7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Princesė tarp girnų

Nauji filmai – „Monako princesė“

Gediminas Kukta
Nr. 23 (1084), 2014-06-13
Kinas
„Monako princesė“
„Monako princesė“
Gyveno kartą Holivude graži ir talentinga Aktorė. Ją vertino kino režisieriai, mėgo kameros ir mylėjo gerbėjai. Vieną pavasarį, būdama dvidešimt šešerių metų, jau pripažinta ir laimėjusi svarbių kino apdovanojimų, Aktorė patraukė už vandenyno, į Kanų miestą. Ši vieta visam laikui pakeitė jos gyvenimą. O buvo taip: mėgaujantis Rivjeros malonumais, Aktorę pasiekė žinia, kad ji kviečiama pas netoliese gyvenantį Princą. Per kelias rūmuose praleistas valandas Aktorė sužavėjo jų šeimininką.
 
Praėjo keli mėnesiai, ir Princas aplankė Aktorę jos gimtinėje. Nedvejodamas jai pasipiršo, ir Aktorė sutiko būti jo žmona. Žmonės kalbėjo, kad buvo iškeltos Amžiaus Vestuvės. Aktorė tapo Princese. Persikėlė į Princo kunigaikštystę, susilaukė trijų atžalų ir kurį laiką laimingai gyveno.
 
Tačiau Princesei sunkiai sekėsi sutarti su vietiniais gyventojais ir pilies tarnais. Ji nemokėjo rūmų etiketo, buvo pernelyg laisva, mėgo rėžti visą tiesą į akis. Žodžiu, buvo amerikietiško būdo. Princesė pradėjo svarstyti, ar tik nereikėtų jai vėl imtis amato, kurį moka geriausiai, – aktorystės. Negana to, Princui pradėjo grasinti didžiausias jo Priešas. Virš kunigaikštystės pakibo tamsūs debesys. Princesė nebežinojo, kaip visus vaidmenis suderinti – ir pavyzdingos žmonos bei motinos, ir garsios aktorės, ir dar valdovės.
 
Princesė blaškėsi ir kentėjo, o neturėdama kam pasiguosti rūmuose širdį išliedavo vieninteliam bičiuliui Kunigui. Šis išklausydavo, padrąsindavo ir primindavo jai, kad viskas aplinkui tėra Pasaka, kurioje pagrindinis jos vaidmuo – būti Princese.
Nusprendė Princesė mesti svajones apie grįžimą į filmavimo aikštelę. Ji pasišventė svarbiausiai prievolei – padėti savo vyrui valdyti kunigaikštystę. Pradėjo uoliai mokytis būti tikra princese. Išėjo „į žmones“, sutvarkė kelis ūkio reikalus, pavaišino gardėsiais priešo sargybinius (žinoma, filmuojant televizijos kameroms: Princesė išmanė viešuosius ryšius) ir net demaskavo rūmų išdavikus. O svarbiausia – iškėlė didelę puotą, kurioje suminkštino didžiausio Priešo širdį. Juk iš tiesų niekas pasaulyje nenorėjo numesti bombos ant tokios žavios būtybės kaip Princesė...
Šią pasakaitę (su nežymiomis elipsėmis) mums pasakoja prancūzas Olivier Dahanas, kuris panašias istorijas apie stiprias moteris seka jau ne pirmus metus. Naują pasakaitę jis pavadino „Monako princese“ („Grace of Monaco“, Prancūzija, JAV, Belgija, Italija, 2014) ir pradžios titruose užrašė, kad tai išgalvota istorija, paremta tikrais įvykiais. Bet toks apsidraudimas vargšui menininkui nepadėjo. Princesės giminaičiai piktinosi pasakotoju, kad tas iškraipė istoriją, prikimšo ją glamūro ir išvis prisigalvojo nebūtų dalykų. Neįtiko jis ir reikliems Kanų kritikams – „klausydamiesi“ pasakaitės jie švilpė ir trypė kojomis, o vėliau sumalė prancūzo išmonę į miltus atsakomuose rašinėliuose spaudoje.
 
Tikrai, nevykęs tas Dahano pasakojimas – norėta papasakoti didingą istoriją, bet išėjo tik jos karikatūra. Jis nekuria nei sudėtingų charakterių, nei bando regzti įdomesnį siužeto viražą, tik paprasčiausiai naudojasi laiko patikrinta schema. Yra pagrindinė veikėja, kuri turi pasirinkti tarp troškimų ir pareigos. Yra kliūtys, su kuriomis ji susiduria. Yra pagalbininkai, kurie jai padeda kelyje. Yra blogieji veikėjai, kurie grasina iš šalies. Galiausiai – finalas, kuriame veikėja įveikia kliūtis ir pasiekia tai, ko troško. Šiuo atveju – pripažinimą, meilę ir taiką.
 
Schematiška ir Princesė, kurią suvaidino Nicole Kidman, toks pats ir Princas, kurį įkūnijo Timas Rothas. Jie kartoja medines, greičiau sentencijas nei gyvus žodžius primenančias frazes, pasisukioja prabangiuose interjeruose, šį tą nuveikia. Norėdamas priartinti Princesę prie žiūrovo ir sukurti intymią nuotaiką, režisierius dažnai rodo stambiu planu Kidman veidą, akis, tačiau emocijų juose mažai, ir mes puikiai žinome kodėl.
Filmo negelbėja net Dahano linktelėjimai, nors ir gražūs, į Hitchcocko pusę – šviesių plaukų kuodukas, fejerverkai naktyje už lango, baltas automobilis serpantinuose, ryškios spalvos ar kadrą užliejanti šviesa. Tokia kaip finale, kai Princesė – jau rimta valdovė klasikiniu kostiumėliu – skrebena plunksna prie rašomojo stalo (rašo Princesės dienoraštį?), paskui atsistoja prie lango ir žvelgia į tolius. Tik šis vaizdelis kompoziciškai labiau primena 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių amerikietišką reklamą apie verslią moterį ar naują rašalinį parkerį, o ne kino materiją. Bet kaip kitaip kūrėjas galėjo parodyti Princesės „pokytį“, jei ne pasinaudodamas dar viena schema?
 
Žinoma, tai tik detalės. Bet filmas pats verčia kreipti į jas dėmesį, nes iš tokių detalių ir yra skubotai sudurstytas. Sunku patikėti veikėjų poelgiais, susitapatinti su Princese, išgyventi istoriją – viskas vyksta greitai ir tiksliai pagal šabloną. O kai Princo kabinetuose sukasi rimtos kalbos apie didįjį Priešą, kai skamba neva dramatiška, lemtinga ir įtampą kurianti muzika, sunku nesijuokti.
 
Todėl „Monako princesės“ drama primena dramą lygioje vietoje. Ir ant Olivier Dahano reiktų pykti ne dėl to, kad filmas neatitinka tikrovės (lyg galėtų!) ar kad iškraipo faktus. Reikia pykti tik dėl vieno – kad nesugebėjo sukurti dramaturgiškai stiprios istorijos, kad apie ryškią kino asmenybę papasakojo taip prėskai ir be intrigos.

 

„Monako princesė“
„Monako princesė“