7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Gaudeamus“: studentai neverkšlena

Mintys po Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventės „Gaudeamus“ Latvijoje

Viltė Butkauskaitė
Nr. 27 (1088), 2014-07-11
Muzika
„Gaudeamus“ Latvijoje. A. Grinbergo nuotr.
„Gaudeamus“ Latvijoje. A. Grinbergo nuotr.
Džiaugėsi Lietuva, kai sykį latvių pranešėjas per „Euroviziją“ lietuvius pavadino „braliukais“, dar ir balų skyrė! Visi pasijuto tokie mylimi, kad prisimena dar ir šiandien, juk ne taip dažnai sulaukiame kaimynų draugiškumo. Užtat esant progai dažnas lietuvis tokiomis pat jau truputį pabodusiomis frazėmis ir savo meilę kaimynams mėgsta išreikšti. Tik kad tų progų ne tiek jau daug. Nes Baltijos šalims per daugiau kaip dvidešimt nepriklausomybės metų ne tik nepavyko sukurti glaudesnio kultūrinio bendradarbiavimo, bet ir atsineštą iš anksčiau išlaikyti sekasi ne taip jau lengvai. Neretai užsimenama, kad Baltijos šalys, ypač estai, lyg ir atitolę, lyg ir nenori būti „broliais“, tačiau pamirštama, kad šalių kultūrinis bendradarbiavimas neatsiranda savaime, jis turi būti skatinamas ir puoselėjamas.
 
Ukrainos įvykių kontekste pradėta kalbėti apie bendro Baltijos šalių televizijos kanalo kūrimą. Tiesa, rusų kalba, ir iš esmės orientuoto į rusakalbę publiką. Siekis sukurti priešnuodį Rusijos transliuotojų skleidžiamai propagandai sveikintinas, bet ar tikrai bendradarbiavimas su kaimynais turėtų apsiriboti vien gynyba? Gal, prieš kuriant Baltijos šalių televizijos kanalą, reikėtų pagalvoti, ar nevertėtų pasirūpinti ir tais, kurie, nors ir žvelgia viena kryptimi (į priešingą Rytams pusę) – tiek mažai žino apie tai, kaip gyvena ir mąsto artimiausi kaimynai. O pradėti reikėtų nuo paprastesnių dalykų. Pavyzdžiui, Latvijoje vykstančią Baltijos šalių studentų dainų šventę reikėtų transliuoti ir Lietuvoje.
 
Daugpilyje birželio 26–29 d. vykusi jau daugiau kaip pusšimtį metų menanti Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“, išskyrus keletą trumpų žinučių, Lietuvoje praėjo praktiškai nepastebėta. Pagrindinius šventės renginius transliavo Latvijos nacionalinė televizija, bet Lietuvoje nebūta nei reklamos prieš renginį (juk nuvykti į Daugpilį iš Vilniaus arčiau negu iš Rygos), nei reportažo šventei pasibaigus. O juk tai – unikalus renginys, kuris turėtų skatinti Baltijos šalių vienybę. Bendrumo jausmą tarp tautų sukuria ne oficialūs pareigūnų pasisakymai. Jį labiausiai skatina kolektyvinė patirtis. „Gaudeamus“ – reta, bet ypač efektyvi proga tą patirtį išgyventi. Žinoma, pirmiausia – patiems renginyje dalyvaujantiems studentams, bet taip pat ir kitiems kultūrai neabejingiems žmonėms, kurie gali stebėti aukšto meistriškumo Baltijos šalių akademinio jaunimo meno kolektyvų pasirodymus, sujungtus bendros Baltijos šalių dainų švenčių tradicijos, vieningai laikomos nematerialia kultūrinio paveldo vertybe.
 
Ne tik dalyviai, bet ir žiūrovai gauna puikią progą nuvykti į kaimyninę šalį ir patys pajusti renginio nuotaiką. Arba įsijungti televizorių ir lengviau atsikvėpti matydami, kad, kitaip negu gali pasirodyti sekant žiniasklaidos skleidžiamą pesimistinę informaciją, Lietuvoje dar yra studentų, kurie ne tik neišvažiavo mokytis į Didžiąją Britaniją, bet atranda laiko ir kultūrinei veiklai. O Baltijos šalys gali kai ką nuveikti drauge. Tačiau į renginį nenuvažiuosi, jei nežinosi, kad jis vyksta, kaip ir nepasižiūrėsi, jei jis nebus transliuojamas. Abiturientai, laikydami brandos egzaminus, verkšlena ir kaltina švietimo sistemą, nes negali pripažinti, kad galbūt patys įdėjo per mažai pastangų. Atsakingi valdžios pareigūnai verkšlena, kad lietuviai išvyksta studijuoti į užsienį, ir taip pat pliekia švietimo sistemą, nesuprasdami, kad išvažiuoti dažnai skatina ne kas kita, o mada, kurios pagrindinis kriterijus būna ne kokybė, o draugų pavyzdys ir patrauklus paslaugos (juk dabar taip vadiname aukštąjį mokslą) įvaizdis. Todėl su mada reikia kovoti ne kritikuojant, o siūlant atitinkamas alternatyvas. Tiems, kurie studijuoja Lietuvoje, reikėtų aiškiai parodyti, kad Lietuvai rūpi, ką veikia jos studentai, ir valstybė nelaiko nesavanaudiško lietuvių kultūros puoselėjimo beprasmiu laiko švaistymu.
 
O studentai neverkšlena. Bent jau tie, kurie šoka, groja ar dainuoja. Vien choristų baigiamajame koncerte Daugpilio „Stropu“ estradoje stovėjo per du tūkstančius – ir tai nepaisant lietaus. Iš viso šventėje dalyvavo apie penkis tūkstančius studentų, nors atvyko tikrai ne visi kolektyvai ir ne visi dalyvavusių kolektyvų nariai, juolab kad visose trijose Baltijos šalyse šiemet vyksta ir nacionalinės dainų šventės. Su legendiniu estų atlikėju Tönisu Mägi priešakyje atlikę vieną iš dainuojančios revoliucijos himnų „Koit“ („Aušra“), studentų dainų šventės deglą perėmė estai. Kitas „Gaudeamus“ vyks 2018 m. Tartu, kai šalis švęs valstybės šimtmetį.
 
Todėl, užuot verkšlenus, visiems siūlau nepamiršti studentų, esančių Lietuvoje, ir bent jau po ketverių metų nepraleisti progos deramai atšvęsti Estijos, o kartu ir mūsų šventę. Reikia ne ignoruoti, o skatinti taip retai pasitaikančias Baltijos šalių vienybės apraiškas.

 

„Gaudeamus“ Latvijoje. A. Grinbergo nuotr.
„Gaudeamus“ Latvijoje. A. Grinbergo nuotr.