Ivanovos nuotr.
Shaltmira, „Besibučiuojančios. 54 komentaras“. 2014 m. M. Ivanovos nuotr.
Shaltmira, „Gimdantis vyras“. 2014 m. M. Ivanovos nuotr.
Shaltmira, „Gimdantis vyras“. 2014 m. M. Ivanovos nuotr.
Shaltmira, „Pakarta. 177 komentaras“. 2014 m. M. Ivanovos nuotr.
Shaltmira, „Pakarta. 177 komentaras“. 2014 m. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Performanso fragmentas. S. Paukščio nuotr.
Performanso fragmentas. S. Paukščio nuotr.
Performanso fragmentas. S. Paukščio nuotr.
Performanso fragmentas. S. Paukščio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.