Ruduo dar tik pakeičia šviesą, šiek tiek atšaldo rytus, pamaišydamas rūkų, taip pat leidžiamų visur, nežiūrint vietos prestižo ar užimamos pozicijos administracinėje sistemoje. Ruduo – demokratiškas kūrėjas, puikiai savo kūrinius pritaikantis vietos specifikai. Tik jis turi ir nemalonią savybę – skaičiuoti viščiukus, t. y. užbaigti augimo ir brendimo ciklą, viską uždarant iki kito rato pradžios. Tad paskutinė projektų erdvės „The Gardens“ ekspozicija Vilniuje (arba viena paskutinių, nes šiuo metu taip pat vyksta „The Gardens“ kuruojama Gedimino Akstino (g. 1961) paroda Niujorke, „Art in General“ projektų erdvėje) kaip tik keliauja visų kitų augančių ir mirštančių ar, sakysiu švelniau, – užmiegančių žiemos miegu augalų ciklu.
„The Gardens“ vis dėlto susijusi su sodais per vardą ir, kaip sako viena iš jo kūrėjų – Gerda Paliušytė, – laikas keliauti toliau. Beprotiškai myliu rudenį, jo prinokusius moliūgus, išlindusius iki pat kaimo kelio ribos, krintančių obuolių garsą tamsiame sode, tačiau visa tai lydi žinojimas, kad kitais metais jie vėl visi pūpsos žolėje, o morkos – žemėje, jei pasėsiu, aišku. „The Gardens“ kūrėjos kitais metais savo sode nieko nežada sėti, tas liūdina ir verčia į paskutinį eksponuojamą britų menininko Chriso Evanso kūrinį iš serijos „Clods, Diplomatic Letters“ (2012 – dabar) žvelgti itin atidžiai. Tuo labiau kad jis nutįso ne tik iki kaimo kelio, bet ir iki Lietuvos Respublikos Seimo.
Du cemento grumstai su vamzdžio paliktomis skylėmis viduryje. Viduryse (žinau, tokio žodžio nėra, bet jis tinka). Viena pusė – lygi plokštuma, nušlifuota beveik iki blizgesio, ją taip ir maga paliesti. Chrisas Evansas rankomis formuoja cemento grumstus (tiksliau, rankomis kuria formą, kurią išlieja iš cemento), tad nešlifuota iškilioji dalis saugo pirštų žymes, taip vis primindama taktilinį malonumą. Primena senovišką kaip popierinė knyga ar analoginė fotografija lietimo, lipdymo, gamybos rankomis būdą, bet ir rodo į mūsų laiką, nes riaušės, gatvės muštynės ir maidanai, futbolo sirgalių siautėjimai ir kovos už nepriklausomybę nepasiliko XX amžiuje, o žmogaus rankos vis dar, gynybai ar griovimo aistrai apėmus, išrauna gatvės stulpelį su visu betonu. Tad skylės Evanso grumstuose, autoriaus žodžiais tariant, ir yra gatvės stulpelio buvimo žymės. Grumstas juodas (cementas maišytas su marmuro milteliais ir pigmentu) ir grumstas baltas (maišyta su marmuro milteliais). Pozityvas ir negatyvas. Riaušės ir maidanai.
Tada, suvokus, kad situacija tapo nevaldoma ir ją reikia kaip nors spręsti, pasipila diplomatiniai laiškai. Šios serijos Evanso kūriniai susideda iš dviejų elementų – cemento grumstų ir svetimžemio augalo piešinio fotografijos ant sienos, kurį pasirenka ir savo rankomis piešia vienas iš tarptautinės diplomatinės bendrijos narių. Grumstai yra akivaizdūs, apčiuopiami, o augalo piešinio priešistorė – laiškai, susirašinėjimas – lieka tik numanomas, efemeriškas, kaip bet kokia pastanga susitarti, net jei galiausiai duodanti vaisius. Augalą nuostabiu vardu Ambrosia Artemisiifolia šį kartą Evanso prašymu pasirinko ir nupiešė buvęs Lietuvos kultūros ministras, menininkas, orientalistas ir filosofas Arūnas Gelūnas, dabar – Lietuvos ambasadorius prie UNESCO. Diplomatas-menininkas, vien jau ši jungtis savaime žymi priešpriešą, ant kurios lyg ant augalo stiebo kabo visos šio kūrinio dalys.
Priešpriešą atskleidžia ir diplomato sukurtas piešinys – vietoje to ekspozicijoje mes matome tik jo
fotografijos negatyvą (sidabro bromido atspaudą)... Pozityvo virtimas negatyvu, stulpų skylės, įsivaizduojamų diplomatinių laiškų srautas, virsmas, kitimas, pirštų žymės, nurodančios į formos neišbaigtumą – visa tai iškelia objektų ir jų priešpriešos dinamiką. Vaizduotėje viskas skleidžiasi tam tikrą laiką, o iš tikro šis įvykis galbūt trunka tik sekundę ar minutę.
Seriją „Clods, Diplomatic letters“ dažniausiai lydi specialiai jai užsakyti tekstai, šį kartą parodos kuratorė Gerda Paliušytė teksto paprašė iš estų mokslininko ir rašytojo Reino Raudo. Jo sukurtas „If Anything, a Synecdoche“ kaip tik ir kalba apie laiką, akimirką, jos tęstinumo ar unikalumo jausmą. Nesiimsiu atpasakoti rašytojo teksto, jį reikia skaityti, o grumstus – matyti, augalus – ... Nežinau, kaip elgtis su augalais, kol neateina tas mano jau anksčiau minėtas pabaigos laikas ir jų nepasikviečia. Nors šie ir taip linkę traukti tolyn – juk svetimžemiai. Grumstai – taip pat išrauti iš žemės, tad jie visi – klajūnai, kaip ir diplomatai ar laiškai.
Chrisas Evansas mums primena apie keistą, bet giliai kaip koks piktybiškai plintantis augalas įsišaknijusį įsitikinimą, kad viskas yra juoda arba balta. Nurodo, kad kiekviena tokia pusė tučtuojau yra ir savo priešingybė. Tačiau taip pat šis kūrinys yra ypač aktualus mūsų netikėtai pakitusioje, politikos aktualijų persunktoje dabartyje, kai visos saugumo viltys dedamos į diplomatinius laiškus.
Vis dėlto galima įžvelgti ir dar vieną rakursą – betonas ir baltos sienos yra daugumos šiuolaikinio meno galerijų architektūros skiriamasis ženklas. Tada pats menas tampa tuo svetimžemiu augalu, atneštu į betono pastatus trumpam, kol trunka paroda. Trumpas kūrinio viešo gyvenimo ciklas. Iki kitos parodos. Tad visai natūralu, jog Evansas susitelkė į vieną pastangą – įvietinti – leisti įsišaknyti šiems kūriniams-klajūnams.
Svetimžemiai grumstai ir toks pat augalas, numanomi laiškai ir visi nematomi gatvės stulpeliai nusprendė apsigyventi... Lietuvos Respublikos Seime. Sakyčiau, tai ne tik paprastas kūrinio dovanojimo aktas, bet ir viltis, kad diplomatija šį bei tą gali. Net jei tai labai nedaug – tik suteikti gyvenamą vietą keliems klajūnams. Nuo spalio pabaigos „Clods, Diplomatic Letters“ apsigyvens Seimo bibliotekoje. Atidaryme apsilankyti galės visi norintys, tereiks užsiregistruoti iš
anksto ir turėti su savimi asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
Gruzinų kino meistras Otaras Iosselianis vis dėlto buvo teisus – sodai rudenį („Jardins en automne“, 2006) pilni savito gyvenimo. Kartais čia pasirodo net ministrai, piešiniai ant sienos yra ypatingos svarbos ir viskas tuoj pat virsta savo priešingybe. O tie, kurie ne itin vertina asociatyvų ir nedeklaratyviai išaiškintą šiuolaikinį meną, šiame projekte gali pasimėgauti jusles kurstančiomis objektų medžiagomis, piešinio vizualumu, primenančiu senąsias botanikos atlasų graviūras.
Paroda „The Gardens“ parodų erdvėje veikia iki spalio 1 d.
