7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vis stebinanti

Tekstilininkės Zinaidos Vogėlienės paroda „2 viename“ VDA galerijoje „Titanikas“

Lijana Šatavičiūtė
Nr. 32 (1093), 2014-09-19
Dailė
Zinaida Vogėlienė, „Tėviškės rugiai“. 2009 m. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, „Tėviškės rugiai“. 2009 m. J. Lapienio nuotr.
Kai šiuo metu pasaulyje tiek daug skubos, sumaišties ir agresijos, tikrą atgaivą jauti atsidūręs Zinaidos Vogėlienės gobelenų pasaulyje. Antrojo „Titaniko“ aukšto sienas nuklojusios tekstilės kompozicijos alsuoja harmonija ir susikaupimu. Pasakyti, kad Z. Vogėlienė – viena ryškiausių asmenybių lietuvių tekstilėje, reikštų pasakyti labai mažai. Man pirmiausia ji yra menininkė, kuri stebina. Ne tiek daug tekstilininkų, kuriančių daugiau nei keturis dešimtmečius, geba nuolat nustebinti.
 
Gal dėl to, kad kai kuriose tekstilės srityse Z. Vogėlienė buvo pirmeivė? Dar 7-ajame dešimtmetyje ji pirmoji iš lietuvių tekstilininkų išbandė naujas technikas (kad ir dabar madingą vėlimą rankomis) bei netradicines medžiagas, dar iki tekstilės miniatiūrų parodų pirmoji pradėjo kurti smulkiąją tekstilę. Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje ji jau komponavo koliažus ir instaliacijas iš apdegusio popieriaus, kartono, audinių skiaučių (vėliau – tikrų musių, voratinklių), konstravo miniatiūras iš adatų, magneto, veidrodžio šukių, stiklo, vielos. Subtiliais atspalviais besiskiriantys sudžiovinti augalai, žiedlapiai ir sėklos įkvėpė fitokoliažų ciklus. Šiandien, kai tekstilininkai vis rečiau sėda prie audimo staklių, Z. Vogėlienė stebina tuo, kad neieško spartesnių atlikimo būdų, bet audžia ilgo ir kruopštaus darbo reikalaujančias tekstilės kompozicijas.
 
1966 m. Lietuvos dailės institutą baigusios Z. Vogėlienės kūryba patyrė ne vieną transformaciją. Jos stilius keitėsi nuo geometriškai stilizuoto, net plakatiško, atvirai emocingo prie subtilesnio, tapybiško, alsuojančio meditacine nuotaika. Jaunystėje menininkė laužė taisykles, nebijojo suklysti, kūrybiškai interpretavo liaudišką tradiciją. Minimalistinės stilistikos gobelenai „Žuvėdros“ (1980) ir „Baltas miestas“ (1981) įsitvirtino lietuvių tekstilės istorijoje kaip vieni įsimintiniausių kūrinių. Bendradarbiaudama su architektu Gediminu Baravyku (1940–1995), dailininkė išaudė svarbiausią savo gyvenimo kūrinį – keturių gobelenų ciklą „Rytas“, „Diena“, „Vakaras“ ir „Naktis“ (1981–1984), vis dar puošiantį Vilniaus santuokų rūmus, laikomą vienu sėkmingiausių architektūros ir tekstilės sąveikos atvejų Lietuvoje.
 
Dabartinė dailininkės kūryba susijusi su tapybiniais ieškojimais, siekiu spalvų ir linijų deriniais įvaizdinti audinyje dvasines būties metaforas. Tokiai stilistikai dailininkė ištikima beveik du dešimtmečius. Kas keleri metai Z. Vogėlienė pristato naujus gobelenų ciklus, kuriuose vis kitaip interpretuoja pamėgtus Lietuvos peizažo motyvus, audžia naujas tapybines improvizacijas. Juose nėra monotonijos, pasikartojimo.
Į dvi dalis perdalyta antro aukšto „Titaniko“ erdvė pasiūlė parodos koncepciją – dvi erdvės, dvi darbų grupės. Didesnėje ir šviesesnėje salėje eksponuojami gamtos inspiruoti gobelenai. Čia gali pajusti prieš keliolika metų išaustų abstrakcijų su baltais fonais ir spalvų kontrastais magiją (diptikai „Virš žemės“, 1998, „Dzūkija“, 2000, skirtas M.K. Čiurlionio 125-osioms gimimo metinėms), įsitraukti į pilkšvo ir žalsvo kolorito kompozicijų, kurių plokštumose tarsi akvarelėje ištirpsta sąlygiški motyvai, interpretaciją („Pokalbis“, 2000). Eksponuojami žavintys ir paslaptingi, tarsi rūke boluojantys rausvi bei rusvi melanžiniai peizažai („Ankstyvo ryto ženklai“, 2008; „Tėviškės rugiai“, 2009; triptikas „Paveldėta pieva“, 2009).
Tačiau būtų neteisinga Z. Vogėlienę apkaltinti idilišku požiūriu į pasaulį. Netgi atvirkščiai – „gamtiniuose“ romantikės gobelenuose yra tikro skausmo gaidų. Siekdama atspindėti šviesią ir tamsią to paties objekto pusę, dailininkė veržiasi į juodos ir baltos spalvų kontrasto diptikus („Virš žemės“, 1998; „Dvyniai“, 2007), neišsitekdama viename kūrinyje pasakoja savo istorijas triptiko forma („Kanoja“, 2007).
 
Antroje salėje vyrauja kitos nuotaikos. Pritemdytoje aplinkoje iškabintus paskutinius darbus – gobelenus ir nuotraukų seriją – dailininkė įvardijo bendru pavadinimu „Nykstantis Užupio koloritas“ ir skyrė kaimynui, skulptoriui Stanislovui Kuzmai atminti. Anot autorės, tai jos siunčiama žinutė mus palikusiam bičiuliui. Dalį gobelenų Z. Vogėlienė jau rodė 2013 m. Kauno bienalę lydinčioje parodoje „Sidabrinis šnabždesys“, priversdama visus nustebti dėl pasikeitusio kūrinių objekto ir kolorito. Dabar turime galimybę išvysti ir daugiau ciklo darbų. Gobelenai „sidabriniai“ ne tik dėl vyraujančio pilkšvai sidabrinio kolorito. Jie lengvi, „prancūziški“, be dramatiško jausmingumo, traukiantys vaizdo virpėjimu ir daugiasluoksniškumu („Užupio fragmentas“, „Mėnulio šviesa“, „Žiema, žiema“, visi 2013). Vienodo dydžio su gobelenais nuotraukos, fiksuojančios nenudailintas, laiko paženklintas Užupio namų sienas, kabančios pakaitomis su audiniais, susilieja su jų sidabriniu ir ochriniu koloritu, rodo įkvėpimo šaltinį, suteikia visai kolekcijai intrigos, savotiško rūstumo, praplečia žiūrovų įsivaizdavimą apie įprastą dailininkės amplua.
 
Šiais laikais neretai susidaro įspūdis, kad tradicinės pakraipos dailininkai medijų imasi be jokio reikalo, tarsi bijodami, kad jų kūrybai trūks iškalbos ir šiuolaikiškumo. Tačiau Z. Vogėlienės – Užupio senbuvės – nuotraukos nepaliko nereikalingumo įspūdžio. Jos akis slysta aptrupėjusiomis mūro sienomis, įžvelgdamos netikėtus spalvų derinius, grafičių likučius, pro tinką prasiskverbiančius mūro fragmentus, bylojančius apie nykimą ir irimą, keliančius mintis apie tai, kad su šia nenudailinta dabartimi, kuri greičiausia bus „pataisyta“, – išgražinta, uždažyta, paslėpta, – į praeitį nueina ir kažkas esminio.
 
Nė viename Z. Vogėlienės darbe nėra destrukcijos. Jos kūryba traukia tauria ir ramia išmintimi bei išgyvenimų tikrumu, kartu primindama, kad tekstilės kūrinys – ilgai brandinto ir preciziško darbo vaisius.
 
Paroda veikia iki rugsėjo 24 d.
VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

 

Zinaida Vogėlienė, „Tėviškės rugiai“. 2009 m. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, „Tėviškės rugiai“. 2009 m. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, „Paveldėta pieva I, II, III“. 2009 m. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, „Paveldėta pieva I, II, III“. 2009 m. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, „Savi namai“. 2010 m. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, „Savi namai“. 2010 m. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Zinaida Vogėlienė, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.