Matyt, nepastebėjau, bet prieš savaitę LRT pradėtas rodyti vokiečių serialas „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ (3 serija – 18 d. 22.05), regis, lietuvių žiniasklaidoje nesulaukė didesnio dėmesio. Prisiminęs, kokios audringos diskusijos kilo serialo tėvynėje Vokietijoje, taip pat Lenkijoje, D. Britanijoje ar JAV, nustebau, kad serialas bus rodomas Lietuvoje. Apsirikau. Ko gero, šalyje, kur dabartiniai politikai ir buvę komjaunuoliai energingai reikalauja nugriauti Žaliojo tilto statulas, diskutuoti apie neseną istoriją, kuri ne visada atitinka mitą apie nekaltą kankinę lietuvių tautą, tiesiog nepriimta. Geriau apsimesti, kad to istorijos tarpsnio apskritai nebuvo.
Kad ir koks numanomas būtų vokiečių serialas, verta jį pažiūrėti, nes filmo autoriai iš tiesų kelia klausimus, su kuriais anksčiau ar vėliau teks susidurti ir lietuviams, kursiantiems panašius serialus ar tiesiog bandysiantiems suprasti, kas LTSR vyko po 1940-ųjų. Angliškai serialo pavadinimas skamba „Karo karta“ („Generation War“), šis pavadinimas daug tiesmukesnis, bet ir tiksliai nusako pagrindinę mirtį. Iškart pridursiu, kad filme stengiamasi kuo kruopščiau atkurti epochos materiją ir dvasią, politkorektiški akcentai sudėlioti tiksliai, jauni aktoriai patrauklūs.
„Mūsų motinų, mūsų tėvų“ personažai – penki vienoje Berlyno gatvėje užaugę vaikystės draugai. Su jais susipažįstame 1941-aisiais, kai du broliai – karininkas Vilhelmas ir svajoklis Fridhelmas – išeina į frontą ir tikisi iki Kalėdų grįžti su pergale iš Maskvos. Šarlotė paskui juos keliaus su karo ligonine, Grėtė liks ir tikėsis padaryti dainininkės karjerą. Penktasis iš draugų – žydas Viktoras. Jis ir jo tėvai per vėlai supras, kad šalis pasikeitė.
Jaunuoliai susiformavo jau Hitlerio valdomoje Vokietijoje, tad, manau, jų sąmonėjimo procesas, prasidėjęs jau pirmoje serijoje, tęsis ir toliau. Filmo kūrėjai atvirai rodo vokiečių kareivių žiaurumus okupuotoje teritorijoje, antisemitizmą, tačiau, kita vertus, ir taip pat atvirai simpatizuoja penkiems savo herojams, kuriuos kartu su karu užgriūva ir neišvengiama tiesa. Atsisveikinimo vakarėlyje Fridhelmas sako, kad karas išryškins pačius blogiausius kiekvieno bruožus. Serialo autoriai taip tarsi apsidraudžia nuo žiūrovų priekaištų. Tačiau jie neišvengiamai kyla. Pirmiausia todėl, kad akivaizdžiai norima pateisinti pagrindinius personažus (parodyti, kad ir juos kankino abejonės, sąžinės priekaištai, kad ir jie daug prarado ir pan.), o kartu su jais ir visą kartą. Tada nejučia prisimeni iškart po karo skambėjusius pasiteisinimus, kad eiliniai vokiečiai nesuvokė nusikaltimų masto, kad buvo apkvailinti, kad jie – tokios pat Hitlerio aukos. Tačiau kažkodėl, net ir stebint dviejų serialo brolių kančias Ukrainoje ir Rusijoje, nekyla noras jų užjausti.
Serialo kūrėjai rodo, kad blogio buvo abiejose fronto pusėse. Jie, žinoma, teisūs. Bet juk tai Vokietija sukėlė karą ir net didžiausias šalyje gyvenęs naivuolis turėjo tokius dalykus suprasti. Todėl „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ yra lyg spąstai. Patekus į juos, vertinti praeitį daug sunkiau. Galiu net įsivaizduoti, kaip kokio nors būsimo lietuviško filmo herojus, sužinojęs, kad jo senelis šaudė žydus, staiga atsidus, esą tai buvo simpatiškas ir malonus žmogus.
Serialą sukritikavęs „The New York Times“ žurnalistas atkreipė dėmesį, kad kūrėjai nuolat laviruoja tarp natūralizmo ir nostalgijos. Anot jo, taip bandoma sukurti dirbtinę atmintį, kuri leis niveliuoti praeitį, ją pateisinti. Istorikas Ulrichas Herbertas prikišo serialo autoriams, kad jie pagrindinius personažus rodo tik kaip aukas ir pasakė, kad vokiečiai būtent tokie ir norėtų atrodyti, nors, jo žodžiais, būtent serialo herojų karta labiausiai palaikė Hitlerį: „Mūsų tėvai ir mūsų motinos nebuvo tik jaunuoliai, kurie norėjo, tačiau dėl karo negalėjo paprasčiausiai gyventi, kaip kad teigiama filme. Tai buvo ideologijos ir politikos užvaldyta karta, kuri troško vokiečių pergalės – nacionalsocialistinės Vokietijos pergalės, nes manė, kad tai bus teisinga.“
Blogio ir gėrio kova tradiciškai vyraus ir daugumoje šios savaitės filmų. Šįvakar LRT (12 d. 23 val.) rodys Michaelo Winterbottomo filmą „Žudikas manyje“ (2010). Jo herojus Lu (Casey Affleck) – mažo Teksaso miestelio gyventojas – atranda savyje tūnantį blogį. Šis mielas, kartais net žavus vyriškis iš tikrųjų yra sadistas, sociopatas. Jis žiauriai žudo savo aukas, o kartu smalsiai stebi kolegas, kurie suplukę ieško nusikaltėlio.
Filmas sukurtas pagal 1952 m. parašytą bene niūriausio pulp fiction rašytojo Jimo Thompsono (1906–1977) romaną. Thompsonas – tikras kino numylėtinis. Jo knygas ekranizavo net Stephenas Frearsas ar Bernard’as Tavernier. Man regis, Winterbottomas nusprendė eiti šių keliu, bet patyrė nesėkmę, kurdamas „Žudiką manyje“ kaip rafinuotą film noir stilizaciją. Winterbottomas kiekviename filme ką nors mėgdžioja, bet kaip tik čia mėgdžiojimo neužtenka, juolab kai reikia atskleisti beprotybės bedugnę, į kurią lėtai krenta filmo personažas. Tiesa, režisierius kruopščiai rodo Thompsono aprašytus sadisto kankinimus, bet ekrane jie pernelyg konkretūs, kad sukeltų metafizinį siaubą, kurio, regis, siekė rašytojas.
Dar vieną ekranizaciją – J.J. Connolly „Sluoksniuoto pyrago“, režisuotą Matthew Vaugh, – sekmadienio vakarą (14 d. 22.50) siūlo LNK. Kokaino prekeivis, kurį suvaidino Danielis Craigas, rengiasi pasitraukti iš „verslo“ ir išeiti į užtarnautą poilsį, nes prekiauti narkotikais – sunkus darbas. Bet prieš tai jis dar turi atlikti užduotį – rasti dingusią mafijos boso draugo dukterį. Tai pasirodys nelengva net ir puikiam Londono dugno žinovui.
Gero dramaturgo ir scenaristo Davido Mameto filmai vis retesni, nors „Neliečiamųjų“ ir „Hanibalo“ scenaristas kaip režisierius debiutavo gana vėlai – 1987 m. postmodernistiškais „Žaidimų namais“. Mameto filmai garsėja puikiai supinta intriga, taikliais dialogais, jis pats – šmaikščiu liežuviu: ne viena jo frazė tapo sparnuota. Kad ir ši: „Ačiū Dievui, žmonės Holivude neturi sielų, tad kančia jų gyvenimą aplenkia.“
2008-aisiais Mameto sukurtas „Raudonas diržas“ (TV1, šįvakar, 12 d. 22.45) pasakoja apie kovos menų instruktorių, kuris turi savo nišą kino versle ir kuria ekrane realistiškus kovų vaizdus. Tačiau jis negali atsisakyti dalyvauti tikrose kovose už pinigus. Nuo vienos iš jų priklausys Maiko šeimos gerovė ir jo paties ateitis. Pagrindinį personažą suvaidino Chivetelis Ejioforas, po pernykščių „12 vergovės metų“ tapęs viena ryškiausių Holivudo žvaigždžių.
