Muzika versus politika

Rugsėjo 18-ąją LNOBT pradėjo naująjį sezoną Violetos Urmanos ir Izraelio filharmonijos orkestro, diriguojamo jo ilgamečio vadovo Zubino Mehtos, koncertu. Įvykis skirtas Lietuvos žydų aukų atminimui (1994 m. rugsėjo 23-ioji buvo paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, nes 1943 m. tą dieną likviduotas Vilniaus getas). Ši dedikacija lėmė politinį koncerto atspalvį, kuris savo ruožtu paveikė ir pačią programą, ir įvykio nušvietimą žiniasklaidoje, ir ažiotažinį publikos susidomėjimą. Kiek plačiau dienraščiuose pristatyta vieno įtakingiausių šių dienų muzikos pasaulio figūrų – Zubino Mehtos – veikla, nesusilaikant nuo viešbučio, kuriame garsusis dirigentas su žmona apsistojo, svetingumo aprašymo ir vakarienės meniu raporto visuomenei. Kitaip tariant, politiniai ir bulvariniai akcentai persipynė, meninius paliekant nuošaly. Viename socialiniame tinkle garsi ekonomikos profesorė piktinosi, kad po koncerto internete publikuotose išsipusčiusio elito nuotraukose poetas Tomas Venclova pavadintas „vakaro svečiu“, o kažin kokios firmos pardavimų vadovė įrašyta vardu ir pavarde. Panašių istorijų nutinka visuomet, kai kokiame nors meniniame renginyje persimaišo kultūros, politikos, verslo ir pramogų elitai. Užuot aiškinusis, kuris elitas elitiškesnis, geriau būtų sužinoti, kokį indėlį įneša prabangusis elitas į koncerto biudžetą. Jei jis išties išpirko bilietus po 1000 Lt, tai reikėtų džiaugtis, kad tie tūkstančiai atsidūrė teatre, o ne nusėdo, pavyzdžiui, kazino sąskaitose. Jei jau turime publikos, išperkančios prestižinius bilietus, galime turėti ir viltį, kad kada nors vis dėlto pajudės ir mecenatystės įstatymas. Viskas prasideda nuo mentaliteto pokyčių. Nesvarbu, kad pardavimų vadovė galbūt nuobodžiavo visą koncertą, išskyrus tą momentą, kai ją fotografavo, bet savo vaikus ji galbūt nuves į muzikos mokyklą, ne tik į „šampaninį“ chorą. Vaikams irgi užsifiksuos, kad mama sumokėjo 1000 Lt už V. Urmanos koncertą. Vadinasi, verta. Štai taip pamažu ir išeisime kultūrinį pradžiamokslį. Tiesa, jis labiau amerikoniškas nei skandinaviškas, kur visko pagrindas – švietimas ir per jį išugdomas kultūros produktų vartojimo poreikis. Tačiau ir turtingose Šiaurės šalyse ši palaiminga būsena jau menksta, o turint galvoje Lietuvos švietimo politiką ir vargingus viešuosius finansus daugiau vilčių dėčiau į pardavimų vadovės piniginę ir į jos prakutusioms atžaloms išugdytas ar įbruktas vertybes.Teatleidžia man skaitytojas už ilgoką sociokultūrinę įžangą, bet šiame koncerte susipynė meniniai ir socialiniai patyrimai.

 

Grįžkime prie Izraelio filharmonijos orkestro strategijos. Turint galvoje padidėjusią įtampą Gazos ruože ir paaštrėjusią tarptautinės visuomenės kritiką Izraelio atžvilgiu, akivaizdžios vadovų pastangos nešti pasauliui žinią, kad šis orkestras yra aukščiau oficialios politikos realijų, priešingai, teigia taikias ir humanistines idėjas. Todėl koncerto programa kruopščiai apmąstyta ir, kaip sakoma, politiškai korektiška. Pirmąsyk Lietuvoje gastroliuojantis orkestras, kaip ir dera, prisistato keliais aspektais. Pirmiausia nacionaliniu. Šiuo tikslu pasirinkta Izraelio klasiko Paulio Ben-Haimo Simfonijos Nr. 1 lėtoji dalis „Psalmė“. Kompozitorius iš gimtojo Miuncheno atvyko į būsimąjį Izraelį (tuomet – britų administruojamą Palestiną) 1933-iaisiais jau būdamas 36-erių, įgijęs dirigavimo ir kompozicijos patirties. Jo akyse kūrėsi Izraelio filharmonijos orkestras, į kurį būrėsi nacių valdomoje Vokietijoje (vėliau ir kituose kraštuose) darbo netekę žydų tautybės muzikantai. Visi kartu jau po Antrojo pasaulinio karo kūrė Izraelio muzikinę kultūrą. Žodžiu, P. Ben-Haimas – puikus pasirinkimas. Gastroliuodamas šis orkestras dažnai griežia jo kūrinius, reprezentuojančius Izraelio nacionalinę muziką. P. Ben-Haimo stiliuje gražiai dera jo Vokietijoje įgyta vėlyvojo romantizmo estetikos samprata su Viduržemio jūros regiono muzikiniu paveldu – arabų, žydų, graikų tradicinės muzikos ritmais ir intonacijomis. „Psalmėje“ išgirdome jos lyriškąją briauną. Puikiai skambanti, pastorališka, išradingai orkestruota ir preciziškai atlikta kompozicija išties teigia mintį apie taikią šalį, kurioje tokia muzika gimsta. Vienintelis kūrinio trūkumas šiame koncerte buvo tiesiog jo trumpumas. Teisinga mintis pateikti nacionalinės muzikos pavyzdį virto gana formaliu jos įgyvendinimu. Trumputį kūrinėlį užgožė koncerto visuma.

 

Kitas programos aspektas – orkestro meistrystė atliekant klasiką. Šiam tikslui pasirinkta Wolfgango Amadeaus Mozarto Simfonija Nr. 40 g-moll, savo populiarumu turėjusi užglostyti publikos ausis po mažiau įprastų P. Ben-Haimo intonacijų. Sykiu Z. Mehta pasinaudojo proga pademonstruoti išprusimą ir nepriekaištingą skonį. Mozartas nuskambėjo preciziškai, idealiai subalansuotais tempais ir štrichais, taisyklingomis frazėmis, kaip ir dera vienietišką mokyklą reprezentuojančiam dirigentui (18-metis persų kilmės Mehta pokariu atvyko iš Bombėjaus į Vieną, kur studijavo dirigavimą Vienos muzikos akademijoje pas Hansą Swarowskį, pas kurį po poros dešimtmečių stažavosi ir Jonas Aleksa).

 

Po to sekė itin saikingas (tik trys arijos!) primadonos Violetos Urmanos pasirodymas naujame sename mecosoprano amplua. 2000 m. ji, jau užsitarnavusi tarptautinį pripažinimą kaip mecosopranas, debiutavo dramatinio soprano amplua sykiu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Gintaro Rinkevičiaus. Koncertą tiesiogiai transliavo Euroradijas, tad tąsyk Vilnius buvo kaip tramplinas prieš artistei debiutuojant iš naujo Vakarų teatruose jau soprano vaidmenimis. Šįkart nusprendusi grįžti į mecosoprano repertuarą, primadona vėl grįžo į Vilnių.

 

Racionaliai ir strategiškai savo karjerą modeliuojanti dainininkė renkasi komforto zoną – itališkame repertuare ji grįžta į mecosoprano amplua, o Richardo Wagnerio operose kol kas išlaiko soprano tesitūrą. Pastarųjų metų jos Izoldos įrašai neleidžia tuo abejoti, o antai itališkose operose dainininkė grįžta į dalies publikos (kuriai priklauso ir šių eilučių autorė) išsiilgtą amplua. Vis dėlto kaip mecosopranas V. Urmana yra išskirtinė, jos tembras – raiškus ir sykiu minkštas, takus, sodrus ir šiltas. Toji šiluma išskiria jos kuriamas aistringas, kerštingas ir atgailaujančias herojes iš daugelio kitų gerų mecosopranų. Kitaip tariant, V. Urmanos Amneris tembriškai spalvingesnė už jos Aidą. Ši mintis kirbėjo visada, todėl šįkart LNOBT scenoje ypač džiugino dainininkės pateiktos interpretacijos, įspūdį sustiprino tai, jog gyvai pirmąsyk Lietuvoje ją girdėjome ne su vietiniu orkestru, o su vienu iš Europos orkestrų lyderių. Pirmąsyk teko girdėti V. Urmanos atliekamą Dalilos ariją „Mon cœur s’ouvre à ta voix“ iš Camille’o Saint-Saenso operos „Samsonas ir Dalila“, atliktą su didžiule aistra ir sykiu įsiliejant į orkestro audinį lyg dar vienam instrumentui. Azučenos pasakojimas „Condotta ell’era in ceppi“ iš Giuseppe Verdi „Trubadūro“ priminė vieną iš svarbiausių vaidmenų V. Urmanos karjeroje. Po pertraukos grįžus prie šio vaidmens, dainininkės tembras tarytum sutirštėjo ir žemame registre dabar skamba daug išraiškingiau, kas ir atsiskleidė pasakojimo pabaigoje. Eboli atgailos arija „O don fatale“ iš G. Verdi „Don Karlo“ suteikė galimybę artistei pademonstruoti ir dramatinį talentą, ir perteikti lyriką. Užvis labiausiai žavi jos gebėjimas kurti vaidmenį pasitelkiant tembrinių spalvų paletę, juk dažnai operos teatruose, pastaruoju metu režisieriams sureikšminus dainininkų išvaizdą ir artistinius gebėjimus, tenka vaidmenį ne girdėti, o tik matyti kuriamą aktorinėmis priemonėmis, tačiau vokalu menkai niuansuotą. Todėl tokie meistrai kaip Z. Mehta ar Riccardo Mutti itin vertina Urmanos vokalą ir profesionalumą, pagarbą muzikiniam tekstui.

 

Antroje koncerto dalyje nuskambėjo Richardo Strausso simfoninė poema „Herojaus gyvenimas“. Ir vėl nejučiomis iškyla politinio korektiškumo kriterijus. Juk R. Strausso, kolaboravusio su nacių režimu, muzika po karo ilgus metus buvo ignoruojama ne tik Izraelyje, bet ir visoje Europoje. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais situacija pakito. R. Strausso nuodėmės, palyginus su R. Wagnerio antisemitiniais traktatais, įkvėpusiais Trečiojo reicho ideologus, Izraelyje yra toleruojamos, jo muzika skamba. Šiemet minint kompozitoriaus 150-ąsias gimimo metines, jo muzika yra ypač dažnai atliekama, o Izraelio filharmonijos orkestrui tai ir puiki proga pademonstruoti savo toleranciją ir atvirumą europietiškoms vertybėms, juolab būtent šioje simfoninėje poemoje kompozitorius, perteikdamas vidinių išgyvenimų autobiografiją, vienoje iš kūrinio padalų vaizduoja „herojaus taikos darbus“. Puiki intencija kariaujančios šalies orkestrui, skleidžiančiam pacifizmo idėją. Ir čia išsiskleidė Zubino Mehtos talentas. Išgarsėjęs vienietiško „fin de siècle“ repertuaro – monumentalių R. Strauso, Gustavo Mahlerio, Antono Brucknerio kūrinių – interpretacijomis, Mehta darsyk Vilniuje įrodė, kad yra tikras Vienos mokyklos atstovas, išskirtinis šio repertuaro žinovas ir adoruotojas. Dirigentas tarytum šėlo savo stichijoje, 50 minučių trukmės vieną sudėtingiausių orkestrinių partitūrų diriguodamas atmintinai! Orkestro ir dirigento dialogas priminė slaptą susitarimą, kai menkiausia dirigento batutos intencija ištrykšta kvapą gniaužiančiomis orkestro spalvomis ir emocijomis. Taip nenutinka netyčia. Tokie dalykai įsigyvena tik per ilgus bendradarbiavimo metus. Ir šiuo požiūriu Z. Mehta išties vertas orkestro vadovo iki gyvos galvos titulo, suteikto jam 1981 metais.

 

Izraelio filharmonijos orkestro gastrolės išties tapo didžiu įvykiu. Emocijas stiprino vyresni klausytojai, akimis ieškoję buvusių moksladraugių. Juk iš Sovietų Sąjungos po 1970-ųjų daugeliui žydų buvo leista išvykti į etninę tėvynę. Tuomet šį orkestrą papildė daug puikių muzikantų iš Baltijos šalių. Šiandien dauguma jų jau baigę karjerą, tačiau istorija dar gyva ir jaudinanti.