Įsibėgėjant vasarai ir vis dažniau suskambant įvairiems festivaliams, savo išskirtinumu dėmesį patraukia sakralinės muzikos festivalis „Ave Maria“, vykstantis Palangoje ir Šventojoje. Šiemet jis praskambės liepos 16 – rugpjūčio 15 dienomis. Apie jį ir kitus aktualius dalykus kalbamės su festivalio rengėjomis: programų vadove Asta Krikščiūnaite ir VšĮ „Cantus firmus“ direktore Gitana Krikščiūnaite.
Kaip sumanėte vasarą, prie jūros, atostogų atsipalaidavimo vietoje rengti būtent tokios gilios, akademinės, sakralinės muzikos festivalį? Kaip viskas prasidėjo ir plėtojosi?
Gitana Krikščiūnaitė: Idėja kilo visiems besirengiant Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo renginiams ir Vilniui tampant „Europos kultūros sostine 2009“. Tuomet sujudo ir įvairių kitų regionų kultūra. Mes buvome pakviestos į Palangą, kur su tuomečiu Palangos bažnyčios klebonu Algiu Genučiu, Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoju Vytautu Balčiūnu kalbėjomės apie tai, kad Palangoje yra puiki muzikinė kultūrinė erdvė – bažnyčia, kad joje yra unikalus visos Europos kontekste Marijos su kūdikėliu ant rankų paveikslas. Be to, pajūrio regione nėra tokio vasaros festivalio. Žinodami, kokios gilios Žemaitijoje yra Marijos garbinimo tradicijos, kokie rengiami atlaidai, nutarėme, kad tokio festivalio tikrai reikia. Su dideliu klebono palaikymu, Lietuvos vardo tūkstantmečio kontekste, su „nuliniu“ biudžetu, tik iš geros valios, sutelkėme savo pastangas. Padėjo Lietuvos dailės muziejus, klebonas, ir 2009 m. rugpjūtį įvyko pirmasis festivalis – surengėme 5 koncertus Palangos bažnyčioje.
Ar Marijos su kūdikėliu paveikslas inspiravo ir festivalio pavadinimą?
G. K.: Taip. Beje, tą paveikslą bažnyčios pastogėse atrado pats vyskupas Jonas Boruta. Rado labai apleistą, todėl jis buvo Prano Gudyno restauravimo centre atnaujintas, pridėti aptaisai ir dabar jis yra pagrindinis altoriaus paveikslas.
Koncertai vyksta ne tik bažnyčioje? Kaip ir kodėl išsiplėtė festivalio erdvė?
Asta Krikščiūnaitė: Pajutome miesto kultūros skyriaus palaikymą bei paskatinimą, kad reikia festivalį tęsti, plėsti. Kitais metais jau rengėme koncertus ir Gintaro muziejuje. Abi vietos yra labai prasmingai susijusios. Grafai Tiškevičiai buvo labai pamaldūs, ypač ponia Tiškevičienė, ne veltui parke yra įrengtas ir mažas Lurdas. Tiškevičiai buvo pagrindiniai Palangos bažnyčios atstatymo XX a. pradžioje fundatoriai. Visos puošmenos, lelijos formos presbiterijos varteliai, tvorelės – viskas yra atvežta iš Tulūzos ir grafų apmokėta. Todėl Tiškevičių rūmai ir bažnyčia – tai du Palangos kultūros židiniai, kuriuose prasminga rengti sakralinės muzikos koncertus.
G. K.: Mums svarbu, kad festivalis turi ir labiau kamerinę erdvę Gintaro muziejuje, kur vyksta ne vien sakralinės, o tiesiog klasikinės, šiuolaikinės kamerinės muzikos koncertai, kiek laisvesni nuo įpareigojančių bažnytinių kanonų.
Ar ilgainiui pasiteisino toks festivalis pajūryje? Ar jaučiate, kad žmonėms tai reikalinga, o gal ketinate kiek keisti pobūdį?
A. K.: Tikrai pasiteisino. Bažnyčioje tiesiog netelpa visi norintys. Kai skambėjo Algirdo Martinaičio „Gailestingumo altorius“, bažnyčia buvo tiesiog sausakimša. Žmonės jau iš anksto laukia, klausinėja, iš anksto renkasi, vietas užsiima, daug jaunimo ateina.
G. K.: Festivalį labai palaiko ir skatina dabartinis bažnyčios klebonas Marius Venskus, vyskupas Jonas Boruta. Jie labai nori, kad tas festivalis tęstųsi. Nuolat sulaukiame skambučių iš Palangos turizmo centro – žmonės iš įvairių šalių jų klausinėja, kada bus tas religinės muzikos festivalis, tuomet jie taikytų savo atvykimą. O patys palangiškiai prašo programų jau vasario mėnesį. Mūsų publika žino, kur ateina, yra nepaprastai kultūringa. Kai kurie, eidami pro šalį, užsuka pirmą kartą ir pasilieka. Ypač stebisi ir džiaugiasi užsienio poilsiautojai, atradę tokių kokybiškų koncertų ir kad dar gali gauti bilietą, pavyzdžiui, į Gintaro muziejaus koncertą.
A. K.: Apskritai vasaros festivaliai reikalingi kaip atgaiva. Kad ir kur būtų, žmogus turi teisę rinktis, gauti ne vien tik tai, kas jam brukama, dažniausiai popsas. Visada bus dalis žmonių, kuriems reikės to popso, ir visada bus dalis tų, kuriems reikės aukštesnio meno. Mūsų festivalis nesivaržo dėl įtakos. Mes tik norime žmonėms suteikti kitą erdvę – tarkime, einant iš paplūdimio galima užeiti į bažnyčią ir išgirsti, kad yra nuostabios muzikos.
Jūsų įstaigos „Cantus firmus“ veikla prasidėjo 2006 m. nuo pirmosios lietuviškos operos – Miko Petrausko „Birutė“ – pastatymo Vilniuje, Filharmonijoje, skirto šios operos šimtmečiui paminėti. Pernai labai sėkmingai projektą atgaivinote autentiškoje legendos vietoje – Palangoje ant Birutės kalno. Tai vienas stambesnių jūsų projektų, kai gražiai bendradarbiaujate su Palangos miestu. Ar panašių idėjų yra daugiau?
A. K.: „Birutę“ atgaivinome „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013“ renginių kontekste ir buvome Palangos miesto vadovų, Kultūros skyriaus partneriai. Miestas mus palaiko, iš dalies finansuoja festivalį. Gražiai bendradarbiaujame su miesto kolektyvais. Palangos pučiamųjų orkestras jau tradiciškai dalyvauja festivalyje, ir netgi pavyksta įgyvendinti idėją, kai ne tik Vilnius atvažiuoja į Palangą, bet ir Palanga į Vilnių.
G. K.: Pavyzdžiui, kalėdiniame koncerte Vilniuje Šv. Kotrynos bažnyčioje grojo Palangos pučiamųjų orkestras su maestro Virgilijumi Noreika, Asta Krikščiūnaite, muzikologu Viktoru Gerulaičiu. Koncertas vadinosi „Gintarinės Kalėdos“: gintarinė sostinė atvažiavo į Kalėdų sostinę. Džiugu, kad tikrai gražiai bendradarbiaujame su Kultūros centru, su miesto meru ir jo komanda, su Gintaro muziejaus kolektyvu.
Festivalis pamažu išplėtė savo erdvę iki Šventosios, kur jau treti metai taip pat vyksta jūsų koncertai. Kodėl peržengėte Palangos ribas?
G. K.: Drauge su Palangos vadovais pagalvojome, kad būtų prasminga į festivalio geografiją įtraukti ir Šventąją. Turėjome partnerį – sveikatingumo centrą „Energetikas“ – ten vyko trys koncertai, o kiti – modernioje, labai gražiai įrengtoje Šventosios bažnyčioje, kuri yra tiesiog nuostabios akustikos erdvė ir klebonas labai noriai priima koncertuojančius. Tradiciškai čia vyksta po 3 festivalio koncertus.
Šiemet festivalio programoje į akį krenta atlikėjų solidumas: patys žinomiausi kolektyvai, solistai. Kaip pavyko pritraukti po pasaulį koncertuojančius tokius žymius atlikėjus?
A. K.: Atlikėjai labai noriai atsiliepia į kvietimą, entuziastingai dalyvauja, netgi pasiūlo savo programas. Juk mes, atlikėjai, esme savotiški tarnai – menui ir žmonėms. Visi supranta, kokios to lietuviško festivalio finansinės galimybės, bet visi noriai dalyvauja. O šiemet tikrai pamatysime stiprias pajėgas: ir maestro Juozą Domarką, šįkart diriguosiantį Lietuvos kameriniam orkestrui, ir Kauno valstybinį chorą, ir „Polifoniją“ ir t.t. Pakeitus senuosius vargonus naujais, pakvietėme lietuviškos vargonų mokyklos atgaivintoją Leopoldą Digrį, kviesime ir kitus.
Vienos Palangos muzikinio gyvenimo tradicijos gimsta, kitos ilgainiui nunyksta. Jūs užpildote tą nišą, kai žmonės galbūt prisimena tuos pasiilgtus Lietuvos kamerinio orkestro, simfoninių koncertų vakarus?
G. K.: Itin solidžių atlikėjų dalyvavimą mums padeda įgyvendinti ir mūsų bičiulis bei partneris nuo pirmųjų metų – Nacionalinė filharmonija. Mes turime bendrų kultūrinių siekių, ypač regionuose. Nuolat keičiamės programomis, o šiais metais festivalyje dalyvauja trys filharmonijos kolektyvai – Vilniaus ir Čiurlionio kvartetai, Lietuvos kamerinis orkestras, beje, šią vasarą tai vienintelis šio orkestro koncertas pajūryje.
Kokie koncertai išsiskirs naujovėmis?
A. K.: Muzikologas Viktoras Gerulaitis popietėje kalbina žymius žmones, apie kuriuos parašė knygas, pavyzdžiui, pernai kalbino Juozą Domarką. Šįkart muzikologas pristatys savo knygą „Kupė su Johannu Strausu“, ir susitikimas žada būti labai intriguojantis. Bus įdomus norvegų muzikos koncertas, kuriame grieš šeimyninis styginių duetas Povilas Syrrist-Gelgota bei norvegė violončelininkė Toril Syrrist-Gelgota. Šio koncerto malonus netikėtumas yra tas, kad pagrindinis programos kompozitorius Kjellas Marcussenas pats nusipirko bilietą, užsisakė viešbutį ir atskris susitikti su klausytojais, jiems parengęs muzikinę staigmeną. Tai, ko gero, ir yra ta tarnystė menui ir žmogui.
G. K.: Reikia čia paminėti ir jaunimo chorą iš Didžiosios Britanijos, kurie rengia turą po Baltijos šalis, po Lietuvą, kurie dalyvaus net 5 festivaliuose – tarp jų ir Šv. Kristoforo, Pažaislio. Mums didžiulė garbė, kad mūsų festivalis „Ave Maria“ jau regimas greta tokių didelių festivalių. Paminėtinas ir Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater“– tai bus neeilinis, teatralizuotas atlikimas, su kostiumais. Choras „Polifonija“ specialiai mūsų festivaliui parengė Franko Martino Mišias, o valstybinis Kauno choras atgaivino seniai skambėjusį Vidmanto Bartulio kūrinį „Vėrinys Marijai“. Pagal jį pavadinta ir visa šių metų festivalio programa, išties panaši į vėrinį, į rožinį.
Jūsų festivalyje pasirodo ne tik žymiausi meno meistrai, bet ir visai jauni, padedantys atlikėjai.
A.K.: Mes visokeriopai palaikome jaunus atlikėjus ir būtinai suteikiame galimybę pasireikšti. Šiemet dalyvaus keli jauni dainininkai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.
Ar susipažinusios su festivaliais kituose kraštuose galite teigti, kad Lietuvoje vasaros festivaliai tikrai yra kokybiški, įdomūs, ar dar reiktų kažko siekti, kad ne tik būtume panašūs, bet ir pranašesni?
A. K.: Paprastai meninė kokybė visiškai nepriklauso nuo finansų. Kiekvienas atlikėjas, kad ir kur jis koncertuotų, – Palangoje ar Berlyne, – vis tiek parodys geriausią variantą, kokį tik gali. Kaip pasiseka – tai jau kitas klausimas. O nuo finansavimo priklauso ne kokybė, o sąlygos – viešinimo, reklamos, galimybės pasikviesti dar įdomesnių ar garsesnių atlikėjų.
G. K.: Kalbant apie tai, turiu apgailestauti, kad egzistuoja nemaža spraga tarp miesto bendruomenės, kuriems tų festivalių reikia, ir verslo struktūrų. Miesto valdžia kiek gali oficialiai prisideda, bet verslas prisideda retokai. Deja, visuose miestuose egzistuoja ta pati meno mecenavimo problema.
Kokie „Cantus firmus“ planai pasibaigus vasarai?
G. K.: Dar baigiantis vasarai esame sumanę „Kultūros tiltų“ programą. Tai edukacinė stovykla Žlibinų kaime, kur vyks dainavimo meistriškumo kursai: stovykloje lankysis pripažinti menininkai, vyks paskaitos, koncertai vietos bendruomenei. Ir stovyklautojai, ir vietos gyventojai noriai įsitraukia į bendrą veiklą. O gruodžio mėnesį laukia tradiciniai kalėdiniai ir naujamečiai koncertai.
