Nemėgstu primityviųjų lietuvių liberalų. Ne tik todėl, kad dėl valdžios jie pasirengę atsigulti po bet kuo. Liberalams vertybės – tik konkrečios, todėl įvairiuose televizijos šou, regis, nuolat diskutuojama apie valstybę, bet pamirštama, kad iki konkrečių buitinių funkcijų tenkinimo redukuotas tokios valstybės piliečio suvokimas veda į visuomenės liumpenizavimą (kurį, beje, stebime ne tik televizijoje). Todėl politikai laidose dažniausiai diskutuoja apie tai, kas geriau valdo valstybę, „žvaigždės“ įprastai „dvasingai“ postringauja apie savo antrą galą. Kiekvienam savo. Vienintelis juos jungiantis dalykas, regis, yra saviveikla. Ji dabar – lietuvių televizijų pagrindas: kiekviename kanale kas nors šoka, dainuoja, čiuožia, žaidžia proto žaidimus ir verda.
Kažkurį savaitgalį pabandžiau išgyventi be interneto ir pagaliau pažiūrėti televizorių. Prisipažinsiu, buvau sukrėstas. Ryte „perbėgau“ savo kabelinės televizijos kanalus. Beveik visi rodė kulinarines laidas. Maistą gamino visi, kas tik netingi, – lietuviai, rusai, europiečiai ir kitų žemynų gyventojai. Menininkai ir „popsininkai“, virėjai ir apsišaukėliai. Toks įspūdis, kad pasaulis ilgai badavo ir dabar negali atsigrožėti maistu, įvairiausiomis jo variacijomis ir kombinacijomis. Maisto gaminimas ir pas mus jau tapo aukščiausia saviraiškos forma, menu, privalomu provincialios „žvaigždės“ atributu. Nustebino tik viena – kodėl Andrius Mamontovas savaitgalio rytą dar nestovi prie plytos, nors ir jis sugeba užduoti kulinarinį klausimą: „Virti ar kepti?“
Jei jums, mieli skaitytojai, dar negana tos visuotinės kulinarijos, pažiūrėkite Wayne’o Wango filmą „Paskutinės atostogos“ (TV3, 26 d. 22 val.). Filmo herojė Džordžija (Queen Latifah) dirba virtuvės įrangos parduotuvėje, su peiliais ir puodais ji elgiasi kaip tikra virėja. Sužinojusi, kad jos dienos suskaičiuotos, moteris vyksta į Europos kurortą ir ten pradeda gyventi taip, kaip visada svajojo.
Mirtis (reali arba įsivaizduota) šių dienų kine dažnai yra atskaitos taškas, tarsi gyvenime nebūtų kitų sukrėtimų – išdavystės, nevilties, meilės, būtinybės rinktis, atsispirti blogiui. Masinė kultūra iš esmės prisidėjo prie mirties banalizavimo. Mirties akivaizdoje filmų personažai dažniausiai nesugeba išsaugoti rimties ar orumo, jos paslaptimi jie nebetiki. Tokiuose filmuose akivaizdžiai per daug arba ironijos, arba sentimentalumo. Man regis, pastarojo neišvengė net Stephenas Daldry, kurio filmą „Valandos“ iki šiol prisimenu su dėkingumu. 2011 m. pasirodęs režisieriaus filmas „Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti“ (LNK, 28 d. 11.45) sukurtas pagal Jonathano Safrano Foerio romaną, kurio pasakotojas – devynerių metų Niujorko berniukas, labai keistu būdu kovojantis su psichologine trauma po to, kai jo tėvas žuvo 2001 m. rugsėjo 11 d. Pasauliniame prekybos centre. Filme tėvą vaidina Tomas Hanksas ir tai, sakyčiau, labiau nei idealus herojus. Sūnaus autisto Oskaro (Thomas Horn) jis neapleidžia ir po mirties: po metų suradus paslaptingą voką tęsis dar tėvo inicijuotos Oskaro ekspedicijos po Niujorką, kurios atves jį pas artimus ir svarbius žmones. Juk Oskaras turi išmokti gyventi toliau, tik jau be tėvo.
Williamo Brento Bello 2012 m. filme „Šėtonas manyje“ (TV3, 27 d. 00.05) duktė po 20 metų bando išsiaiškinti, kas atsitiko jos motinai, kuri 1989-aisiais prisipažino per egzorcizmo seansą žiauriai nužudžiusi tris žmones. Izabela Rosi (Fernanda Andrade) vyksta į Italiją, į katalikišką psichiatrijos kliniką, kur gydoma demonų apsėsta jos motina. Juokingiausia, kad šis siaubo filmas turi realų pagrindą, o Rossi šeimos moterims ir jas apsėdusiems demonams skirtas net vienas tinklalapis.
Į Italiją, Veneciją, atvyksta ir Floriano Henckelio von Donnermarcko filmo „Turistas“ (LNK, 27 d. 20.30) herojus amerikietis Frankas. Jis tikisi čia užgydyti sielos žaizdas ir sutinka gražuolę Elizą. Kai, regis, Frankas pasirengęs atsiduoti naujam jausmui, prasideda keistos intrigos.
„Turistas“ turėjo būti šnipų trileriu – amerikietišku Jérôme’o Salle’io filmo „Antonis Zimeris“ perdirbiniu, bet pavirto nuotykių komedija, kurioje vaidina, pasak režisieriaus, gražiausi pasaulyje žmonės: Angelina Jolie ir Johnny Deppas. „Turiste“ bus ir milijonai dolerių, ir rusų mafija – dabar be jos nė žingsnio. Finale, žinoma, staigmena, tikiuosi, jos sulauksite.
Žmogiškų aistrų, nors ir ne taip gausiai kaip žada filmo pavadinimas, kupinas Nicholaso Jareckio psichologinio trilerio „Apgaulinga aistra“ (TV3, 28 d. 21.15) herojus Robertas (Richard Gere). Jis – aferistas ir genialus meilužis. Vyras nesėkmingai investavo į rusų angliakasybą ir dabar turi nuo visų slėpti, kad bankrutuoja. Tačiau duodamas interviu žurnalistei ir atsakydamas į klausimą, kas gyvenime svarbiausia, Robertas iškilmingai praneša, kad pinigai. Ko gero, nieko protingesnio filme jis nebesugalvos, tik visąlaik meluos žmonai (Susan Sarandon), meilužei (Laetiticia Casta), dukteriai (Brit Marling), tardytojui (Tim Roth), kuris viešai prisipažįsta nekenčiantis turtingų niekšų. Nors abejoju, ar kam nors pavyks susitapatinti su pastaruoju filmo personažu, manau, visiems bus malonu dar kartą įsitikinti, kad pinigai laimės neatneša. Kad ir kaip tuo tikėtų vietiniai liberalai.
