Pabūti senosios fotografijos viduje

Kada fotografas fotografuoja fotoaparatą? Kai viskas jau nufotografuota ir nebėra ką dar pridurti? Gal ir taip. Kai nori atspėti fotografijos paslaptį? Irgi įmanoma. Bet įtariu, kad Jurgita Remeikytė šitaip atsisveikina – su nebereikalingais fotoaparatais ir su pačia analogine fotografija. Su visa jos polėkio epocha.

 

Pastatydama mus priešais dideles mažų fotoaparatų vidaus fotografijas, ji trumpam sugrąžina prarastą nuostabos jausmą. Fotoaparatai seni, juostiniai, dažnai primityvūs. Kadaise gaminti Rusijoje, Japonijoje, Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje kaip naujovė jų laukiantiems vaizdų medžioklės entuziastams, o dabar išmesti, atiduoti, sugedę, nebenaudojami. Jau egzotiškai skambantys jų pavadinimai primena kosmines modernybės ambicijas: „Спутник“, „Зенит“, „New Rocket“ (palydovas, zenitas, naujoji raketa). Didingų darbų pradžios nuojautą: „Юность“, „Adam“, „Le Reve“, „Idea Spring“, „First Reflex“, „Beacon“ (jaunystė, Adomas, svajonė, idėjų šaltinis, pirmasis refleksas, švyturys). Lyrinį įkvėpimą: „Восход“, „Малютка“ „Sakura“, „Baby Clover“, „Echo“ (patekėjimas, mažylė, sakura, dobilėlis, aidas). Galiausiai – (auto)ironišką požiūrį į fotografijos galias: „Нарцисс“, „Peacock“, „Beauty Canter“ (narcizas, povas, grožio elgeta). Vien iš šių pavadinimų galima sudėlioti kitokio nei dabar mąstymo apie fotografiją žemėlapį. Neatsitiktinai būtent „SMENA 8M“ iš šio „Interjerų“ ciklo puošia Rolandʼo Barthesʼo knygos „Camera lucida“ lietuvišką vertimą – ir aparato mechanizmas, ir autoriaus idėjos priklauso jau praėjusiam laikui, kai žmonės dar tikėjo, kad verta stabdyti akimirkas ir kad jos tikros.

 

Beje, „smenas“, „liubitelius“, „školnikus“ ir „fedus“ sovietmečiu gimę žmonės prisimena dar iš vaikystės – tai pro jų vaizdo ieškiklį pirmą kartą žvelgta į draugus, kuriuos šitaip buvo galima pasiimti sau, pakišti po didintuvu, paskui pamerkti į vonelę, žiūrėti, kaip ryškėja jų veidai, merkti į kitą vonelę, kad liautųsi tamsėję, išimti, džiovinti, visiems rodyti, dalinti, klijuoti į albumus ir t.t. Nė nepastebėjom, kaip tie fotoaparatai buvo mielai iškeisti į geresnius – ryškiau rodančius, greičiau fiksuojančius, lengviau nešiojamus. Bet Remeikytė grąžino į pradžią, liepė dar kartą pažiūrėti iš šitos pusės: tarsi iš už fotoaparato – ne į ekraną, kur jau švyti pavaizduota tikrovė, o į daiktą, pridengiantį nuo tikrovės, į tamsą mėgstančią erdvę, kur vyksta slaptas šviesos darbas. Dabar, parodoje, matome ne pasaulio stačiakampį pro skylutę, bet pačią skylutę ir tą aparato „interjerą“, kuriame būsima nuotrauka trumpam apgyvendinama. O kartais ir ilgam, nes sugautas vaizdas sukamas į ritę, kol išfotografuojami visi 36 ar 24 juostos kadrai. Nelabai entuziastingam fotografui tai galėjo užtrukti kad ir metus – laiko ribų nebuvo, galėjai pamiršti, ką ten turi. Todėl tie vaizdai, pagaliau ištraukti į raudoną fotolaboratorijos šviesą, kartais jau būdavo pamatyti tarsi kažkieno kito, ne visai suprantami, nežinia kodėl fotografuoti. Žinoma, galima buvo ir greičiau – viską pasižiūrėti dar tą pačią dieną. Bet vis tiek pagautas vaizdas čia, šitame „interjere“, dar kurį laiką pabūdavo tamsoje, kartu su kitais.

 

Taip nuosekliai aprašinėju todėl, kad vienas po kito rašomi žodžiai, kuriuos reikia kuo tiksliau parinkti, fiziškai sugrąžina tą ištęsto laiko patirtį. Dabar jau sunku įsivaizduoti, ką reiškia, kai negali nuspaudęs mygtuką iškart pažiūrėti, kas išėjo. Pasižiūri ir spaudi vėl. Ir vėl. Gal netyčia vienas pavyks? Anuomet taip ir likdavo nežinia. Pakartotinai spaudyti trukdė galimų kadrų skaičiaus, juostelės ribų žinojimas. Štai apie ką primena Remeikytės atidengtas fotoaparatų vidus – ji mus įleidžia į tamsą, kad galėtume kurį laiką pabūti nežinioje, tik jausdami, kaip su šviesa lėtai ateina vaizdas. Koks jis? Peizažas? Veidas? Gatvė? „Aš esu akis. Esu mechaninė akis. Aš, aparatas, jums rodau pasaulį, kokį tik aš galiu matyti“, – sakė Dziga Vertovas, išreikšdamas modernaus žmogaus patiriamą „naujo matymo“ svaigulį. „Aš esu fotojuosta. Esu pasyvi laikmena. Aš laukiu vaizdo“, – galėtų pasakyti stovintysis priešais Remeikytės fotografijas, jau išgyvenęs postmodernybę ir išsiilgęs prarasto naivaus tikėjimo reiškinių prasme ir pažinimo galia. Vertovo mechaninę akį traukė viskas, nes niekas dar nebuvo matyta kinematografiškai. Fotojuosta tapęs žiūrovas jau yra matęs viską ir išsiilgęs ypatingo, tik jam vienam skirto vaizdo. Nežinau, koks turėtų būti manasis. Man patiko dar nežinoti, dar neįsivaizduoti, jaučiant tik šviesos srautą, kuris Remeikytės fotografijų tamsoje lėtai pulsuoja, plečiasi, bet nepasklinda, sulaikomas ties riba. Šis judančios šviesos nejudančioje fotografijoje išgyvenimas yra optinė iliuzija, bet tokia tikroviška, jog priešais kiekvieną „interjerą“ apima stiprus užlaikytos akimirkos jausmas. Tarsi šviesa pamažu sunktųsi į kiekvieną mano ląstelę, tarsi kažkokia neįvardijama, begalinė, nežmoniška anapusybė veržtųsi manęs link.

 

Ji veržiasi iš visų vienuolikos eksponuojamų vaizdų – visų fotoaparatų „interjerai“ nufotografuoti tuo momentu, kai fotoaparatai fotografuoja – atveria savo vidurius, įleidžia šviesą. Visi sutartinai. Bet fotografuoja tuščiai, nes jų tamsą apšviečia stebinčio fotoaparato akis, nes juostos vietą užėmė stebėtojo kūnas. Šis žvilgsnis preparuoja fotoaparato vidurius, tyrinėja tarsi norėdamas išsiaiškinti, kaip veikia šito padaro – fotoaparato – kūnas, tarsi ieškotų fotografijos gyvybės paslapties. Bet žvilgsniu skrodžiamas jau negyvas kūnas – po tokiais aparatais gaminamos fotografijos mirties. Įvairių menų, idėjų, mitų mirtys jau skelbtos ne kartą. Pati fotografija kadaise skelbė mirties nuosprendį tapybai. Bet žiūrint į fotoaparatų vidų, regis, absurdiška įsivaizduoti fotografijos mirtį – juk dabar ji gyvesnė nei bet kas kitas: visi fotografuoja! Visi kalbasi fotografijomis! Bet įsiklausykime, ką (tariamai) pasakė ʼas Melo Bochnerio kūrinyje „Nesusipratimai (fotografijos teorija)“: „Norėčiau pamatyti, kaip fotografija privers žmones nekęsti tapybos, kol kažkas kitas padarys taip, kad nebegalėsime pakęsti fotografijos.“ Tai mintis, tinkanti Duchampʼui. Bet tikriausiai nė jis pats nenujautė, kad tas „kažkas kitas“ bus pati fotografija, peržengusi pramoninio amžiaus svajonių ribas. Daugeliui menininkų ji darosi nepakenčiama savo visuotinumu, lengvumu ir greičiu. Todėl viena jų – Remeikytė – mus sugrąžina į pradžios tylą, į tą vietą, kur kažkas dar buvo neįvykę. Kad būtų tikriau, ji net pilkai perdažė vidinės „Prospekto“ galerijos salės sienas, palikdama priešakinę erdvę baltą ir tuščią. Kad būdami sąlyginėje galerijos interjero prietemoje, žiūrėdami į atsimerkusią akutę išgirstume senųjų fotografų žadėtą „paukštelio“ purptelėjimą, kam nors atidarius lauko (laiko?) duris.

 

Vaizdas, su šviesa srūvantis pro aparatų akutes, lieka nematomas. Kažkur už nugaros vis purpteli paukšteliai, tarsi čekštelėtų fotoaparato užraktas. Nežinau, ar toks ir buvo autorės sumanymas, bet man tai priminė būseną, kai primerki akis ir atsiriboji nuo aplinkos, kad pabūtum savyje. O čia – kad pabūtum „fotografijos savyje“. Kai jau į tai susitelki, pamatai, kad fotoaparato viduje yra ką apžiūrėti. Tamsūs fotoaparatų stačiakampiai nėra nei vienodi, nei monotoniški. Kiekvienas vis kitoks. Pavyzdžiui, vieno aparato skylutę supa daugiakampis. Įgaubimai, užapvalinimai, išgaubtumai, atstumai ir formos visur skirtingi. Visuose fotoaparatuose yra atsitiktiniam stebėtojui nepažįstamų daikčiukų, rankenėlių, varžtelių ir daugybė kitų detalių, kurias tyrinėdamas imi spėlioti funkcijas tarsi smalsus, šeimininkų trumpam paliktas svečias. Keisčiausia, kad aparatų akutės irgi skirtingos – vienos didesnės, kitos mažesnės, net ne visos taisyklingai apskritos. Taigi kiekviena akutė yra individualios formos. Ar tai reiškia, kad ji ir šviesą įleidžia kiek kitaip, palikdama unikalų pėdsaką būsimame paveiksle?

 

Ir štai tuomet pastebiu, kad šitų „interjerų“ detalės nėra ryškios. Iš pradžių maniau, kad jų kontūrus blukina sklindanti šviesa. Bet ne, jos minkštos, tarsi būtų nutapytos. Ir akučių stikliukai padūmavę, jų kontūrus visai ištirpdė šviesos ratilas. Taigi nors žiūriu į atspaudų plokštumas, matau giloką erdvę, kurioje galima orientuotis tik apčiuopomis – kaip ir būdavo išimant juostelę laboratorijos tamsoje. Tas menamo lytėjimo efektas sugrąžina mane į dabartį – niekas šitaip neliečia skaitmeninio fotoaparato vidaus! Tiesą sakant, dauguma žmonių nėra jo matę, net atrodo, kad jis jokio vidaus ir neturi. Skaitmeninių fotoaparatų vidus – paslaptis, žinoma tik gamintojams ir specialistams, kaip ir rašė Vilémas Flusseris – fotografavimui paprastėjant, aparatas sudėtingėja ir tampa visiškai nepažinus vartotojui. Kitaip tariant, tamsusis kambarys tampa juodąja dėže, kurioje renkama informacija, naudinga aparatui. Šitų senųjų fotoaparatų vidus, priešingai, yra lengvai pažįstamas, valdomas ir pataisomas. Jis nėra paslaptingas, bet, kaip primena Remeikytės paroda, paslapties aurą išsaugo tokiais fotoaparatais kuriama fotografija.

 

Ji kelerius metus praleido fotografuodama šiuos fotoaparatus. Juos tyrinėjo, su jais susigyveno kaip su asmenybėmis. Parodos atidarymo metu apie kiekvieną atskirai pasakojo. „Ilgai mąsčiau, į ką reikėtų suvesti ryškumą, – sakė ji, – paskui supratau: ryškūs turi būti peiliai, kurie nupjauna vaizdą.“ Ir tikrai, matau: bendrame pritemdytų „interjerų“ rūke net spindi aštrūs juodų sklendžių krašteliai – šitą ištęstą fotografavimo akimirką sklendės atidarytos, įsitempusios laukia, kol nustatytas laikas baigsis ir jos galės grįžti į ramybės būseną – tada jos staigiu judesiu užsisklęs. Atrieks šiek tiek tikrovės. Nupjaus šiek tiek laiko, kad pamaitintų juostomis tapusius mūsų kūnus fotografijomis.

 

Nesistebėčiau, jei tas vienuolika pražiotų fotoaparatų burnų išvydęs pasaulis būtų baimingas.