Šiais metais Vilniaus dokumentinių filmų festivalio retrospektyvinės programos, kviečiančios artimiau pažinti dokumentinio kino istoriją ir skirtingas jo formas, dedikuotos vienam pagrindinių Jugoslavijos juodosios kino bangos ir serbų kino avangardo balsų, „Auksinio lokio“ laureatui Želimirui Žilnikui (g. 1942) bei Lietuvoje iki šiol mažai pažįstamai išeivių kino ir garso režisierei Marytei Kavaliauskas (g. 1943). Abu kino kūrėjai festivalio metu svečiuosis Vilniuje bei susitiks žiūrovais.
22-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio lietuviškos premjeros įkvėps permąstyti kino ir šiuolaikinio meno teritorijas didžiajame ekrane. Festivalį atvers režisierės, kuratorės ir aktyviai šiuolaikinio meno scenoje veikiančios kūrėjos Gerdos Paliušytės filmas „Laivas“, švenčiantis skirtingų šokėjų kartų išraiškos laisvę. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje savo kūrinius pristačiusio armėnų ir lietuvių kilmės menininko Andriaus Arutiuniano juosta „Baigties trauka“ panardins į meditatyvų dialogą su avangardinio kino ir Kaukazo regiono istorija.
Šiais metais Vilniaus dokumentinių filmų festivalis iš renginiais gausaus rudens persikelia į žiemą ir įdėmiau pažindintis su dokumentiniu kinu kviečia lapkričio 27 d. – gruodžio 7 d. Neatsitiktinai pagrindinė festivalio programa kreipia žvilgsnį į kintančio pasaulio kontūrus, atverdama erdvų ir įvairų kinematografinių eksperimentų, gamtos bei politinių slinkčių kraštovaizdį.
„Man labai patinka gyventi, patinka būti laimingam, patinka žaisti – galbūt esu žaismingas žmogus“, – yra sakęs vienas garsiausių latvių režisierių Ansis Epneras (1937–2003). Šiais metais Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje – išsami jo dokumentinio kino retrospektyva, kviečianti prisidėti prie režisieriaus žaidimų didžiajame ekrane. Ją lietuvių žiūrovams sudarė latvių kinotyrininkė Zane Balčus ir Ansio Epnero sūnus, menininkas Kristapas Epneras, festivalio metu gyvai pristatysiantys keturias skirtingos tematikos ir laikotarpio trumpametražių filmų programas.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis 21-ąjį sezoną pasitinka programos pokyčiais – šiais metais žiūrovai kviečiami į vieną pagrindinę programą, jungiančią pripažintų dokumentinio kino meistrų ir eksperimentinio kino kūrėjų darbus. Tokį programos sudarytojų sprendimą lėmė noras atverti platesnį ir atviresnį dokumentinio kino ir skirtingų jo formų suvokimo bei vertinimo kontekstą.
Po 150 metų nelaisvės 26 istorinės Dahomėjos karalystės skulptūros palieka Prancūzijos muziejaus saugyklas ir pradeda kelionę namo į Vakarų Afriką. Kaip šias iš protėvių pagrobtas meno vertybes priims šiuolaikinis Beninas, kadaise priverstas kurtis ir vystytis be savo kultūrinio paveldo? Ir kodėl iš 7 000 meno kūrinių grįžta tik 26? Senegaliečių kilmės prancūzų režisierė Mati Diop dokumentinėje juostoje „Dahomėja“, Berlyno kino festivalyje pelniusioje pagrindinį „Auksinio lokio“ apdovanojimą, prakalbina amžius skaičiuojančias skulptūras ir atskleidžia postkolonijinio pasaulio sudėtingumą, puikiai atpažįstamą ir Lietuvos žiūrovams. Filmas atvers 21-ąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF).
Šiais metais Vilniaus dokumentinių filmų festivalio lietuviškoji programa kreips žvilgsnį į vizionieriškas kultūros asmenybes ir istorinius gamtos artefaktus. Kanų kino festivalio industrijos mugėje „Cannes Short Film Corner“ pristatyta Aušros Lukošiūnienės juosta „Juoda“ kvies sekti savo laiką peržengusias architekto Valdo Ozarinsko idėjų kryptis, jo ir Aidos Čeponytės videodarbas „Vidurio Europos vyrai“ atvers kultūros atstovų 10-ojo dešimtmečio drabužines, o estų režisieriaus Arko Okko kartu su lietuviais kurtas filmas „Mus tebelaikantis ledas“ metaforiškai apmąstys žmogaus ir gamtos ryšį leisdamasis istoriniu ledo keliu.
Filmuodama Paryžiaus ligoninės ginekologijos skyrių, kino režisierė Claire Simone suprato, kad serga vėžiu. Stojusi į pacientų gretas ji tapo ir savo filmo heroje. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) pristatomoje kino veteranės juostoje „Mūsų kūnas“ („Notre Corps“, 2023) – įvairūs moteriški kūnai ir nuo jų neatsiejamos problemos.
Jei ne papildoma, netikėtai atsiradusi interviu medžiaga, naujas režisieriaus Alainas Gomisas filmas apie džiazo pianistą Theloniousą Monką būtų kiek kitoks. Neapdorota medžiaga atskleidė ne tik švelnią Monko asmenybę, bet ir žurnalisto nepagarbą ir smurtą juodaodžio muzikanto atžvilgiu. A. Gomiso filmas „Atsuk ir peržiūrėk iš naujo“ („Rewind and Play“, 2022) bus rodomas šiandien prasidedančiame 20-ajame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.
Rytoj prasidedantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet pristato naują eksperimentinės dokumentikos filmų programą, kurioje atrinkta šiame lauke jau įsitvirtinusių autorių kūryba. Atviruose interpretacijai filmuose klausiama, o ne siūlomi aiškūs atsakymai, jų autoriai renkasi abstrakčią prieigą. Programą sudaro trys ilgo metro darbai ir trumpametražių programa. Pastarosios kūrėjai svečiuosis Vilniuje.
