Svarbiausi šiųmetinio, jau 8-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio akcentai – Kanų kino festivalio apdovanojimus pelnę filmai ir vengrų kino klasiko Miklóso Jancsó (1921–2014) retrospektyva.
„Auksine palmės šakele“ apdovanotas turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ („Kış Uykusu“, 2014) rodo centrinėje Anatolijoje gyvenančio buvusio aktoriaus ir jo šeimos dramą. „Žiemos miegas“ trunka per tris valandas ir iš tikrųjų yra didis herojaus monologas. Tačiau žiūrovams tos trys valandos nenusibos, jie pasijus taip, tarsi būtų perskaitę Antono Čechovo apsakymą. Režisierius ir pats neslepia, kad penkerius metus, kol rengėsi filmui, jie su žmona daug skaitė ir analizavo ne tik Čechovą, bet ir kitus rusų rašytojus, tarp jų Fiodorą Dostojevskį.
Kitas Kanų laureatas, vengrų teatro ir kino režisieriaus Kornélio Mundruczó filmas „Baltas Dievas“ („Fehér isten“, 2014) pelnė pagrindinį „Ypatingo žvilgsnio“ programos apdovanojimą. Šio vaidybinio filmo veikėjas yra šeimininko iš namų išmestas šuo, kuris klaidžioja po Budapeštą, patirdamas, kokie žiaurūs gali būti žmonės. Galiausiai jis prisijungia prie panašaus likimo šunų gaujos. Režisierius sako, kad „Baltas Dievas“ sujungia melodramą, nuotykių ir filmo apie kerštą žanrus, bet tai taip pat nerimą žadinanti politinė metafora, komentaras to, kas dabar vyksta Vengrijoje ir visoje Europoje.
Nuo politinio Europos kino neatsiejamas ir vienas didžiųjų prancūzų kino atnaujintojų, gyvasis klasikas Jeanas-Lucas Godard’as. Festivalis pristatys naujausią, taip pat šiemet Kanuose apdovanotą 88-erių režisieriaus filmą „Sudie kalbai“ („Adieu au langage“, 2014). Filmas peržengia kino konvencijas ir nagrinėja totalitarizmo, žmonių tarpusavio, žmonių ir gyvūnų santykių, minčių sąmoningumo temas. Tai vienas ekstremaliausių šių metų Kanų filmų. Jis sukurtas 3D formatu ir yra tarsi citatų, klišių aforizmų, minčių nuotrupų poema. Be abejo, tai ir ištvermės testas žiūrovams, bet kartu ir gryniausias nenaratyvinio kino pavyzdys, skelbiantis kalbos beprasmiškumą ir garbinantis tik gyvūnams būdingą pasaulio stebėjimą ir suvokimą – pagrindinis filmo herojus, žinoma, yra Godard’o šuo.
Šiemet Kanų kino festivalio Didžiuoju prizu apdovanoti „Stebuklai“ („Le meraviglie“, 2014) – dar viena programos pažiba. Antrojo italų režisierės Alice Rohrwacher filmo herojė, dvylikametė Dželsomina (užuomina į Federico Fellini filmą „Kelias“) gyvena mažame miestelyje. Ji turi didelį autoritetą tarp savo seserų ir kartu su jomis padeda mamai. Šeima verčiasi tradiciškai gamindama medų. Kai miestelyje pasirodo televizijos šou rengėjai, siūlantys prizą didžiausiam „vietos stebuklui“, Dželsomina nusprendžia dalyvauti konkurse. Tačiau jos tėvas nepriima naujųjų laikų vėjų. Savo ūkį jis pavertė keista karalyste, barjeru, ginančiu vaikus nuo išorinio pasaulio blogio. Savo šeimos istorijos įkvėptuose „Stebukluose“ režisierė sujungė realizmą ir pasaką, taip suteikdama filmui ir simbolinį lygmenį.
Mundruczó savo „Baltą Dievą“ skyrė unikaliajam vengrų kino kūrėjui Miklósui Jancsó, kuriam skirta ir festivalio retrospektyva. Pasak kolegos ir amžininko Istvano Szabó, Jancsó „kine išreiškė vengrų tautos dvasią ir jos istorinį likimą“. Pasaulinę šlovę režisieriui atnešė vadinamoji revoliucijos trilogija – filmai „Be vilties“ (1965), „Žvaigždės ant kepurių“ (1967), „Tyla ir riksmas“ (1968). Šiuose filmuose apie XIX ir XX a. pradžios vengrų revoliucijas išryškėjo pagrindinės režisieriaus kūrybos temos – valdžia ir prievarta, tironija ir laisvė, idėja ir nepakantumas. Trilogija iškristalizavo ir originalų Jancsó stilių – filmuose susilieja tikrovė ir simboliška realybė, faktai, peizažai, atributai ir klasikinių tragedijų motyvai, kuriama istorinė parabolė, kurioje vis didesnę veiksmo dalį užima folkloriški ritualai, choreografija, chorinis dainavimas, maksimaliai laisvai judanti kamera nepaliaujamai suka ilgus ratus, dominuoja ilgi kadrai – epizodai, nuosekliai laikomasi antipsichologinio vaidybos principo. Paskutiniais XX a. dešimtmečiais Jancsó vis dažniau kalbėjo apie manipuliavimo ir slopinimo mechanizmus, tradicinių vertybių krizę, kritikavo vartotojų visuomenę. 1979 m. Kanuose, 1990 m. Venecijoje, 1994 m. Budapešte režisierius buvo apdovanotas prizais už gyvenimo indėlį. Paskutiniais kūrybos dešimtmečiais Jancsó grįžo į dokumentinį kiną, dirbo televizijoje, dėstė įvairių pasaulio šalių universitetuose, tarp jų ir Harvarde. Kaune bus parodyti devyni skirtingų laikotarpių režisieriaus filmai, Vilniuje – penki.
Žiūrovų dėmesio, be abejo, turi sulaukti ir Specialioji Ukrainos kino programa, kurioje bus parodytas dokumentinio kino klasiko Dzigos Vertovo „Entuziazmas: Donbaso simfonija“ (1930), bei dokumentinis filmas „Vivian Maier atradimas“ („Finding Vivian Maier“, rež. John Maloof, Charlie Siskel, JAV, 2014), pristatantis vieną didžiausių pastarųjų metų fotografijos atradimų – amerikietę Vivian Maier. Viso pasaulio festivaliuose rodomas filmas pasakoja neįtikėtiną, bet tikrą talentingos ir paslaptingos moters istoriją. Vivian Maier visą gyvenimą dirbo aukle. Jos šeimininkai nekreipdavo dėmesio, kad kiekvieną dieną, kiekvieną laisvą akimirką moteris fotografuodavo. Savo nuotraukų ji niekam nerodė, daugumos net neišryškino. Po Maier mirties jos archyvą atsitiktinai aptiko vienas kolekcionierius. Per 100 tūkstančių negatyvų netrukus sukėlė furorą pasaulyje, Maier parodų dabar laukia eilėje didžiausios galerijos. Tačiau klausimai, kas buvo ši jokių mokslų nebaigusi moteris, ar ji suvokė savo talentą, kokią paslaptį nusinešė su savimi, iki šiol lieka atviri.
8-asis Tarptautinis Kauno kino festivalis vyks 2014 m. rugsėjo 24–spalio 5 d. Filmai bus rodomi Kaune, kino teatre „Romuva“ bei KTU III rūmų salėse. Vilniuje festivalis svečiuosis spalio 1–8 d. „Skalvijos“ kino centre, Šiuolaikinio meno centro kino salėje. Vėliau keliaus į Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių sales. Daugiau – www.kinofestivalis.lt.
