Suomiškas knibždynas

Informacija apie meno procesus Skandinavijos šalyse mus pasiekia retokai: apie juos nekalbama mokyklose, nedėstomi kursai universitetuose ir suomių meno Lietuvoje beveik nematome. Prieš keletą savaičių galerijoje „Kairė–dešinė“ atidarytoje suomių grafikos parodoje „Ratamo 6 pack“ pavadinimą taip pat tenka šifruoti. Net ir gudrus kultūros vartotojas greičiausiai nežinos, kad „Ratamo“ – tai nuo 1978 metų Jiuveskiulėje veikiantis suomių grafikos ir fotografijos centras, o 6 čia reiškia pristatomų menininkų skaičių. Pats pavadinimas parodos žiūrėjimo kampo nesiūlo, tad jo reikia ieškoti patiems.

Ir pradėkime nuo kairės galerijos pusės, nes ji šioje vasariškoje kaitroje atrodo itin organiška. Net erotiška, nes vos įėjus priešais akis – Naoji Ishiyama „Intymus peizažas“ (2012). Jame vaizduojamos trys medžio dalys be kamieno su centre išlikusia ryškia vertikale ir plačiomis medžio šakomis, kurios sukuria begalinio ir veikiau apskrito augimo į visas puses įspūdį. Kaip ir „Intymus peizažas“, kiti Naoji Ishiyama darbai taip pat slepia erotines, kartais šiek tiek ironiškas žinutes, tačiau jos labiau primena ne šiuolaikinį, o istorinį kalbėjimą, pavyzdžiui, Johanno Wolfgango Goethe’s „Augalų metamorfozes“ (2012, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Bukontas). Goethe rašo: „Visos formos panašios ir visgi tarpusavy skirias; / Jų begalinėj draugėj glūdi dėsniai slapti, / Slypi mįslė šventoji. O miela, jeigu galėčiau / Tau laimingas prabilt, paslaptį žodžiais atvert! – / Kad stebėtum dabar, kaip augalas kyla iš lėto, / Žiedą ir savo vaisius kurdamas palengva.“ Šią paslaptį slepia Naoji Ishiyama „Pagunda“ (2014), „Nektaro valdovas“ (2013), „Susikaupimas“ (2013). Galbūt tik „Laimė“ (2013) priešpriešindama žiedą ir banano žievę išjudina nusistovėjusius kultūrinius įvaizdžius, o kadangi kūrinių forma labiau tinkama būtent minėtai Goethe’s ar kokiai kitai to laikotarpio knygai iliustruoti, netikėtai toji žievė čia visai veikia.

Ne toks iliustratyvus, minkštas ir takus Elli Manninen organiškumas. Tačiau „Sakai II“ (2012), „Šventė“ (2012), „Miškas tiesia ranką“ (2013) formos pobūdžiu taip pat tarpusavyje labai panašūs – tiesiog persidengia keletas tamsesnių ir šviesesnių vienspalvių keliatonių sluoksnių. Pagalvojau, įdomu, kad šiuolaikiniai menininkai, užuot kūrę savo peizažams pavadinimus, dažniau renkasi juos vadinti tiesiog „Peizažas X“, ir tokia tradicija labiau primena XX a. pirmos pusės Vakarų menininkų pasirinkimą, tik jie dažniau taip lakoniškai vadindavo ne peizažus, o įvairias figūrines kompozicijas – „Forma I“, „Forma II“, „Forma X…“ ar pan. Tad su Elli Manninen darbais man savaip susisieja mūsų jaunosios tapytojos Mykolės Ganusauskaitės peizažai, kurie dažnai taip irgi vadinami. Ganusauskaitė gal kiek aiškiau teigia, kad žiūrovas turėtų įsivaizduoti, lįsti į kūrinio vidų, vaikštinėti po autorės vaizduotės kambarius, o Maninnen labiau taktiliškai sprendžia žiūrovo įsitraukimo klausimą ir kartu pasakoja, deja, tikrai sunkiai įskaitomą istoriją. Tačiau abi menininkės, tartum norėdamos atverti kūrinio vidų žiūrovui, tik dar labiau jį užsklendžia. Lieka tik įsivaizduoti nutįsusius oranžinius sakus ar sapnus apie Lietuvos rajonų kiemuose, o kartais ir laukuose iškrypusius medžius...

Greitai apžiūrėjus itin dekoratyvius Ianos Vulpe ofortus „Naujieji laikai I–IV“ (2009), kuriuose fiksuojamos nedidelės lėlytės – damos su daugkart persiūtais pūstais sijonais, verta sukti į dešinę galerijos pusę ir ten aptikti dar šiek tiek jau šviesesnių, pastelinių tonų gamtos. Labai puikus šių Aino-Kaarina Pajari darbų apšvietimas, jis paryškina sutankėjusias vietas, slopina retesnes ir tik vos vos kuria trimačio vaizdo iliuziją. Mano manymu, būtent apšvietimas, o ne ypatinga technika – spalvoti medžio raižiniai, atspausti ofortiniu presu ant ofortinio popieriaus, leidžia išgauti tokį įspūdį. Tačiau akivaizdu, kad svarbiausia šių kūrinių paslaptimi tampa ne juose vaizduojamos pilių uolos, bet jau minėta technika. Jyrki Markaanen darbams taip pat labai svarbus atlikimas: fotopolimero ir fotooforto būdais sukurti atvaizdai vadinasi „Iš serijos B-Vaizdai“ (2014). Nemanau, kad šie Markaanen darbai, kaip minima parodos aprašyme, atlikti kažin kokiu „mokslinės fantastikos stiliumi“ ir kad pats pasakojimas ar jo būdas būtų į tai panašus. Jie dažnai tiesiog primena kad ir Man’o Ray’aus fotogramas, tik Markaanen į savo kūrinius įtraukia daugiau polichromijos ir netgi žmogaus figūros fragmentą, kuris šiame kontekste galėtų būti laikomas neįprastu vaizdu akiai tarp kitų abstrakčių ir dažnai gamtiškų detalių.

Iš viso suomių šešetuko labai iškrenta Tuomaso Hallivuo kūriniai. Jis įkvėpimo semiasi iš kasdienybės, visai nesistengdamas kuo nors įtikinti, priversti įsivaizduoti ar kurti istoriją, nors įsivaizduoti ar tiesiog interpretuoti yra ką. Jo darbai labiau veikia kaip itin ironiški tikrovės komentarai, kuriuos taip smagu skaityti – pavyzdžiui, viename iš ciklo „Kampai“ (2013) darbuose užfiksuotą dramatišką lyginimo procesą, akimirksniu virstantį pragariško karščio bausme.

Iš tiesų nors Ratamo centras garsėja novatoriškumu, pristatyti menininkai ko nors labai eksperimentinio nesiūlo, greičiau atvirkščiai – tarp romantinių gamtos komentarų tik kartais slypi kokia nors bent kiek kandesnė ir ne tokia iliustratyvi žinutė. Galbūt taip pat yra dėl to, kad visas suomių šešetukas, išskyrus Iana Vulpe, yra jau vyresnės kartos ir jiems artimesnis tradicinis kalbėjimas, svarbesnė technologinė meistrystė (gal ten ir tik grafikams suprantama inovacija?). Ir kaip įmantriai kviečia Goethe: „O mylimoji, pažvelk į daugiaspalvį knibždyną, – / Jo mirgesys dabar jau nesuglumins tavęs.“

Paroda veikia iki liepos 12 d.

Vilniaus grafikos meno centras (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.