7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atgal ar į ateitį

Prasidėjo 39-asis Gdynės kino festivalis

Živilė Pipinytė
Nr. 32 (1093), 2014-09-19
Kinas
„Tvanas Redivius“
„Tvanas Redivius“
Pirmadienį restauruotu ir gerokai sutrumpintu Jerzy Hoffmano filmo „Tvanas Redivius“ („Potop Redivius“, 1974–2014) seansu atidarytas 39-asis Gdynės kino festivalis. Klasikinis Henryko Sienkiewicziaus romanas „Ugnimi ir kalaviju“, pasakojantis apie didvyriškus bendros lenkų ir lietuvių istorijos puslapius, regis, vėl aktualus. Filmą režisierius sutrumpino trimis valandomis, bet, kaip pats pripažįsta, „Tvanas“ tapo tik įdomesnis ir dinamiškesnis.
 
Pastaraisiais metais lenkų kinui skirtas Gdynės kino festivalis pakeitė pavadinimą ir patyrė daug teigiamų permainų. Šiemet festivalio meno vadovu tapęs jaunas kritikas Michałas Oleszczykas vėl ėmėsi keisti festivalio programas. Jos tapo margesnės ir kol kas (bent jau antrąją festivalio dieną, kai rašau šias eilutes) dar neaišku, ar tai bus festivaliui į naudą. Kaip supratau, pagrindiniai naujojo meno vadovo suformuluoti šiųmetinio festivalio akcentai – lenkų kino praeitis ir jo ateitis. Praeitį pabrėžia gausios retrospektyvos – tarp jų įdomi tarpukario lenkų kino programa ir vieno originaliausių, bet pas mus menkai žinomo 9-ojo dešimtmečio kūrėjų Witoldo Leszczynskio (1933–2007) filmai, ateitį – konkursinė ir nauja „Kitokio žvilgsnio“ programos, kuriose daug debiutantų filmų.
 
Į konkursinę programą šiemet buvo atrinkta tik 13 filmų. Maždaug pusė iš jų – debiutiniai arba antrieji, tretieji režisierių darbai. Vyresniajai kartai konkurse atstovauja Władysławas Pasikowskis, kurio filmo „Džekas Strongas“ („Jack Strong“) herojus – pulkininkas Kuklinskis, Šaltojo karo metais perdavęs CŽV daug svarbių Varšuvos karinio bloko dokumentų. Aktorius ir režisierius Jerzy Stuhras filme „Pilietis“ („Obywatel“) rodo savo amžininką, kurio gyvenime atsispindi visa pokario Lenkijos istorija. Ir Lietuvoje populiarios „Mažosios Maskvos“ režisierius Waldemaras Krzystekas naujame filme „Fotografas“ („Fotograf“) grįžta prie Rusijos temos ir didžiausios sovietų kariuomenės bazės Legnicoje. Filmo veiksmas čia prasideda 1974-aisiais. Paskui jis persikelia į šiuolaikinę Maskvą, kur siautėja serijinis žudikas Fotografas. Jo bylą tirianti milicininkė mano, kad žudiko paslapties reikia ieškoti Lenkijoje. Įdomu, kaip šį filmą sutiks Gdynės žiūrovai.
Wojciechas Smarzowskis ekranizavo Jerzy Pilcho romaną „Stiprusis angelas“ („Pod Mocnym Aniołem“). Pilcho proza – iššūkis bet kuriam režisieriui, bet Smarzowskiui pavyko perteikti knygoje pavaizduotą alkoholiko pragarą. Filmo herojus – intelektualus rašytojas ir beviltiškas alkoholikas Ježis (Robert Więckiewicz) – nuolat sugrįžta į baltosios karštligės ištiktų alkoholikų gydyklos skyrių. Jis negali ištrūkti iš užburto rato, kaip, beje, ir jo nelaimės draugai, kurių prisiminimus matome filme.
 
Smarzowskis niekad nebuvo „malonus“ režisierius – jo „Vestuvės“ , „Kelių policija“, „Blogi namai“ nelabai realistiniam kinui atsparų žiūrovą galėjo šokiruoti natūralistiškai vaizduojamomis prievartos ir girtų orgijų scenomis. „Stiprusis angelas“, regis, susideda tik iš jų – vėmalų, muštynių, kraujo, išmatų, šlapalo ir kartu nepaprastai sklandžių, intelektualių rašytojo bei jo palatos draugo kunigo pokalbių apie tai, kas yra potraukis gerti. Smarzowskis rašytojo sąmonės srautą paverčia šokiruojančių vaizdų kaleidoskopu, kur nelieka tiesių laiko ar veiksmo linijų, suyra laiko supratimas ir žmogaus pavidalu materializuojasi degradaciją stebintis vidinis rašytojo „aš“ bei meilės ir supratimo troškimas. Tačiau toks „antilaikas“ (didžioji filmo dalis vyksta žiemą, kai pasaulis ir taip slegiančiai pilkas) kine kartais sukelia pernelyg ištęsto pasakojimo įspūdį. Kita vertus, „Stiprusis angelas“ – paveikus filmas, todėl net kelioms minutėms ekrane pasirodžiusius aktorius sunku pamiršti.
 
Debiutanto Krzysztofo Skonieczny filmas „Hardkor Disko“ taip pat gramzdina. Jo herojus Marcinas (įsimenantis Marcinas Kowalczykas), kaip jis pats sako, yra „ieškantis“. Tačiau kodėl jis atsiduria prie sėkmingo advokato namų durų, suartėja su jo dukra, o paskui žiauriai nužudo abu merginos tėvus, režisierius neaiškina. „Hardkor Disko“ siužetas man priminė Piero Paolo Pasolini „Teoremą“, tėvo nužudymo scena – tarsi variacija Krzysztofo Kieślowskio „Trumpo filmo apie žudymą“ tema, filme gausu ir užuominų į kitus, matyt, Skonieczny mėgstamus režisierius, bet visuma suskyla į efektingus ir talentingus fragmentus, nors šiuolaikinės narkotikų svaigulio persmelktos žiaurios Varšuvos vizija vis dėlto filme įtaigi.
 
Laukiu prieš kelerius metus taip pat Gdynėje filmu „Savižudžių kambarys“ įspūdingai debiutavusio Jano Komasos filmo „Miestas 44“ („Miasto 44“). Juo šiemet buvo minimos Varšuvos sukilimo metinės. Filmo herojai – jauni žmonės, sukilimo dalyviai. Įdomu, kuo Komasos žvilgsnis į sukilimą skirsis nuo Andrzejaus Wajdos, kurio filmas apie sukilimą „Kanalas“ prieš beveik šešiasdešimt metų pradėjo garsiosios Lenkų mokyklos šlovę.
 
Tačiau iš patirties žinau, kad Gdynėje įdomiausia stebėti, kaip šiuolaikiniai lenkų kūrėjai bando suprasti ir interpretuoti nuolat kintančią dabartį. Tam šiemet ne tik bus skirta daug filmų, bet ir vyks diskusijos, naujų knygų pristatymai, parodos. Festivalis įtraukia taip, kad kartais pritrūksta akimirkos nueiti prie jūros, kuri visai šalia festivalio salių. Ir kuri, kaip sakė poetas, yra amžina.
 
Živilė Pipinytė, Gdynė

 

„Tvanas Redivius“
„Tvanas Redivius“
„Stiprusis angelas“. J. Drygala nuotr.
„Stiprusis angelas“. J. Drygala nuotr.
„Hardkor Disko“
„Hardkor Disko“
„Miestas 44“
„Miestas 44“