Būti karaliumi

Režisierius Jonas Vaitkus spektaklių, kad ir kiek jų būtų, nestato šiaip sau. Dažniausiai, nepasitenkindamas vien tik dramaturginiu tekstu, jis turi ir savo asmeninę mintį, idėją, leidžiančią pasirinktai medžiagai šiandienos scenoje suskambėti naujai (nors, tiksliau, vaitkiškai). Be to, šis režisierius turi gana retą, šiek tiek pavojingą, bet ir labai gerbtiną bruožą, – nėra prisitaikėlis ir nebando įtikti niekam – nei valdžiai, nei publikai. Savo kūrybiniame kelyje, jis, išdidus karalius, leidžia sau viską, kas kokiu nors būdu gali pasitarnauti jį užvaldžiusiai ar bent trumpam aplankiusiai idėjai, norimai perduoti žiniai.

Aštrios minties bei ją lydinčios visuomenės kritikos iš Vaitkaus beveik visad galima tikėtis. Tačiau niekuomet nepavyksta atspėti, kada gi režisierius nuspręs, kad pasirinkta tema jau atskleista: ar repeticijoms tik įpusėjus, ar sutvarkius spektaklį preciziškai, na, bent jau apytiksliai iki galo. Neverta spėlioti ir to, kiek tai temai atskleisti bus pasitelkta režisūrinių ir scenografinių sprendimų, kiek bus dirbama su aktoriais ir panašiai. Prieš premjerą dar kartą skaitydama Williamo Shakespeare’o pjesę bandžiau įsivaizduoti, kaipgi sutilps vienoje scenoje tiek Vaitkaus mėgstamų išskirti bei paryškinti personažų – juokdarių, bepročių, karalių?.. Svarsčiau (neįžvelgdama čia nieko blogo), ar nelaukia žiūrovų premjeroje žiaurią tragediją į šoną nustūmęs karnavalas?

Dabar jau aišku, kad šiame spektaklyje karnavalo nėra. Daugybės dalykų nėra, kurių ne tik iš Vaitkaus, bet ir apskritai iš teatro galėtum, o ir norėtum tikėtis. Šis „Karalius Lyras“ labiau už viską reikalauja būti išklausytas. Jis neprašo būti suprastas, išteisintas ar pasmerktas. Jis panašesnis į maldą, kurią, dėl reikalavimų iš aukščiau, atėjus metui tenka nuo pradžios iki galo pakartoti.

Aktoriai, aprengti vienodais kūno spalvos kostiumais, primenančiais nuogą kūną, vaidina tuščioje scenoje (dailininkė – Daiva Samajauskaitė). Viena vertus, šis vienodas visų nuogumas byloja apie pasirinkimo laisvę, t.y. rodo veikėjų lygybę. Kita vertus, galima tai suvokti ir atvirkščiai – lyg veikėjai būtų ką tik gimę (mat toks dažniausiai būna kūdikių kostiumas), o jau pertekę įvairiausių ydų arba dorybių, lyg jų nesuvaldomi norai ir iš to plaukiantys poelgiai būtų ne jų pačių valioje. Be to, galima žvelgti ir kiek siauriau, – galbūt norėta tik atsikratyti visuomeninių statusų, nedaryti skirtumų tarp tarnų ir karalių, mat tėvų ir vaikų santykiai, kaip ir bet kokie kiti žmonių tarpusavio santykiai, su materialiuoju turtu neturi nieko bendra. Panašu, kad sukti galvą čia galima ilgai, ir ypač dėl to, kad jokia interpretacija, atrodo, netinka iki galo.

Vienu ar kitu metu nevaidinantys spektaklio veikėjai niekur nedingsta, visi jie rangosi toje pačioje keistų būtybių krūvoje, čia pat, scenoje. Ši krūva – tarsi šaknys, galbūt ore tvyrančios idėjos. Jos rangosi ir laukia savo eilės pasirodymui ar bent jau kitų grįžtančiųjų, kuriuos itin meiliai priima į savo guolį. Šių būtybių stebėjimas interpretacijai nė kiek nepadeda, negana to, žiūrint į jas vis labiau man pradeda atrodyti, kad atsidūriau visai kitos Shakespeare’o pjesės – „Vasarvidžio nakties sapno“ – pastatyme, o štai tas judančių būtybių, „Karaliaus Lyro“ veikėjų, kalnas, – kiek kuklokas fėjų, elfų ir gnomų pasaulis.

Sunku atsikratyti šia netinkama vizija ir žvelgiant į kalbančiuosius aktorius. Iš tiesų, kaip jiems praverstų bent jau tos Oskaro Koršunovo atrastos lentos! Karalius Lyras ir visi kiti veikėjai pasmerkti gyventi teatre, atsisakiusiame teatrinės kalbos. Jiems tesuteikiama galimybė stovėti išsidėsčius kone geometrinių figūrų tikslumu ir kalbėti dažniausiai veidu į sceną, o kiekvienas jų pasisukimas taip pat tikslus, negadinantis bendro, šiaip jau žaidybinio, kvepiančio smagiomis improvizacijomis (jų čia, aišku, nėra) vaizdo, kurį dar labiau pabrėžia kartkartėmis pasigirstanti šviesi renesansinė ir barokinė muzika (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė).

Turint omenyje tokias sudėtingas aplinkybes, pagrindiniai aktoriai tiesiog didvyriškai neša tragedijos naštą. Karalius Lyras (Vytautas Anužis) – gana santūrus, nepasiduodantis nei isteriškai, perspaustai vaidybai, kuria pasižymi visos trys jo dukterys (Jevgenija Rusakova, Julija Krutko, Anžela Bizunovič), nei Juokdario (Vladimiras Dorondovas) žaviam, tipiniam vaidybos lengvumui. Rimtą, nepaviršinę tragediją neša ir Glosterio grafą vaidinantis Aleksandras Agarkovas, turėjęs ištverti ir sūnaus išdavystę, ir, kiek vėliau, aklumą.

Kankindamas žiūrovą keturias valandas trunkančia švaria monotonija Vaitkus, galima sakyti, liko sau ištikimas. Nuo visko išvalyta scena atrodo toks pat kraštutinumas kaip ir perkrauta. Vis dėlto akivaizdu, kad švaroje lengviau sukurti spektaklio išbaigtumo iliuziją. Gaila tik, kad tokios veikėjų ir teatro nuogumo idėjos paveikios kokias dvidešimt pirmųjų spektaklio minučių. Kažin ar to pakanka „Karaliaus Lyro“ tragedijai įveikti.