7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Komplekso sprendimas

Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“

 

Eglė Juocevičiūtė
Nr. 27 (1088), 2014-07-11
Dailė Nauji leidiniai
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“

Turiu prisipažinti, kad Dainiaus Liškevičiaus instaliaciją „Muziejus“, rodytą Nacionalinėje dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre 2012 m. balandį ir gegužę, apžiūrėjau skubiu ir pasyviu žvilgsniu. Gyvenau magistro baigiamojo darbo rašymo nuotaikomis ir mano pasaulis sukosi aplink mane. Manau, dėl šio fakto tapau puikia, o gal net tiksline knygos „Muziejus“, parengtos šių metų pradžioje ir pristatytos prieš porą mėnesių, skaitytoja.

 

Knygos sudarytojai – projekto autorius Dainius Liškevičius ir menotyrininkė Agnė Narušytė, dizainą kūrė Laura Grigaliūnaitė, leidėjas – „Kitos knygos“. Kaip spaudos pranešime gyrėsi sudarytojai, 400 kg „Muziejaus“ projekto sudėta į 1,4 kg sveriantį oranžinį knygos kvadratą. Pradėjus skaityti, pirmiausia pasidarė keista, kad knygoje nė žodeliu neužsimenama apie ją pačią, apie jos atsiradimo priežastis ir tikslą, apie tai, kokiu principu 400 kg buvo redukuoti į 1,4 kg.

 

Kviestinių autorių tekstuose ir kita teksto spalva (oranžine, žinoma) atskirtuose Liškevičiaus tekstuose-paaiškinimuose (į knygos skaitymo pabaigą juos jau girdėjau užkadriniu balsu) kalbama vien apie kolekcijos formavimą ir jos eksponavimą. Be abejonės, tai yra kompleksinį projektą lydintis leidinys, pradėtas rengti daug anksčiau, nei sužinota, kad „Muziejus“ atstovaus Lietuvai 56-ojoje Venecijos bienalėje kitais metais, bet puikiai reprezentuosiantis šį projektą Venecijoje ir paaiškinsiantis jį nelietuvių auditorijai. Kita vertus, knyga yra išsamus, savitą logiką kolekcijos supratimui pasiūlantis, patogiai ir žaismingai sumaketuotas objektas, kurio trumpo koncepcijos pristatymo man pritrūko. Laikyti „Muziejaus“ knygą meniniu objektu, kuriame tokio pristatymo nereikėtų, trukdo akademines taisykles bent iš dalies išlaikantys kviestinių autorių tekstai bei išnašų ir metrikų pateikimas. Akademinis pagrindas, be abejo, yra svarbi šio projekto dalis, nes „Muziejus“ yra Liškevičiaus aspirantūros studijų meno projektas, lydimas mokslinio referato pavadinimu „Neaiškios revoliucinės asmenybės: šiuolaikinio meno formų apraiškos politinio protesto veiksmuose 7–9 dešimtmečio sovietinėje Lietuvoje ir atminties reprezentacijos problema“.

 

Knyga padalinta į tris skyrius: „Muziejus“, „Neaiškios revoliucinės asmenybės“ ir „Laisvalaikis“. Pirmame skyriuje – beveik visi kviestinių autorių tekstai, skirti įvesti „Muziejaus“ projektą į kontekstą, galybę projektą sudarančios medžiagos verbaliai sustruktūruoti pagal autoriaus pageidavimą arba pasiūlyti alternatyvią perskaitymo struktūrą ir įvertinti šį projektą pasaulinės praktikos kontekste. Knyga pradedama projekto koordinatoriaus Nacionalinėje dailės galerijoje Giedriaus Gulbino tekstu apie „Muziejų“ kaip istorijos(ų) perrašinėjimą, Linaros Dovydaitytės tekstas projektą įveda į muziejų kritikos temą ir pratęsia atminties kultūros diskursą, Franciska Zólyom, kuravusi „Muziejų“ Leipcigo šiuolaikinio meno muziejuje 2013 m., lygina Liškevičiaus projektą su kitais kitų menininkų muziejais, o Audrius Novickas atskleidžia Liškevičiaus architektūrinės erdvės ir medijų pasirinkimų priežastis ir pasekmes. Šiame skyriuje Liškevičius, pasislėpęs po oranžiniu tekstu, pristato pirminę projekto erdvę ir vieną iš kolekcijos eksponatų – buvusį Revoliucijos muziejaus pastatą (dab. Nacionalinė dailės galerija) bei aptaria „Muziejaus“ koncepciją.

 

Skyrius „Neaiškios revoliucinės asmenybės“ sudalintas į poskyrius chronologiniu principu – atskirai pristatomos trys sovietmečio dekados – septintasis, aštuntasis ir devintasis dešimtmečiai. Kiekvieno dešimtmečio pristatymas konstruojamas panašiu principu – specifinės laikotarpio sociopolitinės aplinkybės sugretinamos ar, veikiau, supriešinamos su tam tikru politinio protesto veiksmu, o šis savo ruožtu – su Liškevičiaus kūrėjo / personažo menine veikla. Tad septintajame dešimtmetyje knygos skaitytoją užgriūna modernios architektūros ir modernaus grafinio bei interjero dizaino pavyzdžių lavina – iškarpos iš „Muziejaus“ kolekcijos knygų. Po pirmo gausos įspūdžio gana greitai pradedi spręsti trijuose atvartuose po 18 iškarpėlių išdėstytą rebusą, kurį išsisprendusi randi estetinių, loginių ir šmaikščių jungčių.

 

Moderni estetika mus nuveda prie paskutiniam Lietuvos partizanui Antanui Kraujeliui, nukautam 1965 m., skirto tapybos darbo, kuriame daugiabučių architektūra sugretinama su partizanų bunkerio schema, o viską jungia Roy’aus Lichtensteino braižą primenantis Kraujelio portretas ir pasiskolintas Lichtensteino 1965 m. darbo „M-Maybe he became ill and couldn’t leave the studio“ pavadinimas. Tikrame gyvenime gimusio 1970 m., „Muziejuje“ Liškevičiaus / kūrėjo pirmieji pasiekimai (dailės parodos-konkurso laimėjimas ir sėkmingas dailininko vaidmuo spektaklyje) pristatomi kaip įvyikę septintajame dešimtmetyje. Čia pat susipažįstame ir su vienu pagrindinių „Muziejaus“ personažų – berete-menininko aura, kurios „antenai“ leista šiek tiek išsikišti iš po viską numarinančio stiklo. Ši beretė pirmą iš daugelio kartų knygoje sutinkama kadruose iš videoperformanso „La Caricature“ (2010), kur Liškevičius įkūnija „Šluotoje“ rastos karikatūros personažą –  išgerti mėgstantį dailininką.

 

Aštuntasis dešimtmetis pristatomas per Kauno prizmę, nes jis sujungia Kaune augusio ir dailės mokykloje besimokiusio Liškevičiaus / kūrėjo istoriją su Romo Kalantos susideginimo aktu 1972 metais. Uždara vaikystės ir paauglystės erdvė su ribota knygų ir modelių piešimui pasiūla supriešinama su žymiausiu politinio protesto aktu sovietinėje Lietuvoje (ir jam skirto Liškevičiaus performanso dokumentacija), o tada pereinama prie didžiausios sovietinės svajonės – kelionių kaip pasyvios bėgimo nuo sovietinės kasdienybės formos. Niūri išvykų realybė ir ryškios fantazijos įvaizdinamos į bendrus rėmus suporuojant pilkas ir neįspūdingas nuotraukas iš paauglystės laikų išvykų su egzotika pulsuojančiomis nuotraukomis iš 2003 m. menininko kelionės po Indiją. Skyrius užbaigiamas tęstinio projekto „Psichoterapinis piešimas“ dokumentacija – pasitempusio septynmečio Liškevičiaus portretinė fotografija, daryta fotoateljė, greta perpaišyta daugybę kartų, o užrašas ant vieno iš piešinėlių – „Don’t sell your dreams“ (Neparduok savo svajonių) – atskleidžia ironiškai sentimentalią piešinėlių įkrovą (galime įsivaizduoti tarybinėje aplinkoje, lietuvių patriotų šeimoje augusį vaiką, visą maištingą paauglystę išgyvenusį sovietmečio / perestroikos laiku, o vėliau gyvenime turėjusį prisitaikyti prie kapitalizmo sąlygų – svajonės turėjo dužti ne kartą).

 

Devintojo dešimtmečio poskyris pradedamas protesto veiksmo istorija, šįkart – kontroversiškojo Broniaus Maigio, 1985 m. supjausčiusio ir siera apipylusio Rembrandto „Danają“, eksponuojamą valstybiniame Ermitažo muziejuje, poelgio analize. Apskritai Maigio istorijai projekte skiriama itin daug dėmesio ir knygoje tai taip pat akivaizdu – Liškevičius jo poelgiui dekonstruoti paskiria aštuonis puslapius savo menotyrinio teksto, taip užtvirtindamas savo, kaip Maigio „kūrybos“ tyrinėtojo, statusą. Menotyrinis tekstas papildomas piešinių ciklu „J.P. Sartre’as sutinka B. Maigį“ (2009), kuriame po Nidos kopas ar tiesiog egzistencinę dykumą klajojantis Sartre’as, susitikęs su Maigiu, persimeta su juo keliais sakiniais ir jo mintys susijaukia (tiesa, priežastinis ryšys nėra aiškus). Kitame puslapyje „oranžinis autorius“ pasiūlo hipotezę, kad Maigio poelgis, jei jį traktuosime kaip paveiktą gilaus patriotiškumo, o ne psichinės ligos, galbūt galėjo įkvėpti lietuvišką muzikinį undergroundą. Tekstams praskiesti siūlomi aštuoni puslapiai iliustracijų iš kolekcijos, palyginti su didžiuma gana tiesiogine logika ir šmaikščiomis jungtimis grįstų iliustracijų atvartų, jie vėl primena painų rebusą, kurį žiūrovas turėjo iš(si)spręsti „Muziejaus“ ekspozicijoje. Simbolių rebuso nuotaiką pratęsia Ernesto Parulskio tekstas apie sovietinių saugumo institucijų susinaikinimą ženklinusią jų heraldikos raidą.

 

Nuo sovietinės heraldikos pereinama prie skirsnio, pavadinto „Patriotizmas“. Iliustracijose – įvairūs Liškevičiaus ir delfino Glorijos kūriniai, perdirbantys lietuvišką trispalvę, o oranžinis knygos autoriaus tekstas netikėtai apžvelgia lietuvių bandymų pabėgti iš Sovietų Sąjungos istoriją. Patriotizmo skirsnis pasukamas veikiau tapatybės nei patriotizmo linkme tekste „Kūrinių perskaitymo schema“, čia oranžinis autorius pasiūlo būdą susieti jo vaikystėje nupieštus Hitlerio ir juodaodžio vyro portretus su 2001 m. atliktu videoperformansu „Kliaksas“ bei Sartre’o ir Maigio susitikimą įgalinančia piešinių serija. Skyrius baigiamas „Danajos“ biblioteka – iki 1985 m. išleistų knygų su Rembrandto „Danajos“ reprodukcijomis, sufalsifikuojant galimą Maigio biblioteką (jo bute po įvykio Ermitaže rasta viena „Danajos“ reprodukcija).

 

Paskutiniame knygos skyriuje „Laisvalaikis“ aptariamas Liškevičiaus videofilmas tokiu pat pavadinimu (2012, operatorius Vilius Mačiulskis), kuriame vėl sutinkame Sartre’ą kopose / dykumoje, kenčiantį nuo vėjo, smėlio ir saulės, randantį beretę-dailininko aurą, išgyvenantį įvairius egzistencinius nuotykius ir galiausiai prieinanti Revoliucijos muziejų (kaip suprantu, Liškevičiaus idėjoje šis muziejus tampa potencialiai galima neaiškių revoliucinių asmenybių „išaiškinimo“ vieta). Tuo tarpu Agnė Narušytė aptaria, kodėl gi toji Antano Sutkaus daryta Sartre’o Nidoje fotografija taip gausiai dekonstruojama, ir prieina išvados, kad tiek Sartre’as (dėl filosofinės pozicijos laisvės atžvilgiu), tiek Sutkus (dėl to, kad pats dekonstravo žymiąją fotosesiją) „patys prisiprašė“.

 

Kodėl atpasakojau knygą puslapis po puslapio beveik kaip per užklasinio pasakojimo pamoką? Nes iš pradžių ją skaičiau „šiuolaikiškai“ – gabaliuką šen, gabaliuką ten, bet supratimas liko nesmagiai fragmentiškas. Tuomet prisėdau ir perskaičiau tvarkingai, nuo pirmųjų auksinių frazių dar prieš pratarmę iki Liškevičiaus biografijos ir knygai panaudoto popieriaus pavadinimo. Ir turiu pasakyti, kad tik taip ją ir reiktų skaityti, nes tik taip gali sėkmingai susigyventi su gilumine glaudžia Liškevičiaus logika. Tik taip perpranti ir naratyvo konstrukciją, kai tave pirmiausia įtraukia gana aiškia ir itin estetizuota mintimi, nuo jos intensyviai veda tolyn kuriama drama, tada sutrikdo kontraversiška hipoteze, detektyviniu siužetėliu ir užmėto netikėtomis sąsajomis, kol galiausiai numaldo gilumine vieno iš teminių projekto dėmenų priežasčių ir pasekmių analize, palikdamas kitus dėmenis išsiaiškinti pačiai. Tekstų ir vaizdų santykiai nevienareikšmiški – vaizdai tekstą iliustruoja, praplečia, sukonkretina, pašiepia... Mano mėgstamiausias atvartas – 148–149 p., čia pradedamas Broniaus Maigio skirsnis, kuriame 1982 m. atvirukas su Ermitažo, pro kurį plaukia keltas, fotografija sugretinta su Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščiu „Danaja“ apie maniaką, neišlaikiusį merginos grožio, o greta jo – žaislinė laukinio žmogaus, abiem rankom užsimojusio akmeniu, figūrėlė.

 

Pristatydamas „neaiškias revoliucines asmenybes“ (tai iš Vytauto Kavolio pasiskolintas terminas), dėl jų poelgių priežasčių neapibrėžtumo ar, veikiau, neartikuliuotumo oranžinis autorius kiekvieną iš jų aiškiai ar tarp eilučių pakrikštija tam tikros avangardinio meno apraiškos atstovu: Kraujelį priskiria undergroundui, Kalantą – performansui, o Maigį – art destruction reiškiniui. Nuolatinį lietuviško meno pasaulio kompleksą, kad neturėjome į ryškius kraštutinumus puolusių menininkų ir vis reikia gilintis į subtilias detales ir niuansus, Liškevičius išsprendžia meno pasauliui nusavindamas prastai artikuliuotas politines akcijas. Nežinau, ar akcijoms geriau, kad jos tampa menu (kažkodėl atrodo, kad joms tikrai nieko iš to), bet užtat menas pražysta naujomis spalvomis ir tokie lietuvių performanso menininkai kaip Liškevičius turi tvirtesnį pagrindą po kojomis (nors tas pagrindas reikalingas turbūt labiau praeities, o ne dabartiniam Liškevičiui). Pavydžiai turiu pripažinti, kad mano „Muziejaus“ supratimą itin taikliai apibūdino Linara Dovydaitytė, savo tekstą knygoje pabaigusi fraze, kad „muziejus turbūt nėra niekas daugiau, kaip šiandienos rūpesčių projekcija į praeitį“.

 

Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“