7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Paskendęs formose

Su Martynu susėdame viename „Lėlės“ cecho kambarių: ant lentynų, darbastalio, palangių čia ilsisi lėlės, dūla poilsį jau užsitarnavusios dekoracijos, paskutinių dailininko potėpių laukia premjerinio spektaklio kaukės. Regis, užsimerksi ir nugirsi jas tyliai šnabždančias. Tik kad tos ramybės klausyti lėlių pasakojimų čia dabar nė su žiburiu nerasi – aplink viskas verda ruošiantis artėjančiam spektakliui „Smėlio žmogus“, kurio premjera įvyks rugsėjo 28 dieną. Norėdami pateisinti kavos pertraukėlę, kalbamės su cecho viršininku Martynu Lukošiumi.

Kūniškos funkcijos

Įsivaizduokite Monicos Vitti iš Michelangelo Antonioni filmo „Raudonoji dykuma“ heroję, staiga pavirstančią į ateivę, – kaip atrodytų? Turbūt kažkas panašaus į tai, ką matome Jonathano Glazerio filme „Po oda“ („Under the Skin“, Šveicarija, JAV, D. Britanija, 2013), sukurtą laisvai interpretuojant Michelio Faberio knygą. Susvetimėjusi moteris, ieškanti būdų, kaip išlikti ją supančioje aplinkoje, vaizduojama eksperimentiškai naudojant spalvas ir garsą. Tik „Po oda“ moteris (Scarlett Johansson) išties yra ateivė, filmo eksperimentiškumas kyla iš slapta filmuojamų susidūrimų su neprofesionaliais aktoriais – realiais žmonėmis, o dykuma čia ne raudona, bet juoda. Šiame filme nėra vardų ar perdėm gilių dialogų, tik trumpa ir paprasta vyrų medžioklė, atvedanti į savęs supratimą. „Po oda“ – tai mišinys išgryninto realizmo ir žvilgančios estetikos, abu jie reikalingi režisieriui, kad padėtų išreikšti pagrindines filmo idėjas, ir abu atstovauja skirtingoms pagrindinės veikėjos pusėms.

Sustoti ir išgirsti

Profesionaliosios muzikos lopšys – aukšti, į dangų žvelgiantys bažnyčios skliautai, po kuriais subrandinta ji pasklido po pasaulį. Dievui garbinti skirtus kūrinius ilgą laiką rašydavo žymiausi ir labiausiai pripažinti kompozitoriai, kurių muzikos klausantis neįmanoma nepastebėti to nuostabaus pakylėjimo aukščiau kasdienybės ir materialumo. Trumpam sugrįžti į šį nepaprastą dvasios muzikos pasaulį visą rugsėjį kviečia IV tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis, prasidėjęs jaukią praėjusio sekmadienio popietę Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje Vilniuje. Čia koncertinę programą pristatė vienas festivalio organizatorių valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – Povilas Gylys).
 
Paradoksalu, kad visai šalia įvairiausiomis linksmybėmis šurmuliuojančio prospekto nemenkas būrys rimtosios muzikos gerbėjų susirinko prie Dievo altoriaus susikaupę paklausyti „balsų orkestro“ – sakralinės choro muzikos. Festivalio atidarymo koncertui pasirinkta viduramžių epochos giesmės-sekvencijos Mergelei Marijai „Stabat mater“ tema – skambėjo keturių kompozitorių opusai pagal šį religinį tekstą.
 

Siurrealistinė komedija ir nostalgiška pasaka

Šeštadienį pasibaigusio 71-ojo Venecijos kino festivalio verdiktas buvo sutiktas aplodismentais, nors dauguma favoritų nepateko į apdovanotųjų sąrašą. „Auksiniu liūtu“ už geriausią festivalio filmą apdovanotas švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmas „Balandis tupėjo ant šakos, mąstydamas apie egzistenciją“ („A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“). Lietuvoje šis režisierius turi daug gerbėjų, Tarptautinis Kauno kino festivalis prieš kelerius metus surengė jo filmų retrospektyvą, Tomas Smulkis sukūrė apie jį dokumentinį filmą „Rojaus beieškant“.
 
71-erių siurrealistinių komedijų „Dainos iš antro aukšto“, „Tu gyvendamas džiaukis“ autorius ir šįkart filmą kūrė hiperrealistinėje miesto dekoracijoje, primenančioje tarpukariu populiarų Naujojo daiktiškumo stilių. „Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis filme įžvelgė „ypatingą, aštrų, tačiau nestokojantį užuojautos žmogų, kuris nesugeba prilygti realybei, jos pakelti, ir tai, kaip jis mato padėtį. Šiame filme drastiškai komiški yra visi būdai prisijaukinti gyvenimo siaubą. Komedija rodo, kokios neadekvačios yra mūsų reakcijos, kaip nesugebame suvokti tiesos. Kaip ir iš Jacques’o Tati filmų, ir iš Anderssono komedijų galima sukurpti filosofinį traktatą apie mūsų pažinimo galių paradoksus. Atskirus epizodus sujungia du prekiautojai „juokingais daiktais“ (kvatojantis žaisliukas, vampyro dantys, baisi kaukė). Šie du liūdni žmogeliai su žaislų lagaminėliu visada atsiranda ne laiku. Nėra nieko liūdnesnio už filme pasikartojantį abipusių paguodų refreną: „Esu laiminga, kad tau viskas gerai.“

Skaičiavimas prie jūros

Tokiose vietose kaip Juodkrantė parodos žiūrimos kitaip. Į Miniatiūrų muziejų atvažiuojama su dviračiu, išsinuomotu kelionei į Nidą. Muziejus dar būna uždarytas. Dviratis pastatomas po gluosniu ir žiūrima į marias – pusvalandį: saulėje blykčioja vanduo, antys kedenasi plunksnas, praplaukia garlaivis, linguoja meldai, jie irgi blykčioja, atplaukia gulbė, dvi antys nuplaukia, viena lieka, praeina balandis, praplaukia žvejų valtis, atplaukia kita gulbė, kažkas paskambina, tada visa tai žiūrima kalbantis. Jau darosi karšta.
 
Pagaliau muziejus atidaromas. Įėjusi paprašau, kad atidarytų ir Gintauto Trimako parodą, kuri yra kitame namelyje. „O muziejaus nežiūrėsit?“ – kiek priekaištingai klausia kasininkė. „Nežiūrėsiu“, – susigėdusi atsakau ir numykiu, kad kitą kartą tai jau tikrai... Kai durys jau atidarytos, susirūpinu, kad neturiu kuo prirakinti dviračio. „Palikit, čia tikrai niekas nevogs“, – pasako salės prižiūrėtoja ir pati grįžta į pagrindinį muziejaus pastatą, mane palikusi vieną parodoje – neprižiūrimą.

Donatas Banionis (1924–2014)

Donato Banionio mirtis privertė atsigręžti ne tik į jo kūrybą, bet ir į prieštaringą epochą, kurios dalis jis buvo. Tą laiką sunku suprasti ir sudėlioti į lentynėles, nes distancija tarp dabarties ir to, kas Banionio gyvenime ir filmuose jau virto naujausia istorija, neišsikristalizavo. Tačiau Lietuvos istorijos po 1940-ųjų tarpsnį, į kurį tilpo ilgas aktoriaus gyvenimas, prieš kelerius metus 76-toje „Istorinių kronikų“ serijoje pabandęs paaiškinti Nikolajus Svanidzė pasakojo pasitelkęs būtent Banionio likimą. Serija pavadinta „Donatas Banionis“.
Paskutiniais metais istorikai vis dažniau kreipiasi ne į liudininkų prisiminimus, bet į herojus, su kuriais susitapatindavo vienos ar kitos šalies kino žiūrovai. Filmai aiškina tautos mentalitetą, padeda suprasti slaptas problemas. Žmonės visada nori jaustis geresni ir protingesni, nei yra iš tikrųjų. Kino aktorius leidžia bent trumpam, kol žiūri filmą, pasijusti beveik idealiam.

Daugiau. Greičiau. Skaniau

Ilgai nepavyko susumuoti ir aprašyti įspūdžių iš 10-osios tarptautinės šokio mugės (Internationale tanzmesse nrw, 2014), vykusios Diuseldorfe rugpjūčio 27–30 dienomis. Keli žodžiai konkuravo tarpusavyje dėl galimybės tapti kertine straipsnio ašimi ir neleido apsispręsti, kuria linkme pakreipti apžvalgos plėtojimą.
Mugė (t.y. verslas ar, dar paprasčiau, – turgus) – esminis konceptualiuoju renginio formatu tapęs šokio-kūno produkcijos protegavimas bei pasiūla festivaliams ar kitiems potencialiems pirkėjams pasižymėjo intensyvia aktyviųjų pardavimų metodais paremta komunikacija.
Maratonas – laiko ir atstumų kriterijais sukomponuota ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės kultūrinei infrastruktūrai adaptuota šokio šventės programa.
Neformalus bendravimas – bendraminčių susitikimas, sujungtas maisto, gėrimų (daugiausia spiritinių) ir diskotekų ritualais.

„Į širdį – tiesiai, ne kreivai“

„Daunoras atvažiavo!“ – prieš pora metų iš Žagarės vyšnių festivalio pranešė kolegė. Praėjusių metų pabaigoje „bosų bosu“ vadinamą Vaclovą Daunorą stvėrė Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, surengęs susitikimą su dainininku, o po mėnesio, gruodį, atidaręs jo tapybos darbų parodą. Netrukus po to Kompozitorių sąjungoje įvykusį vakarą-susitikimą nufilmavo ir parodė Lietuvos nacionalinė televizija (mediatekoje http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/48594). Nepraėjus nė metams, turime ir dviejų kompaktinių garso plokštelių komplektą.
 
Tarptautinio Tulūzos dainininkų konkurso Didžiojo prizo laureatas (1971 m.) Vaclovas Daunoras vis dažniau tėvynėn (Žagarė yra jo gimtasis miestas) grįžta iš JAV, kur įsikūrė prieš 20 metų. Ne kartą yra ten gastroliavęs sovietmečiu ir pakliuvęs, tarp kitko, į Vlado Jakubėno akiratį – nemaža jo recenzijų dalis charakterizuoja Jungtinėse Valstijose koncertavusius žymiausius mūsų muzikus (V. Daunoro pasirodymas lyginamas su Virgilijaus Noreikos ir Eduardo Kaniavos, bosas pavadinamas balsingiausiu iš jų). Į JAV išvykęs ilgesniam laikui, V. Daunoras dešimt sezonų dalyvavo Niujorko Metropoliteno operos spektakliuose, „vaikščiojo po tą didžiulę sceną“, anot Jūratės Katinaitės. „Metropoliteno teatre yra 4000 vietų salė. Koks tu bebūtum, žengi žingsnį ir papuoli į šviesos srautą, o šalia – milžiniška juodoji skylė. Tik žinai – ten yra žmonės. Jų nematai, bet žvilgsniai, energija, įtampa srūte srūva į tave, gali išmušti iš vėžių“, – 2012 m. („Vakarų ekspresui“) pasakojo solistas.

Sau pačiam girdint

Šiandien kiekvienas mūsų galime padaryti patį geriausią vaizdo atkartojimą, galime tų vaizdų pridaryti gausybę. Viską fiksuojantys žmonės mano, kad skaitmeninis daiktas jiems padės ką nors atsiminti, bet tai tik sutrumpina žmogaus atsiminimą, nes savo atmintį ėmėme dėti į beribes skaitmenines laikmenas.
 
Dabar jau niekas nebevedamas į fotoateljė specialiai daryti nuotraukos. Daug kas pamiršto tokį reiškinį kaip negatyvo perkėlimas ant popieriaus. Tos išblyškusios nuotraukos, kurias mačiau tėvo laboratorijoje, tebėra manyje. Dabar aš sau „gaminu“ vienetinį unikalų atvaizdą. Aš tyrinėju ir tą vaizdą pasisavinu, pasirinkdamas tinkamą fotoaparatą ir panirdamas į paties proceso laiką.
 

 

Kino naujienos trumpai

Mažame Sokolovsko kaimelyje netoli Valbžycho Krzysztofas Kieślowskis praleido kelerius vaikystės metus, ten pirmąkart žiūrėjo filmus sename kino teatre. Nuo 2011 m. būtent Sokolovske vyksta režisieriaus vardo festivalis. Šiemet jis surengtas rugsėjo 5–7 dienomis. Tai tarpdisciplininis renginys: vyksta filmų peržiūros, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, spektakliai, parodos ir koncertai. Šiemet festivalio tema – „Sumontuotas pasaulis“, ašis, aplink kurią sukosi diskusijos, – filmas „Kino mėgėjas“. Šis 1979 m. sukurtas Kieślowskio filmas, jau tapęs Moralinio nerimo kino judėjimo kanono dalimi, neseniai buvo restauruotas. Specialiuoju festivalio svečiu tapo pagrindinį vaidmenį filme sukūręs Jerzy Stuhras. Festivalyje rodyti filmai buvo suskirstyti į teminius blokus: „Pretekstas: „Kino mėgėjas“, „Dokumentinis filmas: tikrovės fiksavimas ar kūryba“, „Kelionės dokumentai“, „Susitikimas su čekų dokumentiniu kinu“, „Kieślowskio dokumentiniai filmai“ ir kt.

PUSLAPIS
IŠ
1003