7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: VDA inf.

VDA inf.

Aistės Jančiūtės pojūčių laboratorija „Svoris“

2019 11 26 – 12 14
Parodos atidarymas lapkričio 26 d. (antradienį) 18 val. VDA galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius)

Pojūčių laboratorija „Svoris“, tai dviejų metų meninio tyrimo rezultatas, apimantis VDA KDI baigiamojo magistro darbo, „Magic carpet“ projekto (rezidencija Folkstone, Dž. Britanija) ir performatyvių „Pojūčių teatro“ praktikų  fragmentus.

VDA inf.

Rūtos Spelskytės paroda „Elniaragio ūsas"

Parodos atidarymas VDA Titaniko parodų salėse lapkričio 12 d. 18 val.


Apskrita bala. Graži, taisyklinga forma vidury miško. Suku ratus apie ją ir versijas. Galvoju, reikėtų įbristi. Atrodo, geriau nereikia. Pavasarį, žiemą, rudenį, rudenį, vasarą.

Prisiruošiu. Įmerksiu kamerą. Bus matyt.
O. Bala išdžiūvus. Dabar ne tokia ir gili.
Jos dugne – jokios mistikos, juoda žemė ir tiek.

Nemažai, ką mano buvime galima apibūdinti panašiai. Tam tikras atsitiktinumų ir įsivaizduojamybių mišinys. Bandymai išpreparuoti realybę, išpjaustinėti, būtinai sužinoti ir pasidavimas pojūčiams, nieko nebegalvojimas, kai pasikartojanti smulkmė jungia visumą į žmogui nesuvaldomas sistemas.

Sutinku šerną prie pat savo sodo tvoros, klausausi nakties tamsoje jo šnopavimo, kaip slaptos žinutės iš kitos galaktikos. Šifruoju. Ištisus mėnesius visi, atrodo, tik ir pasakoja man apie šernus. Šernas persikelia į tekstus, į popierių, išsilanksto, pučiasi, nebegaliu prasibrauti pro jį iki virtuvės. Gersi kavos? Kodėl pas mane atėjai?

VDA inf.

Jurga Barilaitė „Kaulai ir nuosėdos“

2019 11 06 – 2019 11 23
Parodos atidarymas VDA galerijoje Artifex lapkričio 6 d. (trečiadienį) 18 val.
„Kaulai ir nuosėdos“ – tai  paroda – sapnų vaizdinių, piešinių ir garso bei vaizdo objektų instaliacija. Tai tarsi įžanga ar epigrafas projektui „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“, kuriame tyrinėjama ir ieškoma sąsajų ar susikirtimo taškų tarp kūno, kalbos ir išsilaisvinimo bei pasipriešinimo galios ideologijoms. Skiriama mirusiems draugams, psichodarbininkams, kurių kūnai ir svajonės gali apsireikšti mūsų sapnuose. Ir jau apsireiškė.

VDA inf.

Kūrėjų dueto „Paris Essex“ kūrinių ciklas „Crazy Blanket“

2019 10 01 - 10 12
„Paris Essex“(Carolyn Clewer, Tiphaine de Lussy) (Didžioji Britanija) „Jamboree“ (Pasilinksminimas)
(www.parisessex.com )


Kūrėjų dueto „Paris Essex“ kūrinių ciklas „Crazy Blanket“ įkūnija vizualų dialogą tarp kūrybos partnerių Clewer ir de Lussy. Menininkės žaismingai derina nėrimo vąšeliu ir mezgimo techniką, į savo kūrinius įkomponuodamos prabanga dvelkiantį moherį, vilną ir sintetiką.


Kūrėjų pristatoma paroda „Jamboree“ (Pasilinksminimas) – tai mezgimo ir nėrimo technika sukurtų kūrinių ciklas. Darbuose vaizduojama virtinė įvairių personažų gimė iš žaismingos vaizduotės ir keistos realybės priešpriešos. Kūrėjos įkvėpimo semiasi iš įvairių kultūros formų ir atributų. Jų darbuose juntama nostalgija animaciniams personažams, įžvelgiama pop muzikos, dailės, grafikos ir karnavalų estetikos įtaka. Kūrinių pavadinimai atspindi įsivaizduojamą, spalvingą pasaulį, kuriame gyvena iš populiariosios kultūros nužengę personažai. Jų darbai ir darbų pavadinimai yra įkvėpti įvairių dainų, animacinių filmukų bei meno kūrinių.


Kiekvienas menininkių dueto sukurtas darbas yra unikalus, atspindintis organišką kūrybos procesą. Kūrėjos savo darbuose subtiliai griauna tai, kas pažįstama, o jų kūrybos technika labiau primena koliažą ar skiautinį, o ne kruopščiai suplanuotą dizainą. Siūlai naudojami tarsi dažai: darbuose dominuoja ryškios, drąsios pirminės spalvos, neoniniai ir akį traukiantys pasteliniai atspalviai.
Kūrėjos iš Esekso Carolyn Clewer ir paryžietės Tiphaine de Lussy kūrybos duetas „Paris Essex“ – dviejų tekstilės menininkių ilgamečio bendradarbiavimo rezultatas. Kūrėjų bendras kelias prasidėjo prieš 30 metų Karališkajame Londono menų koledže. Menininkių duetas „Paris Essex“ savo kūriniuose nauju žvilgsniu pažvelgia į tradicines mezgimo ir nėrimo vąšeliu klišes, žaismingai derindamos mezgimo mašina ir rankinio mezgimo technikas. Duetas ilgą laiką buvo atsigręžęs į mados pasaulį: menininkės yra pristačiusios savo kūrybos mezginių bei aksesuarų kolekcijų, taip pat joms yra tekę dalyvauti bendruose projektuose su kitais kūrėjais. Menininkės puoselėja savitą vizualiąją kalbą, domisi įvairiomis medžiagomis, technikomis, mados tendencijomis, naujomis idėjomis ir jų priešprieša. Naujausias jų bendro kūrybinio darbo vaisius – eilė naratyvų, regimų erdvėje, kur išnyksta ribos tarp amatų, dizaino, aukštojo meno ir žemosios kultūros. Kūrėjų dueto „Paris Essex“ darbai buvo eksponuoti Londone, Paryžiuje, Hangdžou, Kolčesteryje, Barselonoje ir Los Andžele.


Parodos atidarymas 2019 spalio 1 d. 18 val.

 

VDA inf.

Paroda „Suvoktas laikas“

Atidarymas 2019 spalio 3 d. /ketvirtadienį/ 18 val.
VDA parodų erdvė „Krematoriumas / Meno krosnys“
Maironio g. 6 (VDA senųjų rūmų II kiemas), VilniusLabirintas ir yra procesas.

Dalyviai:
Živilė Spūdytė – Žvėrūna
Artūras Rožkovas – RA RA RA
Gabija Barzdaitė

Paroda veiks iki spalio 16 d.

 

Labirintas ir yra procesas

Parodoje keliaujame per menininkų suvokimo ir ieškojimų laukus. Šioje parodoje pristatomi grafikos ir tapybos pavidalo meno darbai. Realybė čia atskleidžiama kaip daugiamatė psichologinė struktūra. Žmogaus sistema - protas yra galingas aparatas, kuris sukuria šį realybės labirintą. Perkonstruotoje ir įvaldytoje vaizduotėje kūrybininkas piešia realybės vaizdus kaip dailininkas.


Vis pertvarkoma judrių buvinių atmintyje esama vaizdinė patirtis. Vaizduotė, kaip techninis pagrindas, kaip priemonė, kuria ir yra išlaikomos realybės, atveriami takai, valdomi psichologiniai procesai, dariniai: vaizdiniai, garsai, jausmai, kt. Susivokęs menininkas savo žinias derina su realybės menu, išreikšdamas save pasaulyje įvairių pavidalų - egzistencinės prasmės idėjomis.


Vienas iš šioje parodoje dalyvaujančių menininkų yra RA RA RA slapyvardžiu pasivadinęs Artūras Rožkovas. Šis menininkas yra įkvėptas actekų ir majų meno, šiaurės indėnų piešinių bei ,,transformerių“ įvaizdžių. Menininkas nekuria pirminių ir antrinių piešinių ar šių taisymų, sukuria piešinius savaip tobulus iš karto, keliauja per savo sąmonės ir pasąmonės kelius įkvėptas neįsakomos jėgos. Kūrėjo darbai labai iliustratyvūs, gan komiksiški, įvaizdinantys įvairių kultūrų personažus. Darbuose naudojamos ypač ryškios spalvos, kurios yra visų jo kūrinių ašis.


Menininkė Živilė Spūdytė - Žvėrūna yra šiuolaikinio meno atstovė, profesonali grafikė ir iliustruotoja. Kurdama menininkė grafikos darbus naudojasi naujausiomis technologijomis. Žvėrūna laisvai laviruoja įvairiuose dimensiniuose laukuose. Save išreiškia piešiant keistas, nerealias, mistines būtybes, kurios sinchronizuoja su siurrealistiniu pasauliu. Darbai itin ryškūs ir išraiškingi, menininkė naudoja sintetines, gaivias spalvas susikertančias su neoninėmis šviesomis. Ironijos elementai padeda sukurti kontrastą tarp realybės ir absurdo, kuriame gyvename. Sarkazmo darbuose netrūksta, ji kviečia kartu pasijuokti iš savęs, menininkė kviečia iš šono pažiūrėti į savo gyvenimą. Keičiamės mes ir keičiasi ir visuomenė.


Kitas, laisvai laviruojantis per įvairius multidimensinius laukus, menininkas yra Gabija Barzdaitė. Parodoje pristatomi šio menininko grafikos darbai. Juose apstu kosminės temos, gamtos temos, iliustratyvių daugiakompleksinių būtybių, kurios lyg neša žinią apie pasaulio tvarką ir chaosą. Kūriniuose persipina įvairių elementų harmonija, juose apstu antropoteosofinių, filosofinių, cheminių elementų motyvų, bei vienio ir dualizmo temų. Darbuose pasitelkiamos ryškios bei kontrastuojančios spalvos, kurios pagyvina visą kūrybą.


Gabija Barzdaitė

 

VDA inf.

„Baltų kandžių“ paroda „Tėkmė“

2019 10 01 - 11 03
Atidarymas spalio 1 d. 18:30 val.

Atidarymo metu vyks Kristinos Lunos performansas.

Grupę „Baltos kandys“ kartu Vilniaus dailės akademijoje tekstilę studijavę šešios menininkės Austė Jurgelionytė-Varnė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė ir Julija Vosyliūtė įkūrė 1998 metais. Tuomet pavyzdžiu joms buvo 90-taisiais Rytų ir Vidurio Europoje aktyviai besivystantis jaunų menininkų telkimasis į grupes kolektyvinei kūrybai. Jei anksčiau menininkai tai darė naujoms kryptims propaguoti ar parodoms bei akcijoms organizuoti, tai šiuo periodu tarpusavio ryšiai tampa dar glaudesni. Svarbus šių naujųjų grupių veiklos aspektas – bendras darbas nuo sumanymo iki galutinio įvykdymo. Pavienio kūrėjo indėlis įsilieja į kolektyvinį kūrinį, nors paraleliai menininkas gali įgyvendinti ir savo individualius sumanymus. Šios menininkų grupės neapsiribojo viena sritimi, tradicines priemones derino su video menu, fotografija, instaliacijomis, performansais ir akcijomis.  Muziejų bei galerijų sales šios grupės kaitaliojo su neįprastomis erdvėmis ir gamtos peizažais.


90-tieji Rytų ir Vidurio Europoje buvo kupini ne tik entuziazmo, bet ir ekonominių sunkumų, todėl jėgų sutelkimas grupėje jauniems kūrėjams leido sukurti didelių dimensijų instaliacijas. Nemažiau svarbus buvo tokių grupių mobilumas. Atsisakoma pasyvios laukiančio bei kviečiamo menininko pozicijos. Pasitelkdamos naujas komunikacijas ir savo narių organizacinius sugebėjimus, tokios grupės palaiko tarptautinius ryšius ir yra pajėgios realizuoti įvairių rūšių projektus vis kitose vietose skirtingomis sąlygomis.


Rytų ir Vidurio Europos jaunųjų menininkų grupes vienijo atvira kosmopolitinė laikysena, orientuota ne tik į didžiuosius meno centrus, bet ir į kuo platesnį meninės veiklos lauką. Daugelis anuomet susikūrusių grupių suvaidino svarbų vaidmenį tarptautinėje meno arenoje, tačiau jų gyvavimas buvo trumpalaikis.


Kitaip susiklostė „Baltoms kandims“, kurios į grupę susibūrė šiam judėjimui jau atslūgstant, joms pavyko ne tik perimti šią strategiją, bet ir sukurti stebėtinai patvarų darinį. Daugiau nei per du dešimtmečius šis šešetukas per visas gyvenimo permainas išsaugojo artimą draugystę ir kūrybinį bendradarbiavimą. Kiekviena iš grupės narių ir šiandien šalia savo individualios kūrybos, pedagoginės ar mokslinės veiklos prioritetą vis dar suteikia kolektyviniams projektams.
Jau kūrybinio kelio pradžioje „Baltos kandys“ dalyvauja ne tik specifinėse tekstilės parodose, praplėsdamos šios srities ribas, bet ir tampa šiuolaikinio meno parodų, pasitelkiančių įvairiausias tradicines ir naujas medijas, dalyvėmis. „Kandžių“ meninių projektų geografija labai plati: šalia Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Anykščių, Kėdainių, Molėtų, Alantos, Nidos – Lietuvoje, joms savaime suprantama savo kūrinius perkelti ne tik į Rygą, Varšuvą, Lodzę, bet ir į Edinburgą, Glazgą, Dubliną, Diuseldorfą, Berlyną, Drachteną, Paryžių, San Tropezą, Kijevą,  Maskvą ir net į Pekiną, Tokijų, Delį, Kalkutą, Katmandu, Rosarijų bei Buenos Aires.


Kiekvieną didelį ar mažą savo sumanymą, dideliame mieste ar mažytėje vietovėje „Baltos Kandys“ įvykdo vienodai profesionaliai ir atsakingai.


Lūžiniai „Baltų kandžių“ karjeroje tapo 2003 metai, kai jos sėkmingai pasirodė Didžiojoje Diuseldorfo parodoje. Atidarymo metu jos rodė performansą „Mandala“, per kurį šešios menininkės viena kitą užklojo ryškiaspalvio veltinio gėlių ir vaisių apklotu, po to tarsi pabudę iš detalių sudėliojo ornamentinę kompoziciją. Neįprastas organiškų ir geometrinių formų derinys, kaip ir lėtas, bet gyvybingas pačio ritualinio veiksmo ritmas čia ne mažiau simboliškas nei savaip interpretuota mandala. „Baltų kandžių“ pasirodymas buvo pastebėtas ir iš čia menininkės kuratoriaus Hans-Werner Kalkmann pakviestos 2004 metais sudalyvauti tarptautinėje parodoje Bodenburgo pilyje. Lydimoje solidaus katalogo-knygos projekte „Bocca della Verità “ mokslininkai ir menininkai įvairiapusiškai interpretavo burnos temą. Iš akcijos su tais pačiais daugiasluoksniais elementais iš veltinio fotodokumentacijos menininkės sukuria fotografijų ciklą „Lūpos“. Sučiauptos, pravertos, šnabždančios, besišypsančios ir besijuokiančios lūpos išnyra tarp spalvotų žiedų ir vaisių, slepiančių veidus, bet atskleidžiančių jausmus. Jaunų lietuvių menininkių kadruotų performansų fotografijų su lūpų motyvais ciklas „Lūpos“ atsidūrė šalia pasaulinio garso žvaigždžių Joseph Beuys, Louise Bourgeois, Sam Francis bei tokių įžymių menininkų kaip Enzo Cucchi, Jorg Immendorff, Eva & Adele, Orlan, Veronika Bromova kūrinių. Šis projektas Bodenburgo pilyje lietuvėms baigėsi dar rezultatyviau. Suzanne van Hagen jas pakviečia į savo kuruojamą 2006 metų parodą „ART FAB/L‘Art/La Femme/L‘Europe“ Sen Tropeze. Čia „Baltos kandys“ su kūriniu „Mandala“ dalyvauja parodoje su geriausiomis nūdienos menininkėmis iš dvidešimties šalių, tokiomis pripažintomis kūrėjomis kaip Eija-Liisa Ahtila, Chantal Akerman, Vanessa Beecroft, Monica Bonvicini, Rineke Dijkstra, Marlene Dumas, Valie Export, Katharina Fritsch, Annette Messager, Tatiana Trouve. Iš mūsų Baltijos šalių dar buvo pakviestos Katrina Neiburga ir Liina Siib. Tačiau tada dar būtų buvę sunku patikėti, kad lietuviškos „Mandalos“ kelionė tik prasideda ir kūrinys įvairiausiomis variacijomis bus parodytas ir dar dviejuose kontinentuose.


Kurdamos šiuolaikinį meną moterys dailininkės dažnai naudojasi tekstilės medžiagomis ir technikomis. Čia užtenka prisiminti Louise Bourgeois, Meret Oppenheim, Magdalena Abakanowicz skulptūras, Annette Messager instaliacijas ar Rosemarie Trockel, Ghada Amer ir Audronės Petrašiūnaitės dvimačius kūrinius. Tačiau joms tekstilinės medžiagos yra tik vienos iš daugelio kitų šalia molio, metalo, plastiko, dažų. O audimą, mezgimą, nėrimą, vėlimą ar siuvinėjimą jos dažniausiai renkasi ironiškai kaip specifiškai moteriškas technikas feministiniams turinio aspektams išryškinti. Skirtingai nei dauguma šių menininkių „Baltos kandys“ tekstilei nepriskiria jokių negatyvių konotacijų, tokių kaip priverstinis užsidarymas namie ar antrarūšė namudinė veikla. Šešetukas žavisi tekstilės kūrimu kaip būdu sutverti ypatingą artumą bendruomenėje. Vilnos, drobės, šilko ar medvilnės audimas, balinimas, vėlimas, dažymas, rišimas joms yra svarbūs ritualai suteikiantys kasdienybei prasmę ir sukuriantys šventę. Tekstile „Baltos kandys“ dar labiau žavisi dėl jos archajiškumo, nepertraukiamo ryšio su etnografinėmis ir nomadinėmis kultūromis, kaip ir senovinėmis civilizacijomis. Dar studijų metais jos labiau nei klasikine gobeleno technika žavisi lietuviškų etnografinių juostų pynimo tradicija ir iš Vidurinės Azijos atkeliavusiomis vilnos vėlimo ir šilko dažymo technikomis. Vėliau per studijines išvykas į Aziją ir Japoniją puikiai susipažįstama su dar ne viena tradicine technika. Plačią šių išraiškos būdų paletę menininkės laisvai derina ir pajungia šiuolaikinei plastinei kalbai.


Grupės narės, neramios piligrimiškos būtybės, kaip tikros kandys nenuilstamai skverbiasi į vis naujas teritorijas. Grupės pavadinime yra ir daugiau užuominų. Pirmiausiai į pačių kūrėjų dažniausiai pasirenkamą priemonę – rankomis veliamą ir dažomą veltinį. Vilna jas vilioja ne mažiau nei tikrąsias kandis, tik kaip „baltoji“ jų atmaina menininkės ne naikina, o kuria šia medžiaga. Veltiniu jos susidomėjo dar studijuojamos Vilniaus dailės akademijoje. Kartu su savo dėstytoja Egle Ganda Bogdaniene jos organizavo pirmą tarptautinį veltinio vėlimo simpoziumą Lietuvoje. Taip jų kvietimu į šį renginį iš Alma Atos atvyko ir patirtimi pasidalijo tekstilininkė, profesorė Saole Bapanova, kuri daug metų puoselėjo seną Kazachstano nomadų veltinio vėlimo tradiciją.


Įvaldę veltinio technologiją „Baltos kandys“ kuria ne tik tradiciškai plokščius veltinio kilimus, bet ir novatoriškai ją pritaiko trimačiams objektams. Jos velia didelių ir mažų skulptūriškų formų kūrinius. Daugelis jų instaliacijų dėliojamos iš smulkių rankomis veltų trimačių detalių. Ne mažiau aistringai menininkės eksperimentuoja su spalvomis. Tradicinių Vidurio Azijos veltinio kilimų grafiškomis kontūrinėmis linijomis atidalinamus kontrastingų spalvų laukus jos pakeičia ne mažiau ryškiomis, bet tapybiškai susiliejančiomis vaivorykštės spalvomis arba monochromija. Čia atsisakoma Vidurio Azijos klajoklių tautų veltiniams charakteringų baltų kontūrinių siūlių. Geometrinę abstrakčią ornamentiką pakeičia realistinis vaizdavimas. Be to lietuvės eksperimentuoja veltinį margindamos technologijomis, skirtomis šilkui ar medvilnei dažyti.


Metams bėgant šalia veltinio jos vis dažniau pasitelkia šilką, susižavėję jo blizgių bei matinių faktūrų kaita, šviesos slydimu ornamentiniais blizgiais paviršiais.


„Baltos kandys“ renkasi tekstilę ir kaip medžiagą, gebančią suteikti šilumą, saugumą. Daug dėmesio skiriama ir šiosios ryšiui su žmogaus kūnu. Iš čia išplaukia polinkis į apeiginius veiksmus. Savo sukurtus tekstilinius objektus performansų metu menininkės panaudoja kaip simbolinius atributus. Taip pievoje po šimtametėmis liepomis, ant jūros pakrantės uolų ar koplyčioje jos ceremoningai susėda prie vaišių stalo. Net ir pats tekstilės kūrimo procesas pavirsta iškilmingu ritualu.

Performanse „Ritinimas“ šešetukas pievoje paupyje džiovina balinamas drobes, užsimindamos apie lietuviškus etnografinius papročius ir kartu sukurdamos poetišką teatralizuotą veiksmą. Panašiai žiūrovas gali pastebėti įkvėpimo impulsų miške ar Pekino senamiestyje paieškas.


Kai kada svarbi reikšmė tenka ir instaliacijoms ar skulptūriniams objektams reikalingų tekstilės mažyčių detalių skaitlingumui. Šimtų vilnos „spirų“ ar šilko „kokonų“ suformavimas bei dėliojimas ar vėrimas rankomis pareikalauja kantrybės, darbštumo, precizijos, bet tuo pačiu prilygsta meditacijos praktikoms.


Tekstilės magija menininkėms slypi ir jos tradicijos nepertraukiamume. Iš čia ir tekstilės kūrimo kaip tėkmės įvaizdis.


Tėkmės įvaizdžiui sustiprinti pasitelkiami ir laiko fenomeną eksploatuojantys menai: performansai, akcijos, video filmai, fotografijos ir galiausiai centrinis eksponatas – interaktyvi instaliacija „Suktinis“. Vaizdų tėkmė čia sukasi ratu ištirpdydama erdvės ir laiko ribas. Iš tekstilės ir judesio kuriama efemeriška, spalvinga ir džiugi patirtis.


Visus „Baltų kandžių“ kūrinius, medžiagiškus ir medialinius, lydimus judesio, garsų, kaip ir sustingusius, vienija ypatingas intymumo ir viešumo derinys. Menininkės kiekvienam projektui realizuoti sukuria savotiškas mikro bendruomenes. Šešetukas gali įtraukti ir kitus dailininkus, muzikus, šokėjas, architektus. „Baltoms kandims“ kūryba yra darbas ir bendradarbiavimas, taip pat kaip apeigos, ceremonija, ritualas. O gal tiesiog poetinis veiksmas? Parodose ir performansais jos sukuria šventę, į kurios tėkmės sūkurį įtraukia ir žiūrovus. Ir taip kandys gali būti baltos.

Prof. dr. Raminta Jurėnaitė

 

VDA inf.

Justinos (Pinkis) Gražytės paroda

Justina (Pinkis) Gražytė
To Be Continued...
2019 09 17 – 2019 09 28
Įprastai savo kūryboje autorė vengia tiesioginių asmeniškumų, tačiau ši paroda – išimtis. Gal todėl, kad tai pirmoji personalinė autorės paroda, kuri tuo pačiu tampa savotišku prisistatymu. Pagrindinis parodos personažas - pati kūrėja, o vyksmo laukas – jos gyvenimas. Siužetinės kompozicijos nukelia į kasdienos akimirkas praeityje, dabartyje ir ateityje. Trys galerijos erdvės simboliškai tampa skirtingais laikotarpiais, kuriuose autorė: prisimena svarbiausius įtaką, jai kaip žmogui ir kaip menininkei, padariusius reiškinius, perteikia dabarties pojūčius ir vizualizuoja netolimą ateitį. Ekspozicijoje menininkė sutalpino daug  save geriau pažinti leidžiančių reikšmingų elementų - skirtingas emocijas ir asmeninius išgyvenimus, aplinką, ryšius ir santykius, atradimus ir atsiminimus, svajones. Menininkės darbuose atsiskleidžia stiliui įtaką darę ir darantys pomėgiai – pogrindinė (underground) subkultūra, filmai ir komiksai atkeliavę iš „Marvel studios“ ir „DC Comics“ kompanijų, animacija, fantastika, mokslas ir kt.  Kūriniuose nestokojama humoro, ironijos ir sarkazmo, bet paraleliai atskleidžiamas ir sentimentalus santykis su šeima, tradicijomis, draugyste. Į parodą autorė siūlo žiūrėti ne kaip į dar vienos egocentriškos, spalvingos asmenybės išsišokimą, bet kaip į atvirą dialogą ar naują pažintį, kiekvienam kūriniuose atrandant panašumus ir skirtumus, sąsajas ir ryšius su šia paroda ir su ja pačia.
Dideli kūrinių masteliai, keisti siužetai, ryškios spalvos, tikslingas kūrinių neišbaigtumas, netobulumas,  medžiagiškumas, interakcija ir tarpdiscipliniškumas – yra būdingi autorės kūrybos bruožai. Nuo 2014 metų Justina (Pinkis) Gražytė savo kūryboje dažniausiai naudoja mišrią, skiautinio ir aplikacijos techniką (buitiškai ją įvardinanti tiesiog siuviniais). Nors sena-nauja nėra nauja tema šiuolaikiniame kultūriniame lauke, tradicinis skiautinys nėra plačiai paplitusi technika ir nėra dažnai transformuojama į naujas modernias šiuolaikinio meno parodų lankytojui pažįstamas ir priimtinas formas. Tikslingai rinkdamasi tokį raiškos būdą autorė siekia praplėsti šiuolaikinės tekstilės galimybes Lietuvoje, dar labiau interpretuoti skiautinio techniką ir pritaikyti jį dabarčiai, naudojant neįprastus elementus, audinius, formas, jas jungiant tarpusavyje, tuo pačiu įtvirtinant asmeninį kūrybinį tekstilininkės identitetą.
Justina Gražytė, draugams tiesiog – Pinkis,  2010 m. baigė tekstilės bakalauro, o 2012 m.  – magistro studijas Vilniaus dailės akademijos (VDA), vizualinio ir taikomojo meno fakultete. Gausioje darbinėje biografijoje išsiskiria darbai teatruose, grafinio dizaino sferoje, galerijose. Nuo 2008 metų aktyviai dalyvauja kultūriniuose renginiuose, parodose, jas kuruoja. Inicijuoja, bei vykdo įvairius kultūrinius bei su kultūros edukacija susijusius projektus.

 

VDA inf.

Irmos Stanaitytės-Bazienės paroda „Gugingo sodas“

Irmos Stanaitytės-Bazienės paroda „Gugingo sodas“ – tarsi kelio filmo fragmentai ar audiovizuãlios ištraukos iš kelionės dienoraščio. Sugretinamos trys Austrijoje menininkės aplankytos vietos, tarp jų konstruojant galimus arba įsivaizduojamus ryšius. Guggingo sode susitinka paciento kambarys, Naujojo pasaulio atradimas vienuolyno teritorijoje ir žmogaus ausiai negirdimi garsai meno rezidencijos erdvėje.

“NetoIi Austrijos sostinės įsikūręs Gugingo brutaIiojo meno centras – buvusi psichiatrinė Iigoninė – yra vienas unikaIiausių meno centrų pasauIyje. Jis turi ne tik muziejų, gaIeriją, bet ir menininkų namus , daiIės studiją, o kadaise buvo palaimintas paties “art brut” terminą įvedusio prancūzų menininko Jeano Dubuffet. KeIias šios vasaros savaites praIeidau ten įirašinedama apIinkos garsus bei Gugingo menininkų-pacientų pasakojimus”, - pasakoja menininkė.

Projektą pristato Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, bendradarbiaujant su Austrijos “A-i-R Krems” rezidencijų programa.
Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Parodos atidarymas – 2019 m. rugsėjo 3 d. 18 val.
Pasivaikščiojimas po "Gugingo sodą" su autore – rugsėjo 6 d. 18 val.
Paroda veiks iki rugsėjo 21 d. VDA parodų salėje "Titanikas", I a.

 

VDA inf.

Belgų menininkės Annelies Slabbynck paroda „NeTobulas kūnas“

2019 09 03 – 09 14
Fizinių, psichikos ligų, traumų ir deformacijų vizualizacija yra svarbus autorės kūrybos elementas. Tokios temos kaip netektis, liga, gimimas ir mirtis yra subtiliai persipynusios su intymumu alsuojančiais sluoksniais, kuriuos menininkė tyrinėja savo kūrybos kelyje. Greta žavėjimosi žmogaus kūnu, jo sandaros sudėtingumu, ir jo tapatumo paieškų, įkvėpimo kūrybai ji semiasi iš asmeninės gyvenimiškos patirties, taip pat ji domisi medicinos ir tekstilės pasaulių istoriniais ištekliais.

Savo kūryboje autorė daugiausia dėmesio skiria moters kūnui ir su juo susijusioms intymioms temoms. Jos kūriniai dažnai atspindi socialinę moters / mergaitės padėtį visuomenėje.

Meninkei patinka (senų) tekstilės darbų estetika ir nuosaikumas. Iš vienos pusės, šie darbaijai yra tarsi tam tikros epochos liekanos, įkūnijančios nuostabų meistriškumą.
Iš kitos pusės, šis rankų darbas simbolizuoja kantrybę, tam tikrus ritualus ir tradicijas. Jis tiesiogiai siejasi su universaliais, įvairiose kultūrose pastebimais žmogiškosios būsenos aspektais.

Annelies Slabbynck gimė 1968 m. Belgijoje.
Būdama septyniolikos, ji įstojo į Alsto meno akademiją (Belgija), kur dvejus metus studijavo dekoratyviuosius menus ir amatus. Būsima menininkė studijas tęsė Gento Sint-Lucas vizualiųjų menų institute (Belgija), kur ji pasirinko keramikos specializaciją.

Pirmoji menininkės pažintis su Kinija įvyko 1997 m., kai ji praleido keturis mėnesius Pekino centrinėje meno ir dizaino akademijoje. Vėliau ji gyveno ir kūrė tarp Belgijos ir Kinijos (Šanchajaus). Greta lipdinių iš molio, jos kūryboje vis svarbesnę vietą ėmė užimti tekstilė, vintažiniai drabužiai, medicininiai objektai ir eksperimentavimas su įvairiomis siuvimo technikomis.

Iki šių dienų menininkės kūryboje dominuoja tekstilės / keramikos ir mišrių medijų kūriniai. Kūrėjos darbai yra eksponuojami įvairiose nacionalinėse ir tarptautinėse galerijose bei muziejuose. Nuo 2015 m. birželio ji gyvena ir kuria savo gimtajame Gente (Belgija).

 

VDA inf.

VDA Telšių fakulteto dėstytojų kūrybos darbų paroda „Geriausi laikai“

2019 08 29 - 09 21
Atidarymas: rugpjūčio 29 d. /ketvirtadienį/ 17 val.
VDA parodų salės „Titanikas" II a.

 

Telšių  fakultetas neginčytinai yra meninė Žemaitijos dominantė. Iš tiesų tai dėsninga: VDA TF yra vienintelė Žemaitijoje aukštoji mokykla, ruošianti menininkus: juvelyrus, skulptorius, baldų, gaminio bei mados dizainerius. Jau beveik šimtą metų siekianti mokyklos istorija buvo ne tik ilga, bet ir permaininga. Įkurta 1926 m., institucija ne kartą keitė vardus ir pobūdį: Telšių amatų mokykla, Telšių taikomosios dailės technikumas, Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, galiausiai – pakilo hierarchiniais aukštojo mokslo laipteliais ir ėmė vadintis Vilniaus dailės akademijos dalimi, žemaitiškuoju  jos flangu.


„Geriausi laikai“ – paroda, pristatanti aštuoniolikos VDA TF dėstytojų kūrybą. Kada buvo geriausi šios mokyklos laikai? Galbūt tai tie laikai, kai dabar savo patirtimi besidalijantys pedagogai buvo jauni? O galbūt dabar, kai tiek jauni, tiek vyresni dėstytojai gali atsiremti į struktūrą ir tradicijas? Paroda nepretenduoja į „geriausius geriausių metų kūrinius“. Paroda kalba apie tai, kad, kiekvieni laikai gali būti geriausi. Ir kad kiekvienas turi savo asmeninius „geriausius laikus“, kurie kažkam kitam gali būti blogiausi. Ch. Dickens savo „Pasakojimą apie du miestus“ pradeda taip: „Tai buvo geriausi laikai, tai buvo blogiausi laikai, tai buvo išminties amžius, tai buvo kvailybės amžius, tai buvo tikėjimo epocha, tai buvo skepticizmo epocha,šviesos, o kartu – ir tamsos metas...“. Lietuviškieji du miestai šiuo atveju – Telšiai ir Vilnius, dengiami vieno akademinio stogo. VDA TF laikosi ant dėstytojų pečių: visuomet išgyvendami neramius laikus, dėstytojai ne tik dėsto, bet ir kuria – vieni nuo pat fakulteto gyvavimo pradžios, kiti – epizodiškai. Kuria skulptūrą ir metalo meną, grafiką, tekstilę, fotografijas ir instaliacijas, kurios ir pristatomos VDA „Titaniko” parodų erdvėje. Tačiau ne tik. Mažo miestelio meninė dabartis ir praeitis – didelė: Telšiuose jau 35 metus vyksta ir Tarptautinė medalio kūrėjų stovykla; šis retas Lietuvoje žanras padeda įženklinti įvykius ir žmones, geriausius žmones geriausiais laikais. Todėl “Geriausi laikai” – kompleksinė paroda, keliaujanti per Lietuvą ir keičianti pavidalus. Šis jos pavidalas – ketvirtasis, po Telšių, Klaipėdos ir Kelmės, pristatantis VDA TF kūrėjus ir medalio menininkus Vilniuje, ir sostinei pasakojantis apie tai, kas vyko ir tebevyksta Žemaitijoje.

Parodos menotyrininkė: Dr. Jurgita Ludavičienė
Parodos organizacinis komitetas: Ramūnas Banys, Marius Norkus, Alvydas Mikuta, Neringa Poškutė – Jukumienė
Parodos grafikos dizaineris: Tomas Vaičaitis
Parodos koordinatorė: Zita Inčirauskienė

Parodos dalyviai: Neringa Poškutė – Jukumienė, Albinas Jukumas, Beata Zdramytė, Romualdas Inčirauskas, Remigija Vaitkutė, Salomėja Jastrumskytė, Virginijus Kinčinaitis, Zita Inčirauskienė, Bangutis Prapuolenis, Tomas Vaičaitis,  Petras Gintalas, Laima Kėrienė, Marius Norkus, Albertas Gedvilas, Osvaldas Neniškis, Alvydas Mikuta, Mindaugas Šimkevičius, Vytautas Mockaitis (1958 – 2011).

 

Albinas Jukumas, Objektas Nr.1
Albinas Jukumas, Objektas Nr.1
Neringa Poškutė-Jukumienė, 100 žiedų
Neringa Poškutė-Jukumienė, 100 žiedų
Romualdas Inčirauskas, Žemaitijos varpas
Romualdas Inčirauskas, Žemaitijos varpas
Salomėja Jastrumskytė Euklidai I -II - III
Salomėja Jastrumskytė Euklidai I -II - III
  PUSLAPIS IŠ 20  >>> Archyvas