7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Prikeltas šokis

Pokalbis apie naują „Dviejų kambarių buto“ versiją

Gintarė Ščavinskaitė
Nr. 32 (1093), 2014-09-19
Šokis
„Dviejų kambarių butas“. G. Dagon nuotrauka
„Dviejų kambarių butas“. G. Dagon nuotrauka
Tarptautinio šokio festivalio „Aura 24“ publika turės galimybę išvysti spektaklį „Dviejų kambarių butas“ („Two Room Apartment“), 2013 m. Izraelio šokio kritikų draugijos išrinktą geriausiu metų pasirodymu.
Šis Izraelio kūrėjų Nivo Sheinfeldo ir Oreno Laoro darbas yra nauja originalaus pastatymo, kurį prieš 27 metus sukūrė ir atliko Liat Dror ir Niras Ben Galas, versija.
Spektaklio „Dviejų kambarių butas“ premjera 1987 m. Tel Avive vykusiame festivalyje „Šokio atspalviai“ tapo savotišku lūžio tašku bei proveržiu tuometinėje Izraelio šokio scenoje ir sulaukė įspūdingo tarptautinio pripažinimo. Ne mažesnė sėkmė lydi ir „prikelto“ spektaklio versiją. Izraelio šokėjai Nivas Sheinfeldas ir Orenas Laoras su šiuo spektakliu nuolat keliauja po viso pasaulio scenas. Spalio 10 dieną jį pamatysime ir Kaune.
Siūlome šokio kritikės Deborah Friedes Galili pokalbį apie naują „Dviejų kambarių buto“ versiją su šokėjais Nivu Sheinfeldu ir Orenu Laoru.
 
***
Dažnai teigiama, kad šokis – laikiniausia meno forma. Pasirodymui pasibaigus, nelieka jokio apčiuopiamo palikimo. Šokis toliau gyvuoja tik žiūrovų mintyse ir atlikėjų kūnuose. Tačiau šie atminimo pėdsakai yra gana silpni. Jei kūrinys neįtrauktas į repertuarą, kyla pavojus, kad jis gali likti užmirštas visiems laikams.
Šokio istorijoje gausu pavyzdžių, kai profesionalūs šokėjai atkuria senas kompozicijas, siekdami įkvėpti gyvasties scenoje neberodomiems šokio kūriniams. Pats rekonstrukcijos ir perkūrimo procesas yra iššūkis, keliantis daug klausimų. Kokia yra kūrinio esmė? Kokiais šaltiniais pasitikėti ir kurią versiją pasirinkti, jei kūrinys jau buvo perstatytas keletą kartų? Kokiems šaltiniams teikti privilegiją: vaizdo įrašams ar buvusių šokėjų atminčiai? Koks tikslas rekonstruoti seną kūrinį? Kiek dėmesio skiriama praeičiai, žinant, kad atkurtas šokis bus rodomas dabartyje? Kaip įsijausti į praeityje gyvenusių ir dirbusių šokėjų kurtą vaidmenį?
Izraelio šokėjai Nivas Sheinfeldas ir Orenas Laoras su šiais ir daug kitų klausimų susidūrė vos pradėję spektaklio „Dviejų kambarių butas“ rekonstrukciją.
 
Kaip prasidėjo jūsų projektas? Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kodėl pasirinkote būtent šį pastatymą?
Oren Laor: Jau seniai norėjome sukurti duetą, artimiau susipažinti vienas su kitu scenoje. Tada pagalvojome: „Nejaugi eisime į studiją, aptarinėsime savo santykius ir bandysime iš to ką nors sukurti?“ Tuo metu toks kelias mums neatrodė priimtinas. Norėjome jau sukurtos medžiagos, kažko, ką galėtume formuoti, su kuo galėtume žaisti ir eksperimentuoti. Gal skamba paradoksaliai, bet jautėme, kad pasirinkę svetimą medžiagą, labiau suartėsime ir surasime vienas kitą šokyje. Pamanėme, kad puikiai tiks šis daug galimybių atveriantis duetas („Dviejų kambarių butas“).
Niv Sheinfeld:Į šio pastatymo kūrybos procesą žvelgiau kaip į žaidimą, kuriame galime „rinkti taškus“, suteikti jam savo prieskonių: idėjų ir interpretacijų. Maža to, jaučiau ir asmeninę simpatiją Nirui Ben Galui ir Liat Dror. Pradėjau šokėjo karjerą jų kompanijoje 1992–1997 metais.
Izraelio šokio istorijoje „Dviejų kambarių butas“ buvo labai svarbus. Po šio pastatymo pasikeitė Izraelio šokio scena. Kūrinys buvo rodytas tūkstančius kartų visame pasaulyje. Jis ilgai gyvavo ir sulaukė didžiulio susidomėjimo ir sėkmės.
O. L.: Manau, yra daug panašumų tarp Niro ir Liat meninių aspiracijų šiame duete ir mūsų su Nivu tikslų. Mes dalijamės panašiomis vizijomis ir troškimais, norime juos perteikti žiūrovams. Siekiame minimalizmo, norėdami atskleisti pačią esmę. Nenorime scenoje rodyti nemirtingų dievų. Esame mirtingi, o tai, ką matote, yra laikina, gyvuoja tik čia ir dabar. Siekiame paprastumo, o būtent šis duetas buvo labai paprastas ir subtilus.
 
Nivai, minėjote, kad savo karjerą pradėjote su Niru ir Liat? Kaip dabartinis darbas fiziškai jungiasi su patirtimi, gautoje iš šios kompanijos?
N. Sh.:Pagrindiniai principai ir terminai, tokie kaip plié, atsipalaidavimas, kritimas ant žemės, laisvas judėjimas, energingas judesys ir psichologizmas judesyje, – tai dalykai, su kuriais aš užaugau, tad jausmas sugrįžtant į darbą, pagrįstą tais pačiais elementais, buvo ganėtinai natūralus. Judesio prasme, jaučiausi kaip namie.
 
Papasakokite apie procesą perkeliant spektaklį į šiandienos sceną.
O. L.: Mes nuvykome į „Beit Ariela“ biblioteką ir surinkome visą įmanomą informaciją apie „Dviejų kambarių butą“: interviu su Niru ir Liat, kritikų atsiliepimus, komentarus apie šį darbą. Ypač svarbi buvo informacija apie tai, kaip Niras ir Liat mąstė apie šį kūrinį, taip pat kritikų atsiliepimai.
N. Sh.:Dar nusipirkome knygą „Išsaugojimo politika“ („Preservation Politics“), kurioje rašoma apie senų šokių atkūrimo procesą. Norėjome daugiau sužinoti, kaip atlikėjai atkuria jau esamus vaidmenis. Galiausiai susitikome su Niru ir Liat, norėdami gauti jų sutikimą rekonstruoti šį darbą ir pateikti savo interpretaciją. Jie mums suteikė laisvę – patikėjo mumis. Esame už tai be galo dėkingi.
Kai paklausėme jų: „Kaip manote, apie ką šis duetas?“ Liat atsakė: „Mano akimis, jis apie du žmones: apie buvimą kartu ir atskirai. Čia esmių esmė.“
O. L.: „Vienatvė prieš bendrystę“, – pasakyčiau taip. Man patiko, kad jie šnekėjo ne apie šokį, o apie idėją. Kalbėjo ne apie tai, koks turėtų būti judesys, bet apie klausimus, susijusius su veiksmu scenoje ir už jos.
N. Sh.:Galiausiai pradėjome dirbti su filmuota medžiaga. Manau, svarbiausia per visą šį procesą mums buvo surasti raktą į savo butą. Dirbant iškilo daug klausimų. Kai kuriuos jų palikome scenoje kaip pasirodymo dalį. Įtampa tarp meniškai perdirbtos medžiagos ir mūsų įdėto darbo jaučiama per visą kūrinį.
O. L.: Mums buvo itin svarbu, kad spektaklis neatrodytų tarsi dinozauras, kuris atvedamas ant scenos siekiant parodyti, koks jis buvo gražus. Ne toks kūrinio rekonstrukcijos tikslas. Kai keletą kartų atlikome visą kūrinį taip, kaip tą darė Niras ir Liat, supratome, kad kūrinys taptų dinozauru, muziejiniu objektu. Turėjome įnešti savo požiūrį: jei jau darome, turime daryti savaip. Tai buvo antras viso proceso etapas – išsilaisvinti iš Niro ir Liat sukurto šokio ir ištyrinėti savo kūno kalbą jau sukurtoje struktūroje.
 
Kuo jūs, Nivai ir Orenai, šiame kūrinyje esate panašūs į Nirą ir Liat ir kuo skiriatės? Kiek jūs būnate savimi? Kur galima pastebėti panašumus ir skirtumus?
O. L.: Du mėnesius prieš premjerą, kai jau buvome nukopijavę visą medžiagą iš vaizdo įrašų ir keletą kartų pabandę kūrinį atlikti, priėjome krizę. Judesys, niuansai, elgesys buvo ne mūsų – viskas jų. Negalėjome pasakyti, ar esame savimi ar tiesiog reprezentuojame Nirą ir Liat. Tai buvo labai silpna. Tiesa, klausimas „kas mes?“ nebuvo pagrindinis. Svarbiau buvo meniniai pasirinkimai. Kai kurie 1987 metų sprendimai visai mūsų nebejaudino ir neįtikino.
Tuomet nusprendėme improvizuoti studijoje. Leidome sau išmesti dalį medžiagos, ją keitėme, perdėliojome, žaidėme su muzikalumu, tempu, bandėme įterpti savas Niro ir Liat judesio variacijas. Dirbome, kol po truputį įnešėme dalelę savęs ir savo požiūrio į šį darbą.
Pavyzdžiui, originaliame variante buvo viliojimo scena, kurioje Liat prieina prie Niro ir pradeda jį erotiškai nurenginėti, palikdama tik su apatiniais ir batais. Mes radome visiškai kitokį priėjimą prie šios scenos. Tuo momentu jautėme visai ne seksualų intymumą, todėl pakeitėme šią sceną. Aš visiškai nusirengiu priešais Nivą ir užsiropščiu jam ant rankų tarsi mažas vaikas, siekiantis patogumo ir apsaugos, o Nivas nešioja mane ir lėtai juda, lyg norėdamas mane užmigdyti. Ši scena tapo tokia intymi mums patiems, kad negalėjome nepakeisti ir originalaus garso takelio. Reikėjo kažko labai artimo, reikėjo mūsų muzikos. Nutarėme panaudoti Eltono Johno kūrinį „Goodbye Yellow Brick Road“.
N. Sh.:Vien faktas, kad ant scenos esame du vyrai, o jie – vyras ir moteris, jau yra didžiulis skirtumas. Kai kalbama apie du vyrus su aukštu testosterono lygiu, tokie elementai kaip energija, balansas ar švelnumas šaukte šaukiasi kitokios ekspresijos būdų ir elgesio. Originalus kūrinys atspindėjo nuolatines lyčių kovas, o mes pažiūrėjome į dviejų tos pačios lyties žmonių santykius.
Taip pat nusprendėme publiką sodinti aplink sceną, o ne priešais. Norėjome dalintis savo intymumu su publika, kad ši pajustų kiekvieną detalę ir niuansą.
Apibendrindamas pasakyčiau, kad visas procesas vystėsi trimis etapais. Pirmiausia mes turėjome perrašyti į savo kūnus kūrinio tekstą. Kai tai padarėme, tapome „Jais“ (Niru ir Liat). Antrame etape nusprendėme improvizuoti ir keisti derinius, leidome sau kalbėti judėdami. Kalbėtis ir klausti visko, kas tik šovė į galvą. Taip dirbant atsivėrė du sluoksniai: pirmas buvo jų rezultatas, o antras – mūsų refleksija. Trečiame etape mes sujungėme šiuos du elementus ir gavome dabartinę „Dviejų kambarių buto“ versiją.
 
Vertė Gintarė Ščavinskaitė

 

„Dviejų kambarių butas“. G. Dagon nuotrauka
„Dviejų kambarių butas“. G. Dagon nuotrauka
„Dviejų kambarių butas“. G. Dagon nuotrauka
„Dviejų kambarių butas“. G. Dagon nuotrauka
„Dviejų kambarių butas“. G. Dagon nuotrauka
„Dviejų kambarių butas“. G. Dagon nuotrauka