7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Rimti ir neįpareigojantys pokalbiai

Gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art“ Vilniuje

Kristina Stančienė
Nr. 32 (1093), 2014-09-19
Tarp disciplinų Dailė
Aryz, piešinys ant namo Dainavos g. 5. E. Burbaitės nuotr.
Aryz, piešinys ant namo Dainavos g. 5. E. Burbaitės nuotr.
Apžiūrėjus didžiulio formato gatvės meno kūrinius ant sostinės pastatų, tiltų, sukurtus festivalio „Vilnius Street Art“ metu (rugsėjo 5–13 d.), aiškėja, kad šis renginys, ko gero, yra vienas didesnių ir reikšmingesnių viešųjų erdvių įvykių per pastarąjį dešimtmetį. Nors įvairių trumpalaikių meno fiestų Vilniuje šiuo laikotarpiu būta ne kartą, kažko didelio, o svarbiausia – reikšmingo ir regimai keičiančio miesto veidą ilgesys, manau, jau buvo pribrendęs. Menas mieste nėra naujovė, čia verta prisiminti kad ir 9–10-ojo dešimtmečio novatoriškus ir entuziastingus parodų kuratorius ir menininkus – Algį Lankelį, Audrių Novicką, Gediminą Urboną. Vienas paskutinių tokių renginių – 2001 m. A. Lankelio kuruotas projektas „Menas ant reklaminių stendų“, kuriame, pakeitę pavidalą, t.y. persikėlę į reklaminių plakatų formatą, praeivius „kalbino“ šiuolaikinių lietuvių menininkų kūriniai. 2005-aisiais dar būta „Protesto laboratorijos“, tačiau jos įkarštį šiandien teprimena merdintis kino teatro „Lietuva“ pastatas. Minėtinos „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ programos, iš kurių daugiausia prieštaringo atgarsio vis dar sulaukia Neries krantinės skulptūros.
 
„Street Art“ suburti menininkai ir jų darbai gerokai skiriasi nuo minėtų viešųjų erdvių meninių projektų – juk gatvės menas siejasi su nesankcionuota, galbūt net įžūlia, stereotipus laužančia saviraiška. Tačiau savo aliuzijomis į sostinės architektūrą, socialines ir geopolitines Lietuvos realijas jis tampa kažkuo daugiau nei vien spalvinga pramoga. Kita vertus, meno kūriniai, laikinai ar ilgesniam laikui atsiduriantys viešojoje erdvėje, atkreipia dėmesį į meną par exellence. Kai kurie projekto metu sukurti darbai yra būtent tokie – dekoratyvūs, ryškūs, traukiantys žvilgsnį savo masteliu, tačiau iš esmės – be jokių politinių ar socialinių konotacijų.
 
Gatvės menas yra gana daugiaprasmis ir prieštaringas reiškinys: čia svarbi raiškos laisvė, efemeriška egzistencija (juk gatvės meno kūrinys gali kaipmat išnykti keičiantis miesto pastatams – toks likimas ištiko pirmojo, pernai vykusio festivalio „Street Art“ metu sukurtus darbus). Autoriai ne tiek brangina kūrinius, kiek džiaugiasi pačiu kūrybos procesu, galimybe „pasireikšti“ didelio, neretai nepažįstamo miesto erdvėje. Tačiau festivalio rengėjai sako, kad tokių kūrinių įgyvendinimą lydi nemažai formalumų ir biurokratinių užtvarų – reikalingi leidimai, dokumentai, patvirtinantys jų legalumą. Taigi tai, ką matėme vykstant Vilniuje, anaiptol nėra chuliganiški grafičiai, kurių žavesį sudaro būtent kūrėjų slaptumas, anonimiškumas (tiesa, keli šio projekto dalyviai taip pat buvo linkę likti anonimais) ir adrenalinas, užplūstantis papuošus pastato sieną be leidimo ir vėliau stebint audringą miestiečių reakciją. Be to, grafičiai ženklina miestą vadinamaisiais „tagais“, o gatvės meno sąvoką derėtų labiau tapatinti su profesionaliu piešiniu, neretai – „figūriniu“, siekiant palikti ne tik įsimintiną „autorinį“ ženklą, bet ir sukurti įtaigų, dažnai sudėtingą, daugiaplanį vaizdą.
 
Šiųmečio festivalio ženklai sostinėje – gatvės meno kūriniais pažymėti pastatai, tiltai, pamiršti ir savo paskirtį praradę miesto elementai: prekybos kioskai, skelbimų lentos ir net aprūdiję vėliavų stiebai, ant kurių seniai neplazda jokios vėliavos. „Street Art“ kūrinių geografija gana plati ir įvairi – nuo miesto centro iki mažiau pastebimų pakraščių, į kuriuos menas prasiskverbia nedažnai. Tarkime, sostinės centre, Dainavos gatvėje, ant 5-tu numeriu pažymėto pastato ugniasienės puikuojasi dekoratyvus jauno ispanų menininko Aryzo piešinys. Lukiškių kalėjimą juosiančią tvorą, nudažytą šleikščia „kareiviška“ žalia spalva, taip menančia sovietmečio interjerus ir eksterjerus, netikėtai pakeitė lenko Tanko Petrolo kūrinys, primenantis slenkančių fotojuostos ar filmuoto vaizdo kadrų seką – iš abstrakčių formų, tarsi iš sulankstyto popieriaus, gimsta moters ir paukščio pavidalai ir vėl panyra į pirminį būvį. Tai tarsi aliuzija į institucijos paskirtį – laisvės atėmimą, tačiau festivalio rengėjai, pristatydami šį menininką, pabrėžia, kad moterų pavidalai, gyvūnų atvaizdai yra mėgstami Petrolo kūrinių motyvai. Pačioje miesto širdyje tebeveikiantis kalėjimas yra lyg ir pasislėpęs nuo praeivių akių, tad didžiulis piešinys nevalingai įgyja ir aiškią socialinę funkciją – atkreipti dėmesį ne tik į sostinės architektūros įvairovę, bet ir į amžiną nusikaltimo ir bausmės problematiką. O Ernestas Zacharevičius, sumanęs kurti nelabai patogioje vietoje – ant Liubarto tiltą laikančių kolonų, čia žaismingai perkėlė Trakų gatvės Juozo Tiškevičiaus rūmų fasado balkoną laikančius atlantus.
 
Tačiau socialine ir net politine potekste ryškiausiai pasižymi iš pažiūros visai „nekaltas“, grafiškas „M-city“ (Lenkija) piešinys, apraizgęs Profsąjungų rūmų fasadą ir kolonas. Industrinius motyvus pamėgęs menininkas, kurio darbai puikuojasi ne vienoje pasaulio šalyje, Vilniuje sukūrė paslaptingą, mišką primenančią vaizdinę iliuziją. Tačiau beveik neveikiančio pastato, pamažu virstančio vaizduokliu, likimą šis kūrinys komentuoja gana taikliai – miesto „džiunglės“ turi kažkaip apauginti, įtraukti stalinizmo epochos statinį į savo terpę, kartu jis byloja apie laukinius, nevaldomus kapitalistinio miesto procesus, kurie gali pasiglemžti arba pasmerkti sunykimui bet kokį statinį ar kolektyvinės atminties ženklą.
 
Greta „legalių“ kūrinių, sukurtų gavus miesto valdžios leidimus, gatvės menui būdingas netikėtumo momentas festivalyje taip pat nebuvo užmirštas. Štai vienas jo dalyvių – puikiai visiems vilniečiams žinomų konceptualių šrifto kompozicijų autorius, prisidengęs slapyvardžiu „209“, kurio frazė „Vilnius – full of space“ yra tapusi neatsiejama nuo sostinės miestovaizdžio, pakviestas dalyvauti festivalyje atkreipė dėmesį į nenaudojamus, niūriai styrančius vėliavų stiebus. Iškėlęs vėliavą prie sostinės Spaudos rūmų ir pažymėjęs šį veiksmą specialiu tekstu, kūrėjas susilaukė policijos dėmesio. Tuo tarpu Morfai besivadinantis menininkas, pagarsėjęs žaismingai ir ironiškai kontekstualizuota Bernardo Bučo skulptūra „Sėjėjas“ (1939 m.) Kaune, sostinėje ėmėsi pamirštų urbanistinių elementų žymėjimo. Specialiai sumanymui pagaminta žaliais lapais dekoruota juosta jis vyniojo tuščias skelbimų lentas, stendus ir net Christo maniera „supakavo“ aptriušusį neveikiantį prekybos kioskelį naujamiestyje. Šie kuklūs, nepretenzingi objektai taip pat ragina susimąstyti apie įvairių urbanistinių darinių estetiką, paskirtį, vietą ir funkciją, pagaliau – apie pačią miesto gyvenimo dinamiką ir kaitą. Pasak vienos iš projekto kuratorių Aušros Trakšelytės, į festivalio programą įtrauktiems „209“ ir Morfai kūriniams nebuvo siekiama gauti leidimų, taip paliekant jiems veikimo laisvę, o žiūrovams – intrigos elementą. Tačiau „209“ idėja rengėjams pasirodė patraukli ir aktuali, todėl gali būti, kad ji pavirs dar vienu viešųjų miesto erdvių projektu.
Kai kurie specialiai festivaliui sukurti sumanymai – pavyzdžiui, architekto Andriaus Ambraso instaliacija „Žaliojo tilto skulptūrų redukcija“, puikiai atliepianti pastaruoju metu įsiliepsnojusius ginčus ir kartu apeliuojanti į gerai žinomą jau istorinį Gedimino Urbono kūrinį, dar negavus leidimo jai realizuoti, buvo eksponuota projekto pavidalu per „Sostinės dienas“.
 
Nors projekto darbai jau užbaigti, kartu jis tarsi tebevyksta toliau, natūraliai veikiamas miesto aplinkos ir laiko. Štai festivalio metu nuošalesnėje sostinės vietoje, ant Saulėtekyje esančio VU Sveikatos ir sporto centro sienos, Jurgio Tarabildos ir Gabijos Žilionytės sukurtą darbą spėjo pamatyti tikrai dar ne visi, o grafičių kūrėjai jau „paslėpė“ jį savaisiais užrašais (jų „tagai“ čia puikavosi nuo seno ir buvo uždažyti kuriant darbą festivaliui). Taigi, gatvės meno ir grafičių interesai gali ne tik nesutapti, bet ir susikirsti, egzistuoja daugeliui naivių miestiečių nežinomi garbės ir „mandagaus“ elgesio kodeksai tarp miesto erdvių ženklintojų.
 
Apibendrinant festivalio metu sukurtus darbus ir jų poveikio lauką, galima drąsiai teigti, kad piešiniai, objektai, atsiradę netikėtose miesto vietose, konkrečius statinius ir visą jo erdvę, istoriją ir dabartį įtraukia į gyvą ir nesuvaržytą dialogą. Štai Profsąjungų rūmai, stalininės architektūros monstras, prakalbintas įspūdingo „M-City“ kūrinio, savo ruožtu „kalbina“ savo stiliaus „brolius“ – tarkime, Martyno Mažvydo biblioteką arba buvusius Geležinkeliečių rūmus drauge su Mindaugo Navako „Kabliu“. Kartu taip „kalbasi“ laikotarpiai ir ideologijos. Tiesa, Gedimino prospekto atkarpa, kurioje įsikūrusi biblioteka, pastaraisiais metais keitėsi draugiškai gręžiodamasi į sovietinę praeitį (tai liudija neskoningoji „antikinių“ formų skulptūra „Žinia“), Geležinkeliečių rūmai, tarsi pakrikštyti Navako, taip ir liko jaunimo sambūrių, meninių renginių erdve, o Profsąjungų rūmų atveju tebevyksta laukimo procesas. Nežinia, koks likimas laukia šio statinio, kaip jis galėtų geriausiai tarnauti miesto poreikiams, kartu primindamas neseną mūsų istoriją. Todėl čia atsiradęs kūrinys primena, kad praeitis vis dar kybo ore tarsi įkyrus klausimas, į kurį vis vien kada nors reikės atsakyti.
 
Daugiau informacijos www.streetart.lt

 

Aryz, piešinys ant namo Dainavos g. 5. E. Burbaitės nuotr.
Aryz, piešinys ant namo Dainavos g. 5. E. Burbaitės nuotr.
Tank Petrol, Lukiškių kalėjimą juosianti tvora. H. Haven nuotr.
Tank Petrol, Lukiškių kalėjimą juosianti tvora. H. Haven nuotr.
„M–City“, Profsajungų rūmų fasadas. H. Haven nuotr.
„M–City“, Profsajungų rūmų fasadas. H. Haven nuotr.