Rugsėjo 18–28 d. jau vienuoliktą kartą pakvies Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Šiemet jis vyks „Skalvijoje“ ir „Pasakoje“. Programoje – per 40 dokumentinių filmų. Tradiciškai jį sudaro konkursinė Baltijos šalių, pagrindinė ir specialioji programos, retrospektyvos bei naujų lietuviškų filmų premjeros, susitikimai su filmų kūrėjais.
Festivalį atidarys šiųmetinis Tarptautinio Krokuvos kino festivalio nugalėtojas – bendros lenkų ir vokiečių gamybos Elwiros Niewieros ir Piotro Rosołowskio filmas „Domino efektas“. Jis buvo pripažintas geriausiu ir tarptautiniame, ir lenkų filmų šio festivalio konkursuose. Filmas rodo nepripažintą valstybę Abchaziją, kurioje gyvena per 200 tūkstančių gyventojų. Filmo herojus – pusamžis vyras – kadaise kovėsi už atsiskyrimą nuo Gruzijos, bet tai paaiškės tik filmui įpusėjus. „Domino efekto“ pradžioje jis, Abchazijos sporto ministras, kartu su jaunesne žmona ruse organizuoja pasaulinį domino čempionatą ir tikisi, kad tai suteiks tarptautinio prestižo jo tėvynei. Tačiau tikroji filmo tema – gana sudėtingi santykiai su nėščia žmona, kuri nesijaučia sava Abchazijoje. Jų santykiai – lyg tarptautinės padėties metafora.
Pagrindinėje festivalio programoje daug įdomių asmenybių – menininkų, mokslininkų, politikų portretų. Iš jų išsiskiria Michelio Gondry eksperimentinis filmas „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“ (Prancūzija, 2013). Pasitelkęs animaciją, režisierius kalbina filosofą ir lingvistą Noamą Chomsky (beje, jo šaknys Lietuvoje). Šiemet bene daugiausia tarptautinių festivalių apkeliavusi Guillaume’o Nicloux provokacija „Michelio Houellebecqo pagrobimas“ (Prancūzija, 2013) – originalus prancūzų rašytojo portretas. Kai 2011 m. per knygos pristatymo turą lyg į vandenį dingo garsusis Michelis Houellebecqas, pasipylė aibė įvairiausių spėlionių apie tai, kas jam nutiko: savižudybė, pagrobimas, pasitaikė net absurdiškų nuomonių, kad nagus prikišę „Al-Qaeda“ ar ateiviai iš kosmoso. Iš šio nuotykio ir gimė tarp realybės ir fikcijos balansuojantis mocumentary filmas. Garsiausio šių dienų JAV dokumentininko Errolo Morriso (jo senelis taip pat kilęs iš Lietuvos) filmo „Nežinomas žinomasis“ herojus – kontroversiškai vertinamas buvęs JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas.
Pagrindinės programos filmų geografija plati – nuo Nepalo aukštumų iki miestu vaiduokliu paversto Sirijos Homso ir tarsi iš praeities prikelto Teksaso. Vis dėlto filmų herojai turi daug bendro. Religija sieja virš džiunglių funikulieriais sklendžiančius piligrimus ir giliai tikinčią bendruomenę Amerikoje, kova už laisvę ir pagarbą savo tautai – maištingus sirus ir oriai nesvetingos šalies smūgius priimančius romus, užsidegimas pažinti ir suvokti – Londono galerijos lankytojus ir visatos paslaptis tyrinėjančius mokslininkus. Tarp šios programos svarbiausių filmų – amerikiečių dokumentinio kino klasiko Fredericko Wisemano „Nacionalinė galerija“ (JAV, Prancūzija, D. Britanija, 2014). Wisemanas fiksuoja vienos didžiausių pasaulyje, Nacionalinės galerijos Londono Trafalgaro aikštėje gyvenimą. Kaip įprasta režisieriui, tai įstaigos, jos funkcionavimo, santykių su pasauliu, lankytojais, paveikslais portretas. Filmo premjera įvyko šiemet Kanuose.
Pastaraisiais metais dokumentinio kino kūrėjams vis labiau rūpi šeimos tema. Ją atspindės specialioji VDFF programa „Kai laimė lydės ar vargas suspaus“. Šios programos filmai klausia, kas lemia, kad vienos šeimos nariai yra tokie skirtingi, kaip priimti kitoniškumą, kaip išlaikyti darnią šeimą, kaip atrasti vietą šalia dominuoti linkusio mylimojo.
Festivalio retrospektyva pristatys ukrainiečių režisierių Sergejų Bukovskį (g. 1960) – vieną iš Kijevo „nevaidybinės antropologijos“ mokyklos kūrėjų. Daugybę tarptautinių apdovanojimų pelnęs kūrėjas yra įsitikinęs, kad dokumentiniam kinui prieinama ne tik išorinė (fizinė, politinė ar socialinė) realybė, bet ir vidinė žmogaus tikrovė. Retrospektyvos programoje įvairiais metais sukurti Bukovskio filmai, tarp jų ir Steveno Spielbergo liaupsių sulaukęs (ir jo prodiusuotas) „Pasakyk savo vardą“ (2006), įamžinęs Holokausto Ukrainoje liudininkų prisiminimus, ir filmas apie 1933-iaisiais sovietų dirbtinai sukeltą badą „Gyvieji“ (2008).
Programa „Senoji dokumentika naujai“ pratęs pernai rodytą restauruotos lietuviškos kino klasikos programą. Joje – 1962–1995 m. sukurti Viktoro Starošo, Edmundo Zubavičiaus, Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių, Rimvydo Leipaus, Audriaus Stonio filmai. Festivalį uždarys įdėmaus lietuviškos tikrovės stebėtojo Rimanto Gruodžio filmo „Sėkmės metai“ premjera.
Šiemet, minint Baltijos kelio 25-metį, itin prasminga atsigręžti į Baltijos šalyse kuriamą kiną. Koks jis ir kaip mes atrodome iš šalies, parodys konkursinė estų, latvių, lietuvių dokumentinių filmų programa. Ją vertins tarptautinis žiuri: S. Bukovskis, viena ryškiausių Danijos dokumentinio kino figūrų Jonas Bangas Carlsenas, bulgarų kino režisierius, prodiuseris Svetoslavas Draganovas.
