7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: VDA inf.

VDA inf.

„Baltų kandžių“ paroda „Tėkmė“

2019 10 01 - 11 03
Atidarymas spalio 1 d. 18:30 val.

Atidarymo metu vyks Kristinos Lunos performansas.

Grupę „Baltos kandys“ kartu Vilniaus dailės akademijoje tekstilę studijavę šešios menininkės Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė ir Julija Vosyliūtė įkūrė 1998 metais. Tuomet pavyzdžiu joms buvo 90-taisiais Rytų ir Vidurio Europoje aktyviai besivystantis jaunų menininkų telkimasis į grupes kolektyvinei kūrybai. Jei anksčiau menininkai tai darė naujoms kryptims propaguoti ar parodoms bei akcijoms organizuoti, tai šiuo periodu tarpusavio ryšiai tampa dar glaudesni. Svarbus šių naujųjų grupių veiklos aspektas – bendras darbas nuo sumanymo iki galutinio įvykdymo. Pavienio kūrėjo indėlis įsilieja į kolektyvinį kūrinį, nors paraleliai menininkas gali įgyvendinti ir savo individualius sumanymus. Šios menininkų grupės neapsiribojo viena sritimi, tradicines priemones derino su video menu, fotografija, instaliacijomis, performansais ir akcijomis.  Muziejų bei galerijų sales šios grupės kaitaliojo su neįprastomis erdvėmis ir gamtos peizažais.


90-tieji Rytų ir Vidurio Europoje buvo kupini ne tik entuziazmo, bet ir ekonominių sunkumų, todėl jėgų sutelkimas grupėje jauniems kūrėjams leido sukurti didelių dimensijų instaliacijas. Nemažiau svarbus buvo tokių grupių mobilumas. Atsisakoma pasyvios laukiančio bei kviečiamo menininko pozicijos. Pasitelkdamos naujas komunikacijas ir savo narių organizacinius sugebėjimus, tokios grupės palaiko tarptautinius ryšius ir yra pajėgios realizuoti įvairių rūšių projektus vis kitose vietose skirtingomis sąlygomis.


Rytų ir Vidurio Europos jaunųjų menininkų grupes vienijo atvira kosmopolitinė laikysena, orientuota ne tik į didžiuosius meno centrus, bet ir į kuo platesnį meninės veiklos lauką. Daugelis anuomet susikūrusių grupių suvaidino svarbų vaidmenį tarptautinėje meno arenoje, tačiau jų gyvavimas buvo trumpalaikis.


Kitaip susiklostė „Baltoms kandims“, kurios į grupę susibūrė šiam judėjimui jau atslūgstant, joms pavyko ne tik perimti šią strategiją, bet ir sukurti stebėtinai patvarų darinį. Daugiau nei per du dešimtmečius šis šešetukas per visas gyvenimo permainas išsaugojo artimą draugystę ir kūrybinį bendradarbiavimą. Kiekviena iš grupės narių ir šiandien šalia savo individualios kūrybos, pedagoginės ar mokslinės veiklos prioritetą vis dar suteikia kolektyviniams projektams.
Jau kūrybinio kelio pradžioje „Baltos kandys“ dalyvauja ne tik specifinėse tekstilės parodose, praplėsdamos šios srities ribas, bet ir tampa šiuolaikinio meno parodų, pasitelkiančių įvairiausias tradicines ir naujas medijas, dalyvėmis. „Kandžių“ meninių projektų geografija labai plati: šalia Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Anykščių, Kėdainių, Molėtų, Alantos, Nidos – Lietuvoje, joms savaime suprantama savo kūrinius perkelti ne tik į Rygą, Varšuvą, Lodzę, bet ir į Edinburgą, Glazgą, Dubliną, Diuseldorfą, Berlyną, Drachteną, Paryžių, San Tropezą, Kijevą,  Maskvą ir net į Pekiną, Tokijų, Delį, Kalkutą, Katmandu, Rosarijų bei Buenos Aires.


Kiekvieną didelį ar mažą savo sumanymą, dideliame mieste ar mažytėje vietovėje „Baltos Kandys“ įvykdo vienodai profesionaliai ir atsakingai.


Lūžiniai „Baltų kandžių“ karjeroje tapo 2003 metai, kai jos sėkmingai pasirodė Didžiojoje Diuseldorfo parodoje. Atidarymo metu jos rodė performansą „Mandala“, per kurį šešios menininkės viena kitą užklojo ryškiaspalvio veltinio gėlių ir vaisių apklotu, po to tarsi pabudę iš detalių sudėliojo ornamentinę kompoziciją. Neįprastas organiškų ir geometrinių formų derinys, kaip ir lėtas, bet gyvybingas pačio ritualinio veiksmo ritmas čia ne mažiau simboliškas nei savaip interpretuota mandala. „Baltų kandžių“ pasirodymas buvo pastebėtas ir iš čia menininkės kuratoriaus Hans-Werner Kalkmann pakviestos 2004 metais sudalyvauti tarptautinėje parodoje Bodenburgo pilyje. Lydimoje solidaus katalogo-knygos projekte „Bocca della Verità “ mokslininkai ir menininkai įvairiapusiškai interpretavo burnos temą. Iš akcijos su tais pačiais daugiasluoksniais elementais iš veltinio fotodokumentacijos menininkės sukuria fotografijų ciklą „Lūpos“. Sučiauptos, pravertos, šnabždančios, besišypsančios ir besijuokiančios lūpos išnyra tarp spalvotų žiedų ir vaisių, slepiančių veidus, bet atskleidžiančių jausmus. Jaunų lietuvių menininkių kadruotų performansų fotografijų su lūpų motyvais ciklas „Lūpos“ atsidūrė šalia pasaulinio garso žvaigždžių Joseph Beuys, Louise Bourgeois, Sam Francis bei tokių įžymių menininkų kaip Enzo Cucchi, Jorg Immendorff, Eva & Adele, Orlan, Veronika Bromova kūrinių. Šis projektas Bodenburgo pilyje lietuvėms baigėsi dar rezultatyviau. Suzanne van Hagen jas pakviečia į savo kuruojamą 2006 metų parodą „ART FAB/L‘Art/La Femme/L‘Europe“ Sen Tropeze. Čia „Baltos kandys“ su kūriniu „Mandala“ dalyvauja parodoje su geriausiomis nūdienos menininkėmis iš dvidešimties šalių, tokiomis pripažintomis kūrėjomis kaip Eija-Liisa Ahtila, Chantal Akerman, Vanessa Beecroft, Monica Bonvicini, Rineke Dijkstra, Marlene Dumas, Valie Export, Katharina Fritsch, Annette Messager, Tatiana Trouve. Iš mūsų Baltijos šalių dar buvo pakviestos Katrina Neiburga ir Liina Siib. Tačiau tada dar būtų buvę sunku patikėti, kad lietuviškos „Mandalos“ kelionė tik prasideda ir kūrinys įvairiausiomis variacijomis bus parodytas ir dar dviejuose kontinentuose.


Kurdamos šiuolaikinį meną moterys dailininkės dažnai naudojasi tekstilės medžiagomis ir technikomis. Čia užtenka prisiminti Louise Bourgeois, Meret Oppenheim, Magdalena Abakanowicz skulptūras, Annette Messager instaliacijas ar Rosemarie Trockel, Ghada Amer ir Audronės Petrašiūnaitės dvimačius kūrinius. Tačiau joms tekstilinės medžiagos yra tik vienos iš daugelio kitų šalia molio, metalo, plastiko, dažų. O audimą, mezgimą, nėrimą, vėlimą ar siuvinėjimą jos dažniausiai renkasi ironiškai kaip specifiškai moteriškas technikas feministiniams turinio aspektams išryškinti. Skirtingai nei dauguma šių menininkių „Baltos kandys“ tekstilei nepriskiria jokių negatyvių konotacijų, tokių kaip priverstinis užsidarymas namie ar antrarūšė namudinė veikla. Šešetukas žavisi tekstilės kūrimu kaip būdu sutverti ypatingą artumą bendruomenėje. Vilnos, drobės, šilko ar medvilnės audimas, balinimas, vėlimas, dažymas, rišimas joms yra svarbūs ritualai suteikiantys kasdienybei prasmę ir sukuriantys šventę. Tekstile „Baltos kandys“ dar labiau žavisi dėl jos archajiškumo, nepertraukiamo ryšio su etnografinėmis ir nomadinėmis kultūromis, kaip ir senovinėmis civilizacijomis. Dar studijų metais jos labiau nei klasikine gobeleno technika žavisi lietuviškų etnografinių juostų pynimo tradicija ir iš Vidurinės Azijos atkeliavusiomis vilnos vėlimo ir šilko dažymo technikomis. Vėliau per studijines išvykas į Aziją ir Japoniją puikiai susipažįstama su dar ne viena tradicine technika. Plačią šių išraiškos būdų paletę menininkės laisvai derina ir pajungia šiuolaikinei plastinei kalbai.


Grupės narės, neramios piligrimiškos būtybės, kaip tikros kandys nenuilstamai skverbiasi į vis naujas teritorijas. Grupės pavadinime yra ir daugiau užuominų. Pirmiausiai į pačių kūrėjų dažniausiai pasirenkamą priemonę – rankomis veliamą ir dažomą veltinį. Vilna jas vilioja ne mažiau nei tikrąsias kandis, tik kaip „baltoji“ jų atmaina menininkės ne naikina, o kuria šia medžiaga. Veltiniu jos susidomėjo dar studijuojamos Vilniaus dailės akademijoje. Kartu su savo dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene jos organizavo pirmą tarptautinį veltinio vėlimo simpoziumą Lietuvoje. Taip jų kvietimu į šį renginį iš Alma Atos atvyko ir patirtimi pasidalijo tekstilininkė, profesorė Saole Bapanova, kuri daug metų puoselėjo seną Kazachstano nomadų veltinio vėlimo tradiciją.


Įvaldę veltinio technologiją „Baltos kandys“ kuria ne tik tradiciškai plokščius veltinio kilimus, bet ir novatoriškai ją pritaiko trimačiams objektams. Jos velia didelių ir mažų skulptūriškų formų kūrinius. Daugelis jų instaliacijų dėliojamos iš smulkių rankomis veltų trimačių detalių. Ne mažiau aistringai menininkės eksperimentuoja su spalvomis. Tradicinių Vidurio Azijos veltinio kilimų grafiškomis kontūrinėmis linijomis atidalinamus kontrastingų spalvų laukus jos pakeičia ne mažiau ryškiomis, bet tapybiškai susiliejančiomis vaivorykštės spalvomis arba monochromija. Čia atsisakoma Vidurio Azijos klajoklių tautų veltiniams charakteringų baltų kontūrinių siūlių. Geometrinę abstrakčią ornamentiką pakeičia realistinis vaizdavimas. Be to lietuvės eksperimentuoja veltinį margindamos technologijomis, skirtomis šilkui ar medvilnei dažyti.


Metams bėgant šalia veltinio jos vis dažniau pasitelkia šilką, susižavėję jo blizgių bei matinių faktūrų kaita, šviesos slydimu ornamentiniais blizgiais paviršiais.


„Baltos kandys“ renkasi tekstilę ir kaip medžiagą, gebančią suteikti šilumą, saugumą. Daug dėmesio skiriama ir šiosios ryšiui su žmogaus kūnu. Iš čia išplaukia polinkis į apeiginius veiksmus. Savo sukurtus tekstilinius objektus performansų metu menininkės panaudoja kaip simbolinius atributus. Taip pievoje po šimtametėmis liepomis, ant jūros pakrantės uolų ar koplyčioje jos ceremoningai susėda prie vaišių stalo. Net ir pats tekstilės kūrimo procesas pavirsta iškilmingu ritualu.

Performanse „Ritinimas“ šešetukas pievoje paupyje džiovina balinamas drobes, užsimindamos apie lietuviškus etnografinius papročius ir kartu sukurdamos poetišką teatralizuotą veiksmą. Panašiai žiūrovas gali pastebėti įkvėpimo impulsų miške ar Pekino senamiestyje paieškas.


Kai kada svarbi reikšmė tenka ir instaliacijoms ar skulptūriniams objektams reikalingų tekstilės mažyčių detalių skaitlingumui. Šimtų vilnos „spirų“ ar šilko „kokonų“ suformavimas bei dėliojimas ar vėrimas rankomis pareikalauja kantrybės, darbštumo, precizijos, bet tuo pačiu prilygsta meditacijos praktikoms.


Tekstilės magija menininkėms slypi ir jos tradicijos nepertraukiamume. Iš čia ir tekstilės kūrimo kaip tėkmės įvaizdis.


Tėkmės įvaizdžiui sustiprinti pasitelkiami ir laiko fenomeną eksploatuojantys menai: performansai, akcijos, video filmai, fotografijos ir galiausiai centrinis eksponatas – interaktyvi instaliacija „Suktinis“. Vaizdų tėkmė čia sukasi ratu ištirpdydama erdvės ir laiko ribas. Iš tekstilės ir judesio kuriama efemeriška, spalvinga ir džiugi patirtis.


Visus „Baltų kandžių“ kūrinius, medžiagiškus ir medialinius, lydimus judesio, garsų, kaip ir sustingusius, vienija ypatingas intymumo ir viešumo derinys. Menininkės kiekvienam projektui realizuoti sukuria savotiškas mikro bendruomenes. Šešetukas gali įtraukti ir kitus dailininkus, muzikus, šokėjas, architektus. „Baltoms kandims“ kūryba yra darbas ir bendradarbiavimas, taip pat kaip apeigos, ceremonija, ritualas. O gal tiesiog poetinis veiksmas? Parodose ir performansais jos sukuria šventę, į kurios tėkmės sūkurį įtraukia ir žiūrovus. Ir taip kandys gali būti baltos.

Prof. dr. Raminta Jurėnaitė

 

VDA inf.

Justinos (Pinkis) Gražytės paroda

Justina (Pinkis) Gražytė
To Be Continued...
2019 09 17 – 2019 09 28
Įprastai savo kūryboje autorė vengia tiesioginių asmeniškumų, tačiau ši paroda – išimtis. Gal todėl, kad tai pirmoji personalinė autorės paroda, kuri tuo pačiu tampa savotišku prisistatymu. Pagrindinis parodos personažas - pati kūrėja, o vyksmo laukas – jos gyvenimas. Siužetinės kompozicijos nukelia į kasdienos akimirkas praeityje, dabartyje ir ateityje. Trys galerijos erdvės simboliškai tampa skirtingais laikotarpiais, kuriuose autorė: prisimena svarbiausius įtaką, jai kaip žmogui ir kaip menininkei, padariusius reiškinius, perteikia dabarties pojūčius ir vizualizuoja netolimą ateitį. Ekspozicijoje menininkė sutalpino daug  save geriau pažinti leidžiančių reikšmingų elementų - skirtingas emocijas ir asmeninius išgyvenimus, aplinką, ryšius ir santykius, atradimus ir atsiminimus, svajones. Menininkės darbuose atsiskleidžia stiliui įtaką darę ir darantys pomėgiai – pogrindinė (underground) subkultūra, filmai ir komiksai atkeliavę iš „Marvel studios“ ir „DC Comics“ kompanijų, animacija, fantastika, mokslas ir kt.  Kūriniuose nestokojama humoro, ironijos ir sarkazmo, bet paraleliai atskleidžiamas ir sentimentalus santykis su šeima, tradicijomis, draugyste. Į parodą autorė siūlo žiūrėti ne kaip į dar vienos egocentriškos, spalvingos asmenybės išsišokimą, bet kaip į atvirą dialogą ar naują pažintį, kiekvienam kūriniuose atrandant panašumus ir skirtumus, sąsajas ir ryšius su šia paroda ir su ja pačia.
Dideli kūrinių masteliai, keisti siužetai, ryškios spalvos, tikslingas kūrinių neišbaigtumas, netobulumas,  medžiagiškumas, interakcija ir tarpdiscipliniškumas – yra būdingi autorės kūrybos bruožai. Nuo 2014 metų Justina (Pinkis) Gražytė savo kūryboje dažniausiai naudoja mišrią, skiautinio ir aplikacijos techniką (buitiškai ją įvardinanti tiesiog siuviniais). Nors sena-nauja nėra nauja tema šiuolaikiniame kultūriniame lauke, tradicinis skiautinys nėra plačiai paplitusi technika ir nėra dažnai transformuojama į naujas modernias šiuolaikinio meno parodų lankytojui pažįstamas ir priimtinas formas. Tikslingai rinkdamasi tokį raiškos būdą autorė siekia praplėsti šiuolaikinės tekstilės galimybes Lietuvoje, dar labiau interpretuoti skiautinio techniką ir pritaikyti jį dabarčiai, naudojant neįprastus elementus, audinius, formas, jas jungiant tarpusavyje, tuo pačiu įtvirtinant asmeninį kūrybinį tekstilininkės identitetą.
Justina Gražytė, draugams tiesiog – Pinkis,  2010 m. baigė tekstilės bakalauro, o 2012 m.  – magistro studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA), vizualinio ir taikomojo meno fakultete. Gausioje darbinėje biografijoje išsiskiria darbai teatruose, grafinio dizaino sferoje, galerijose. Nuo 2008 metų aktyviai dalyvauja kultūriniuose renginiuose, parodose, jas kuruoja. Inicijuoja, bei vykdo įvairius kultūrinius bei su kultūros edukacija susijusius projektus.

 

VDA inf.

Irmos Stanaitytės-Bazienės paroda „Gugingo sodas“

Irmos Stanaitytės-Bazienės paroda „Gugingo sodas“ – tarsi kelio filmo fragmentai ar audiovizuãlios ištraukos iš kelionės dienoraščio. Sugretinamos trys Austrijoje menininkės aplankytos vietos, tarp jų konstruojant galimus arba įsivaizduojamus ryšius. Guggingo sode susitinka paciento kambarys, Naujojo pasaulio atradimas vienuolyno teritorijoje ir žmogaus ausiai negirdimi garsai meno rezidencijos erdvėje.

“NetoIi Austrijos sostinės įsikūręs Gugingo brutaIiojo meno centras – buvusi psichiatrinė Iigoninė – yra vienas unikaIiausių meno centrų pasauIyje. Jis turi ne tik muziejų, gaIeriją, bet ir menininkų namus , daiIės studiją, o kadaise buvo palaimintas paties “art brut” terminą įvedusio prancūzų menininko Jeano Dubuffet. KeIias šios vasaros savaites praIeidau ten įirašinedama apIinkos garsus bei Gugingo menininkų-pacientų pasakojimus”, - pasakoja menininkė.

Projektą pristato Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, bendradarbiaujant su Austrijos “A-i-R Krems” rezidencijų programa.
Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Parodos atidarymas – 2019 m. rugsėjo 3 d. 18 val.
Pasivaikščiojimas po "Gugingo sodą" su autore – rugsėjo 6 d. 18 val.
Paroda veiks iki rugsėjo 21 d. VDA parodų salėje "Titanikas", I a.

 

VDA inf.

Belgų menininkės Annelies Slabbynck paroda „NeTobulas kūnas“

2019 09 03 – 09 14
Fizinių, psichikos ligų, traumų ir deformacijų vizualizacija yra svarbus autorės kūrybos elementas. Tokios temos kaip netektis, liga, gimimas ir mirtis yra subtiliai persipynusios su intymumu alsuojančiais sluoksniais, kuriuos menininkė tyrinėja savo kūrybos kelyje. Greta žavėjimosi žmogaus kūnu, jo sandaros sudėtingumu, ir jo tapatumo paieškų, įkvėpimo kūrybai ji semiasi iš asmeninės gyvenimiškos patirties, taip pat ji domisi medicinos ir tekstilės pasaulių istoriniais ištekliais.

Savo kūryboje autorė daugiausia dėmesio skiria moters kūnui ir su juo susijusioms intymioms temoms. Jos kūriniai dažnai atspindi socialinę moters / mergaitės padėtį visuomenėje.

Meninkei patinka (senų) tekstilės darbų estetika ir nuosaikumas. Iš vienos pusės, šie darbaijai yra tarsi tam tikros epochos liekanos, įkūnijančios nuostabų meistriškumą.
Iš kitos pusės, šis rankų darbas simbolizuoja kantrybę, tam tikrus ritualus ir tradicijas. Jis tiesiogiai siejasi su universaliais, įvairiose kultūrose pastebimais žmogiškosios būsenos aspektais.

Annelies Slabbynck gimė 1968 m. Belgijoje.
Būdama septyniolikos, ji įstojo į Alsto meno akademiją (Belgija), kur dvejus metus studijavo dekoratyviuosius menus ir amatus. Būsima menininkė studijas tęsė Gento Sint-Lucas vizualiųjų menų institute (Belgija), kur ji pasirinko keramikos specializaciją.

Pirmoji menininkės pažintis su Kinija įvyko 1997 m., kai ji praleido keturis mėnesius Pekino centrinėje meno ir dizaino akademijoje. Vėliau ji gyveno ir kūrė tarp Belgijos ir Kinijos (Šanchajaus). Greta lipdinių iš molio, jos kūryboje vis svarbesnę vietą ėmė užimti tekstilė, vintažiniai drabužiai, medicininiai objektai ir eksperimentavimas su įvairiomis siuvimo technikomis.

Iki šių dienų menininkės kūryboje dominuoja tekstilės / keramikos ir mišrių medijų kūriniai. Kūrėjos darbai yra eksponuojami įvairiose nacionalinėse ir tarptautinėse galerijose bei muziejuose. Nuo 2015 m. birželio ji gyvena ir kuria savo gimtajame Gente (Belgija).

 

VDA inf.

VDA Telšių fakulteto dėstytojų kūrybos darbų paroda „Geriausi laikai“

2019 08 29 - 09 21
Atidarymas: rugpjūčio 29 d. /ketvirtadienį/ 17 val.
VDA parodų salės „Titanikas" II a.

 

Telšių  fakultetas neginčytinai yra meninė Žemaitijos dominantė. Iš tiesų tai dėsninga: VDA TF yra vienintelė Žemaitijoje aukštoji mokykla, ruošianti menininkus: juvelyrus, skulptorius, baldų, gaminio bei mados dizainerius. Jau beveik šimtą metų siekianti mokyklos istorija buvo ne tik ilga, bet ir permaininga. Įkurta 1926 m., institucija ne kartą keitė vardus ir pobūdį: Telšių amatų mokykla, Telšių taikomosios dailės technikumas, Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, galiausiai – pakilo hierarchiniais aukštojo mokslo laipteliais ir ėmė vadintis Vilniaus dailės akademijos dalimi, žemaitiškuoju  jos flangu.


„Geriausi laikai“ – paroda, pristatanti aštuoniolikos VDA TF dėstytojų kūrybą. Kada buvo geriausi šios mokyklos laikai? Galbūt tai tie laikai, kai dabar savo patirtimi besidalijantys pedagogai buvo jauni? O galbūt dabar, kai tiek jauni, tiek vyresni dėstytojai gali atsiremti į struktūrą ir tradicijas? Paroda nepretenduoja į „geriausius geriausių metų kūrinius“. Paroda kalba apie tai, kad, kiekvieni laikai gali būti geriausi. Ir kad kiekvienas turi savo asmeninius „geriausius laikus“, kurie kažkam kitam gali būti blogiausi. Ch. Dickens savo „Pasakojimą apie du miestus“ pradeda taip: „Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo skepticizmo epocha,šviesos, o kartu – ir tamsos metas...“. Lietuviškieji du miestai šiuo atveju – Telšiai ir Vilnius, dengiami vieno akademinio stogo. VDA TF laikosi ant dėstytojų pečių: visuomet išgyvendami neramius laikus, dėstytojai ne tik dėsto, bet ir kuria – vieni nuo pat fakulteto gyvavimo pradžios, kiti – epizodiškai. Kuria skulptūrą ir metalo meną, grafiką, tekstilę, fotografijas ir instaliacijas, kurios ir pristatomos VDA „Titaniko” parodų erdvėje. Tačiau ne tik. Mažo miestelio meninė dabartis ir praeitis – didelė: Telšiuose jau 35 metus vyksta ir Tarptautinė medalio kūrėjų stovykla; šis retas Lietuvoje žanras padeda įženklinti įvykius ir žmones, geriausius žmones geriausiais laikais. Todėl “Geriausi laikai” – kompleksinė paroda, keliaujanti per Lietuvą ir keičianti pavidalus. Šis jos pavidalas – ketvirtasis, po Telšių, Klaipėdos ir Kelmės, pristatantis VDA TF kūrėjus ir medalio menininkus Vilniuje, ir sostinei pasakojantis apie tai, kas vyko ir tebevyksta Žemaitijoje.

Parodos menotyrininkė: Dr. Jurgita Ludavičienė
Parodos organizacinis komitetas: Ramūnas Banys, Marius Norkus, Alvydas Mikuta, Neringa Poškutė – Jukumienė
Parodos grafikos dizaineris: Tomas Vaičaitis
Parodos koordinatorė: Zita Inčirauskienė

Parodos dalyviai: Neringa Poškutė – Jukumienė, Albinas Jukumas, Beata Zdramytė, Romualdas Inčirauskas, Remigija Vaitkutė, Salomėja Jastrumskytė, Virginijus Kinčinaitis, Zita Inčirauskienė, Bangutis Prapuolenis, Tomas Vaičaitis,  Petras Gintalas, Laima Kėrienė, Marius Norkus, Albertas Gedvilas, Osvaldas Neniškis, Alvydas Mikuta, Mindaugas Šimkevičius, Vytautas Mockaitis (1958 – 2011).

 

Albinas Jukumas, Objektas Nr.1
Albinas Jukumas, Objektas Nr.1
Neringa Poškutė-Jukumienė, 100 žiedų
Neringa Poškutė-Jukumienė, 100 žiedų
Romualdas Inčirauskas, Žemaitijos varpas
Romualdas Inčirauskas, Žemaitijos varpas
Salomėja Jastrumskytė Euklidai I -II - III
Salomėja Jastrumskytė Euklidai I -II - III
VDA inf.

Renatos Heredia paroda „Mylėk Sportuok Tikėk“ 2019 08 20 – 08 31

Renatos Heredia paroda „Mylėk Sportuok Tikėk“ 2019 08 20 – 08 31
Parodos atidarymas VDA galerijoje „Artifex“ vyks rugpjūčio 20 d. 18 val.


Žaidimo dinamika ir struktūra, estetika ir disciplina, motyvacija, tikslai, azartas ir aistra, palaikant savo mėgstamą komandą yra tam tikras užburiantis meditatyvumas.  Futbolas idėjos autorei tampa atskaitos tašku ir forma, į kurią ji talpina tai, kas neapibrėžiama, neaišku, paslaptinga, nežinoma.
Kažkokiu būdu, anksčiau, iš padrikų minčių atsirado ir „Pink Floyd“ dainos „Wish you were here“ žodžiai, kurie būtinai turėjo būti užrašyti; moteris tuščiame apleistame stadione, atsukusi nugarą; suknelė, nutaškyta mėlynais dažais; sirgalių skanduotė ir stadiono garsai; geneologinio medžio fragmentas su išblukusiomis vyrų pavardėmis; mantra, kaip apsivalymas ir atpirkimas.


Šioje parodoje fotografas Ignas Rudys suteikia pradžią tam neapibrėžtumui tapti apibrėžtu ir įžemintu, o grafikė Greta Janulytė žodžius, vaizdus ir idėjas suveda į visumą tam, kad užpildytų tuos tris parodos pavadinime skambančius žodžius – Mylėk Sportuok Tikėk.
Trijose galerijos erdvėse kiekvienas lankytojas galės rasti dalelę savęs ir galės skirtingai pamatyti tuos pačius dalykus.


Nors šioje parodoje tarp autorių ir nėra pasiskirstymo kas, už kurią parodos temą (Mylėk Sportuok Tikėk) yra atsakingas, situacija, kad trys skirtingi autoriai yra atsakingi už tris atskiras parodos temas yra kiek ironiška, nes skamba kaip dieviškoji trejybė – viską sprendžianti ir nulementi.  Ši paroda, autorių manymu, turėtų būti jautri ir moteriška, kitokia nei sportas, nulėmęs šio įvykio atsiradimą. Ji taip pat asocijuojasi ir su moterimi, kuri dažnai lieka antrame plane, už vartų. Laukianti, palaikanti ir stebinti. Visas dėmesys žaidėjui, bet be tos moters nebūtų ir žaidėjo.
Renata Heredia, Greta Janulytė, Ignas Rudys


Idėjos autorė – Renata Heredia
Fotografija – Ignas Rudys
Vizualinė grafika – Greta Janulytė
Garsas – Saulius Urbanavičius

 

VDA inf.

Danas Aleksa. Paskutinė skulptūra – S355JR

Parodos atidarymas 2019 08 01, 18 val.

VDA parodų salės Titanikas (I a.)

Paroda veiks iki 2019 08 21

Lygiai prieš metus – 2018 metų rugpjūčio mėnesį VDA parodų salėje „Titanikas“ Danas Aleksa eksponavo objektą – erdvėje pakabintą, 2,5 tonos veriantį skardinį garažą. Kaip tuomet teigė tos parodos kuratorė A. Kisarauskaitė, menininkas, tęsęs garažo kaip skulptūros ir kaip istorinio objekto liniją, siūlė permąstyti meno kūrinių logistikos, galerinių erdvių, praeities ir dabarties, profesionaliojo meno bei garažų subkultūros sąsajas ar paradigmas.

Šiuometinė paroda yra nuoseklus sumanymo tęsinys. Išnuomotame garaže visus metus sandėliuotas ano garažo (pavadinimu „Titanikas“) skardas D. Aleksa sulydė į kelis metalo luitus. „Sumanymo esmė“, – pasak autoriaus, – „anuomet eksponuotą meno kūrinį sutalpinti į kuo mažesnį tūrį“.

S355JR – tai plieno markės kodas GOST standartų sistemoje.

D. Aleksa: „Susitikę skulptoriai kalbasi apie lauko riedulius, deimantinius diskus, bronzos atspalvius, plieno storį, suomiškus kirvius, Kinijos sniegą, lygina Alpių šiaudus su Juodkrantės nendrėmis. Pasakoja vienas kitam apie kūriniais perpildytas dirbtuves ir svajoja apie tai kokios jos turėtų būti, apie jų plotą, aukštį, tinkamai krintančią šviesą, trifazį įvadą“.


Parodą dalinai remia Lietuvos kultūros taryba

VDA inf.

Arūnės Tornau personalinė paroda „Netvarios būsenos“

VDA „Titaniko“ galerijoje atidaroma žinomos tapytojos abstrakcionistės Arūnės Tornau personalinė paroda „Netvarios būsenos“. Šioje parodoje eksponuojami pastarojo dešimtmečio tapybos darbai, kelios instaliacijos ir mediniai skulptūriniai objektai, sukurti apie devyniasdešimtuosius metus.

Dailininkei itin svarbus asmeniškas emocinis jos kaip moters kūrėjos žvilgsnis. Savo kūriniuose ji permąsto mirties kaip gamtos ciklo, kaitos, transformacijos, nykimo temą. Asmeniniai išgyvenimai sustiprina emocinį šių temų suvokimą, priverčia abstrahuoti esmines egzistencijos tiesas–- laiko, amžinybės klausimus, vienos materijos virsmo kita, pradžios - pabaigos sąvokas.

Pastarųjų metų didžiaformatėse A. Tornau drobėse temos išsigrynino, apsivalė nuo nereikalingų smulkmenų, koloritas tapo santūresnis, spalvos prislopintos. Tos pačios dailininkei svarbios nesibaigiančio gyvenimo temos (blukimas, irimas, trūnijimas, destrukcija) ėmė rezonuoti su visai kitomis, „apokaliptinėmis“ nuojautomis, išėjo į platesnį šiuolaikinio meno kontekstą, reaguojantį į globalias dabarties politines, ekologines, ekonomines krizes. Ramus, sutelktas vaizdas jos kūryboje priešpastatomas intensyviam šiuolaikinės informacijos srautui. Ši tema atrodo aktuali ir savo egzistencine poetika: gamtos ir žmogaus būties trapumo temos susisieja su aktualia sociologine modernybės epochos griūties jausena.

Ieškodama įvairesnės meninės išraiškos, dailininkė grįžta prie objektų kūrimo - tapybą papildydama erdvinėmis instaliacijomis. Jungdama ir abstrahuodama biografines akimirkas, paverčia jas meniniais artefaktais. Tapybos ir objektų jungtis kuria papildomą naują meninę kokybę ir stiprią emocinę atmosferą.

 

Arūnės Tornau paroda VDA „Titaniko“ galerijoje veiks rugpjūčio 1-24 dienomis.
Parodos atidarymas rugpjūčio 1 d. 18 val.
Darbo laikas: II-VI 12-18 val.

 

VDA inf.

Paskutines dvi liepos savaites kviečiame užsukti į VDA tekstilės galerijos Artifex POP-UP mugę

Nors tokio pobūdžio renginiai ir nėra naujiena, tačiau VDA tekstilės galerijos Artifex erdvėse POP-UP organizuojamas pirmą kartą. Tai renginys, kuriame Jūs galėsite ne tik pasigrožėti jaunųjų menininkų ir dizainerių kūryba, pabendrauti su pačiais kūrėjais, bet ir už prieinamą kainą įsigyti originalų patikusį aksesuarą, interjero detalę ar drabužį.  


Galerijoje bus pristatomi tiek jau atpažįstami, tiek nauji vardai: Lukas Tomaševičius // Anu, Greta Gritėnaitė // gretism, Aleksandra Glušinaitė // MUTO, Marija Rinkevičiūtė, Gintarė Kuznecovaitė, Indrė Milašiūtė, Deva Bartinkaitė, Kazimieras Inčirauskas // Pančiakos.  


Visi autoriai išskirtinai daug dėmesio skiria gamtai, aplinkai draugiškų objektų gamybos technologijoms, tvarumui, natūralioms žaliavoms, archajiškoms technologijoms, minimalizmui, humorui ir urbanistinei miesto kultūrai – visus dalyvius sujungia tekstilės dizainas.


Renginio metu bus organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, kurių metu bus galima patiems ką nors pasigaminti, pavyzdžiui, susikurti originalius savo rankomis dekoruotus marškinėlius, puoštus natūraliais medžio žievės raštais. Taip pat siūlysime prisiliesti prie senųjų Azijos tradicijų, išmėginti shibori – audinio daigstymą/raišiojimą bei marginimą indigu. Kūrybinių dirbtuvių laiką skelbsime mūsų Facebook paskyroje „Tekstilės galerija „Artifex“ – sekite mūsų naujienas.

ARTIFEX POP-UP pradeda veikti liepos 16 d. (antradienį) 18 val. (18 – 21 val.) ir veiks iki liepos 31 dienos galerijos darbo metu ( II-V 12 – 18 val., VI 12 – 16 val.) Gaono g. 1,  Vilnius.

 

VDA inf.

VDA „Meno celės“

2019 06 14 – 07 20
Atidarymas birželio 14 d. 18 val.
VDA Parodų salės „Titanikas“ II a.

„Meno celės“ – tai kasmetinis, jau ilgametes tradicijas turintis Vilniaus dailės akademijos renginys, pristatomas menų festivalio „Kultūros naktis“ metu. Centrine ašimi tampa parodų salėse „Titanikas“ rengiama paroda, išsitęsianti po visą Vilniaus dailės akademiją bei jos padalinius ir galerijas. Instaliacijos, performansai, koncertai ir kūrybinės dirbtuvės užtvindo Vilniaus dailės akademijos erdves ir kiemus. Tačiau, visų svarbiausia, kad tai viena iš retų progų pamatyti šviežiausius kūrinius, susipažinti su temomis ir procesais, kuriais gyvena jauniausia šalies kūrėjų karta. Parodos dalyviai – bakalauro ir magistrantūros studijų pakopų absolventai.

Vilniaus dailės akademijos erdvės suburia kūrėjus, kurių siekiai ir energija netelpa į jokius kontūrus. Tuo tarpu įkvėpimas – tarsi mikroorganizmai, kurių vystymuisi reikalingos tam tikros sąlygos: drėgmė, maisto medžiagos, šiluma, rūgštinis pH ir deguonis. Įgyvendinus šiuos poreikius gamtinės organizmų kultūros plečiasi, skverbiasi į paviršius ir giliausius plyšius.

Menininko Vlado Suncovo kurta parodos architektūra – terpė vešėti įvairaus pavidalo formoms, idėjoms ir medžiagoms, bei jų tarpusavio ryšiams kurti. Laipsniškai kintanti platforma ant savo paviršių kaupia matomus, užuodžiamus ar tik nujaučiamus pasakojimus.
„Meno celės ‘19“ kviečia pasinerti į daugiasluoksnius tarpsmo procesus.

facebook event / renginys


Parodos atidarymas vyks birželio 14 d., 18:00, ją aplankyti galėsite iki liepos 20 d.
Paroda vyks ne tik ekspozicinėse erdvėse „Titanikas“, bet ir kituose VDA pastatuose. bei teritorijose.

Parodos kuratorė: Milda Dainovskytė
Ekspozicijos architektas: Vladas Suncovas
Grafinis dizainas: Gailė Pranckūnaitė, Marek Voida

 

 

  PUSLAPIS IŠ 19  >>> Archyvas