7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dabarties garsai praeities fone

Vilniaus festivalio koncerte – Richardo Strausso, Eduardo Balsio ir Gintaro Sodeikos kūriniai

Živilė Ramoškaitė
Nr. 23 (1084), 2014-06-13
Muzika
Modesto Pitrėno diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modesto Pitrėno diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Po italų „Aterballetto“ trupės choreografo Mauro Bigonzetti įspūdingų vienaveiksmių baletų Vilniaus festivalis iš Operos ir baleto teatro birželio 5-ąją persikėlė į Nacionalinę filharmoniją. Čia pirmąjį koncertą surengė šių rūmų senbuvis Nacionalinis simfoninis orkestras, penkis dešimtmečius, nuo 1964-ųjų, vadovaujamas maestro Juozo Domarko. Festivalinio koncerto programą rengė ir dirigavo profesoriaus J. Domarko ugdytas, Lietuvoje ir už jos ribų pripažintas dirigentas Modestas Pitrėnas, kaip ir jo mokytojas, jau pelnęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Koncerto programa, įvardyta kaip festivalio premjera, aprėpė itin skirtingą muziką. Tarp dviejų Richardo Strausso kūrinių įsiterpė festivalio užsakymu sukurto Gintaro Sodeikos Koncerto fortepijonui ir orkestrui premjera ir Eduardo Balsio „Jūros atspindžiai“ styginių orkestrui.
 
Šiame koncerte sutilpo keli svarbūs dalykai: pažymėtas pasaulyje plačiai minimas R. Strausso gimimo 150-metis, sugrįžta prie kurį laiką nutrūkusios Vilniaus festivalio tradicijos pateikti naują lietuvių autoriaus veikalą ir, kas ne mažiau vertinga, pristatyti publikai naujų ryškių atlikėjų. Šįsyk tai – Europos bei kitų kraštų teatrų ir koncertų scenose besireiškianti lenkų dainininkė Aga Mikolaj ir Karlsrūhės aukštojoje muzikos mokykloje šiemet studijas baigianti pianistė Gryta Tatorytė.
 
Galingus emocinius kerus ir prašmatnų grožį spinduliuojanti R. Strausso muzika šįsyk buvo sugretinta su šiuolaikinio miesto ir šiuolaikinio gyvenimo garsinėmis realijomis, ryškiai pateiktomis naujajame G. Sodeikos opuse. Tai tarsi greta stovintys pastatai – išdidi bei puošni eklektikos stiliaus biurgeriška vila ir šiuolaikinis kiaurai permatomas aliuminio konstrukcijų statinys. R. Strausso muzikos dvasią surizikuočiau apibūdinti architektūroje naudojamais istorizmo, eklektikos terminais, o muzikos kalbos požiūriu įprasta kalbėti apie vėlyvojo romantizmo, ekspresionizmo, neoklasicizmo bruožus. Tenka apgailestauti, kad pas mus žodis „eklektika“ beveik visada vartojamas neigiama prasme. Pabrėžčiau būtent teigiamą jo plotmę – R. Strausso gimtojoje Vokietijoje ir kituose kraštuose, neišskiriant ir Lietuvos, gausu geros eklektiškos architektūros (ypač ją suvokiant šiuolaikinių statinių kontekste). Koncerte atlikti du šio kompozitoriaus opusai – simfoninė poema „Don Žuanas“, op. 20, ir „Keturios paskutinės dainos“ („Vier letzte Lieder“), AV 150, kuriuos skiria ištisi šeši kūrybos dešimtmečiai, galima sakyti, pažymėjo R. Strausso kūrybinio gyvenimo, o kartu ir eklektikos ribas. „Don Žuane“ vyrauja gana realistiškas naratyvumas, o „Keturios paskutinės dainos“ jau kreipiasi į transcendenciją.
 
Kaip tik šitai ir išryškino šiuos kūrinius atlikęs M. Pitrėno diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras ir solistė A. Mikolaj. „Don Žuaną“ orkestras grojo pakiliai ir virtuoziškai, aiškiai artikuliavo epizodų kaitą, jų baigtį tragiškoje kulminacijoje. Dinaminė skalė raibuliavo gausiais niuansais, žaižaravo spalvomis ir atspalviais bei subtiliomis dinamikos bangomis, kai didžiulį garsų augimą staiga keičia subito piano. Puikiai suskambėjo smuikų atliekama veržlioji E-dur Don Žuano tema, tiksliai ir raiškiai valtornos išpūtė jo antrąją C-dur temą. Pora intonacinių netikslumų (violončelių unisone ir vario signaluose prieš G-dur epizodą) – smulkmenėlės, kurių vis dėlto neturėtų būti.
 
Poema turi gana aiškią, Nicolauso Lenau eilėraščiu paremtą programą, kurios vėliau R. Straussas, regis, atsisakė, ir kiekvienas klausantysis gali fantazuoti skirtingai. Čia visai tinka priminti: muzika prasideda, kai baigiasi žodžiai. Vis dėlto muzikos literatūroje minimi epizodai, esą susiję su trimis moterimis – Cerlina, Grafiene ir Dona Ana. Pastarajai priskiriamas gražusis lyrinis G-dur epizodas, kur skamba išraiškinga obojaus solo melodija (puikus atlikimas!), subtiliai pritariant orkestrui, šioje vietoje ypač nuostabiai ošusiam...
 
Aga Mikolaj dainavo labai gerai jausdama R. Strausso stilių, išpuoselėjo kiekvieną frazę, ilgąsias vingrias melodijas atliko gražiu legato. Solistės interpretacijoje buvo galima justi jos buvusios pedagogės, legendinės Elisabeth Schwarzkopf įtaką. Dainininkė neforsavo savo gražaus soprano, tad orkestras kai kur jį gožė, ypač vokalinei partijai atsidūrus viduriniame ir žemame registre (bepigu klausytis įrašų, kuriuose orkestro ir balso santykį galima pareguliuoti pasitelkus techniką). Mat R. Strausso orkestro faktūra šiose dainose nė kiek ne skaidresnė nei simfoniniuose opusuose, pagaliau turtingas orkestre skambančių papildomų motyvų, pobalsių ir sodrių sąskambių audinys ir kuria tą unikalią štrausišką garsinę atmosferą. Po koncerto buvo daug diskutuota apie filharmonijos scenos ir salės ankštumą, ypač skambant tokiai muzika kaip R. Strausso. Ne veltui šias dainas kompozitorius instrumentavo pats, ko nepadarė kai kurioms kitoms dainoms ir jas simfoniniam orkestrui pritaikė kiti. Man ypač imponavo paskutinės dainos „Im Abendrot“ („Vakaro žaroje“) interpretacija, į darnų vienį sujungusi solistę ir orkestrą. Nuostabiai orkestras pagrojo pradžios Es-dur akordą ir visą nedidelę įžangą, kai garsas sklido tartum į visatos platybes. Gerai suskambėjo smuiko solo. Turbūt papildomai veikė ir dainos turinys, iškalbingai bylojęs apie artėjančios mirties dvelksmą, pabaigoje genialiai kompozitoriaus išreikštą netikėta staigia moduliacija...
 
Visuomet vengiu barti spaudoje publiką, tačiau šįsyk nesusivaldysiu. Kalbant tiesiai, plojimai tarp šių dainų kategoriškai neleistini, nepriimtini! Puiku, kad žmonės susipažįsta su jiems visai nežinomu (tikriausiai?) kūriniu. Tačiau filharmonijoje galioja nerašytos taisyklės: elgtis subtiliai ir nepulti pirmiems reikšti savo susižavėjimo katutėmis, palaukti, kol tai padarys pastoviai ją lankanti publika. Bandžiau tramdyti šalia sėdėjusias solidžias ponias, netgi paaiškinau apie keturių dainų ciklą, bet susilaukiau paniekinamo žvilgsnio ir pikto atsako, kad „ir kiti ploja“. Jos kaip niekur nieko plojo po antros ir trečios dainos kartu su dalimi tokių pačių „drąsuolių“. Įdomu, ar kūriniui pasibaigus jie bent susimąstė, kad pasielgė labai prastai ir blaškė atlikėjus?
 
Gintaras Sodeika apie savo naująjį koncertą šmaikštavo, kad jis dar iki festivalio užsakymo susapnavęs, jog turi parašyti koncertą šiam instrumentui, skirtą pianistui sūnui. Sapnas ar sapno būsena kompozitoriui labai svarbi. Ne tik kūryboje, bet ir gyvenime jo niekada neapleidžia humoro jausmas ir nemenka autoironijos dozė. Tiesa, fortepijonas G. Sodeiką iš tiesų lydi beveik visą gyvenimą. Peržvelgę jo kūrinių sąrašą aptiksime, kad patys pirmieji opusai buvo kurti fortepijonui, o vienas plačiausiai žinomų kūrinių greta gausios Oskaro Koršunovo teatrui sukurtos muzikos yra „Garso ontologija Nr. 2“ dviem fortepijonams.
 
Programoje apie naująjį G. Sodeikos kūrinį skaitome: „Koncertą komponavau dekonstruodamas ir sintetindamas mus supančius garsus, aktualizuodamas kultūros ir subkultūros kontekstus, siekdamas kuo glaudesnio ryšio su klausytojais.“ Nieko nepridursi, tai akivaizdžiai pasitvirtino išklausius kūrinį, azartiškai atliktą pianistės Grytos Tatorytės ir M. Pitrėno tvirtai vedamo orkestro. Pianistė skambino atmintinai, tiksliai ir ritmiškai, darniai sutardama su orkestru. Aiškiai buvo pateikta kūrinio forma – be pertraukų skambančios trys kontrasto principu sudėliotos dalys, kurių antroji, pradėta švelniosios arfos solo, leido atsikvėpti nuo triukšmingų įkyrių „šiuolaikinio pasaulio“ garsų – šniokščiančių, burzgiančių, bumbsinčių... Trūkčiojančio ir džiazuojančio ritmo fortepijono partija su kaskart pasikartojančiais motyvais išreiškė gyvastį ir judrumą, skleidė pozityvią ir linksmą nuotaiką. Orkestro skambesys tokių emocijų nekėlė, greičiau buvo panašus į atšiaurų gruboką foną. Publika priėmė šį veikalą entuziastingai, regis, daugiausia simpatijų nukreipusi į solistę. G. Tatorytė atsidėkojo puikiu bisu: išraiškingai paskambino Balio Dvariono „Albumo lapelį“ – tikrą lietuviškos fortepijono literatūros perliuką.

 

Modesto Pitrėno diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modesto Pitrėno diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Aga Mikolaj, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Aga Mikolaj, Modestas Pitrėnas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Pianistė Gryta Tatorytė. D. Matvejevo nuotr.
Pianistė Gryta Tatorytė. D. Matvejevo nuotr.
Kompozitorius Gintaras Sodeika. D. Matvejevo nuotr.
Kompozitorius Gintaras Sodeika. D. Matvejevo nuotr.