7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nuo Žemaitijos vienkiemio iki Niujorko dangoraižių

Minint dailininko Vladislovo Žiliaus 75-ąsias gimimo metines

Rasa Bačiulienė
Nr. 31 (1092), 2014-09-12
Dailė
Vladislovas Žilius, „Atspindys“. 1981 m.
Vladislovas Žilius, „Atspindys“. 1981 m.
Dramatiško likimo dailininko Vladislovo Žiliaus (1939–2012) gyvenimo ir kūrybos kelias driekėsi nuo numylėto Žemaitijos vienkiemio iki Niujorko dangoraižių ir atgal. Šiais metais minime prieš dvejus metus mus palikusio dailininko 75-ąsias gimimo metines. Priverstas išvykti iš gimtosios šalies Žilius daugeliui įsiminė kaip itin drąsus menininkas. Jis vienas iš nedaugelio sovietiniais laikais išdrįso nusiųsti laišką aukščiausiajai to meto valdžiai – Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui ir atvirai išdėstyti savo neigiamas pažiūras apie sovietinę ideologiją. Stebėtina, kad Žilius neatsidūrė lageryje, jam buvo liepta per 72 valandas palikti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką.
 
Nors emigracijoje Žilių dažnai užplūsdavo nostalgiški jausmai, – „Svajoju eiti tuo pačiu takeliu nuo vieškelio iki namų, vėl maudytis tame pačiame upelio duburyje ar pereiti Plitkeliu per akmeninį tiltuką, skersai tėvų miško...“, – jo patyrimą tolydžio plėtė naujos aplinkos įspūdžiai: greitas didmiesčio tempas ir didinga Amerikos gamta. Piešinių cikle „Indėnų vasara“ (dailininko „Indian summer“ vertimas, – red. past.) kartojasi vaivorykštės motyvas, kuris išliko dailininko vaizduotėje iš vaikystės, kai jis tikėjo, kad tai iš vieno ežero į kitą permesta laumės juosta. Tačiau savo pavadinimu ir vaizdine sąlygiškų peizažų sandara šis piešinių ciklas jau byloja apie margo žemyno realijas, iškylančias šalia lietuviškų reminiscencijų. Mišri piešinių technika rodo atlikimo priemonių įvairovę (pieštukas, ryškios aliejinės kreidelės, spalvoti šratinukai, aukso ir vario folija), puikiai perteikiančią spalvingus autoriaus nuotaikų bei emocijų pliūpsnius.
 
Svetur didelės sėkmės sulaukė tamsaus kolorito „Juodųjų koralų“ ciklas, pulsuojantis paslaptinga gelmių šviesa ir tarsi siunčiantis praėjusio laiko signalus iš amžių glūdumos. Visai kitokios iš šviesos ir blyškių spalvos niuansų nuaustos serijos „Atspindys“ ir „Laikas“. Kuriant pastarąją, dailininką buvo užvaldžiusi formos tęstinumo idėja. Ne tik iš vieno atskiros kompozicijos krašto į kitą, bet, regis, ir iš vienos drobės į gretimą persiliejančios subtilių atspalvių plotmės plaukia ramia, lygia tėkme; nė viename taške nėra kokio nors ryškiau išsiskiriančio akcento. „Laikas“ buvo sukurtas vienu atsikvėpimu, kaip ir kai kurios kitos, daug įtempto darbo pareikalavusios Žiliaus serijos, sako menotyrininkė Ingrida Korsakaitė.
 
Lankydamasi Niujorke, I. Korsakaitė pabuvojo dailininko studijoje, pilnoje didžiulių paveikslų ir dar nenudžiūvusių dažų kvapo. Pirmiausia akis patraukė naujausias ciklas „Mirties gėlės“. Sukrėstas žinios apie tragiškus 1991 m. sausio 13-osios įvykius Lietuvoje ir tuo pat metu įsiliepsnojusį karą Persų įlankoje, Žilius per kelias dienas nutapė ekspresyvų keturių paveikslų ciklą metaforišku pavadinimu „Mirties gėlės“. Drobės kelia skaudžias asociacijas su žiedais, atsirandančiais iš kraujo lašų, sprogstančių skeveldrų ir šukių.
 
Iš kūrinių matyti, kad gyvendamas svetur menininkas labai ilgėjosi gimtojo krašto. Piešinių ciklas „Smiltynė“ persmelktas šiuo jausmu. „Kažkurią vasarą apsiginklavęs didelėmis žirklėmis, pjūklu ir kirveliu, nuvykau į tėviškę ir trumpinau gyvatvorę apie mamos gėlių darželį, pjausčiau sausas obelų šakas. Seserys parašė, kad vėl viskas užaugo, kaip ir buvę. Juk, rodos, kažkoks išmintingas žmogus yra pasakęs, kad negalima perbristi upelio dukart toje pačioje vietoje.“ (B. Aronienė, „Dailininkas V. Žilius ketina įamžinti draugų ir svetimųjų atvaizdus“, Mūzų malūnas / Lietuvos rytas, 1998, nr. 191.)
 
1993–1994 m. Žilius surengė individualias parodas Lietuvoje: Šiuolaikinio meno centre, „Vartų“ galerijoje. Dailininkas sulaukė milžiniško žiūrovų ir spaudos dėmesio – laikraščiai, žurnalai mirgėjo straipsniais apie autorių, laidas rengė Lietuvos televizija. Didelę parodos dalį Šiuolaikinio meno centre sudarė tapybos serija „Ženklai“ (1990–1992). Viena jos raiškos naujovių buvo aukso folijos panaudojimas. Dailininką auksas patraukė kaip tauraus spindesio medžiaga, ji serijoje „Ženklai“ apima archetipines dangaus, sakralinės sferos, šventumo prasmes. Išeities tašku buvo Lietuvoje ir Šiaurės šalyse matyti akmenyje iškirsti mįslingi archajiški įrašai, senovinių papuošalų ornamentai. Tačiau menininkas nekartojo tų proistorinių ženklų, o kūrė savus, labiau primenančius gyvus, biologinius pavidalus. Šios serijos drobėse vyrauja bendra mažorinė tonacija, ryškių, žaižaruojančių formų siautulys. Ilgą laiką Žilių domino tapyba labai plonu dažo sluoksniu, vėliau jo paveiksluose atsirado ekspresyvus reljefiškas potėpis. Toks ypač būdingas ciklo „Medžio gyvenimas“ paveikslams.
 
Atgavus Nepriklausomybę ir nuvilnijus pirmajai euforijos bangai, dailininkas nusivylė dar stipriai įsišaknijusiais sovietinės tvarkos reliktais: „...kiek teko pačiam susidurti, administravimo ir valdiškų kontorų darbo principai tebėra savaime perimti iš buvusios sistemos ir daug kur, kaip anksčiau, tebežemina žmogų.“ Žilius daugiau individualių parodų į Lietuvą nebeatvežė. Kūrė ir rengė parodas Niujorke.
 
Labai stipriai menininką paveikė žmonos Idos netektis. Savo ilgesį ir sielvartą dailininkas įamžino Idos atminimui skirtame medžio skulptūrų cikle. Lentų paviršių puošia tapyba, auksavimas, įgilintos inkrustacijos į medį. Šiame cikle dažnas aštriai smaigaliais duriančių formų motyvas – vos ne fiziškai juntama sunkios ligos ir kančios metafora (remtasi I. Korsakaitės įžvalgomis, skelbtomis „Vladislovas Žilius. Savitos kūrybos atodangos“, Vladislovas Žilius. Atodangos ir švytėjimai, Meno rinkos agentūra, 2013).
 
Netekusį artimo žmogaus menininką vis labiau slėgė vienišumas, kankino nostalgija ir tolstanti viltis sugrįžti į gimtinę pas savus. „Praėjusią vasarą lankiausi tėviškėje. Iš tolo jau pamačiau žaliąjį Barsokalnį, žydėjo pievos. Ėjau daubos pakraščiu namų link, mėgindamas atsekti buvusio tako pėdsaką, kur kažkada bėgiojau basas. Perėjau sodą su iššalusiomis obelimis. Šį kartą niekas nepasitiko manęs, tik tėvo sukalti inkilai medžiuose, apsamanoję nuo laiko, kai kurių – tik viena sienelė likusi su anga paukščiui išskristi – kaip siurealistiniame paveiksle...“ (iš pokalbio su Jurga Ivanauskaite „Apie alchemiją, laisvę, įkvėpimą ir... senus inkilus“, Respublika, 1993 m. vasario 10 d.). Tačiau nedingo kūrybos geismas. 2004 m. Vladislovas Žilius sukūrė ciklą „Protėviai“. Jame vaizdavo praeities toliuose iškilusią sudvasintą protėvių viziją, galbūt atstojusią jam tikrąją kelionę namo. Ir šiuose tėvynės meile spinduliuojančiuose kūriniuose skaudžia gaida suskamba figūras pusiau į dvi dalis dalinantis likimo rėžis.
 
Emigracijoje sukurti Žiliaus ciklai savo forma gana įvairūs ar net kontrastingi, tačiau juos jungia vientisa, į tikrovę, gelmes ir aukštybes besiskverbianti dailininko pasaulėjauta, individuali ir šiuolaikiška meninė kalba, beje, pratęsusi jau anksčiau Vilniuje pradėtus kūrybinius ieškojimus. Dailininkas nebuvo grynos abstrakcijos šalininkas, jo kūrybą maitino savaip perkurti realybės įspūdžiai, išsilieję ir abstrakčiais, ir atpažįstamais pavidalais. Meistriškai, preciziškai nutapytos jo drobės jungia ir improvizacinį pradą (visi darbai sukurti ekspromtu, be išankstinių eskizų), ir nuodugnią gamtos formų analizę.
 
„Mano paveikslai yra tiesioginė improvizacija, tiesioginis minties perkėlimas ant popieriaus, lentos arba drobės. Ir tas darbas teikia ištisinį džiaugsmą“, – sakė V. Žilius. Tikėkimės, kad dailininko darbai teiks ištisinį džiaugsmą ir jo kūrybos gerbėjams.

 

Vladislovas Žilius, „Atspindys“. 1981 m.
Vladislovas Žilius, „Atspindys“. 1981 m.
Vladislovas Žilius su Ingrida Korsakaite dailininko studijoje Niujorke. 1991 m.
Vladislovas Žilius su Ingrida Korsakaite dailininko studijoje Niujorke. 1991 m.
Vladislovas Žilius, iš ciklo „Mirties gėlės“. 1991 m.
Vladislovas Žilius, iš ciklo „Mirties gėlės“. 1991 m.
Vladislovas Žilius, „Medžio gyvenimas“. 1992 m.
Vladislovas Žilius, „Medžio gyvenimas“. 1992 m.
Vladislovas Žilius, iš ciklo „Idai atminti“. 2000 m.
Vladislovas Žilius, iš ciklo „Idai atminti“. 2000 m.
Vladislovas Žilius, iš ciklo „Protėviai“. 2004 m.
Vladislovas Žilius, iš ciklo „Protėviai“. 2004 m.