7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Svarbu rodyti politines problemas

11-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis uždarytas konkursinės programos laureatų paskelbimu ir lietuviška premjera. Šeštadienį festivalį užbaigė Julijos ir Rimanto Gruodžių trumpametražio filmo „Sėkmės metai“ premjera. Jo herojė – jauna moteris, bandanti pamiršti patirtas nuoskaudas ir susikurti laimingą gyvenimą.
 
Šiemet 7 kartą rengtos konkursinės programos laureatais tapo visų trijų Baltijos šalių dokumentinio kino kūrėjai. Pirmąja premija už ironišką, bet jautrų ir poetišką žvilgsnį į posovietinę tikrovę apdovanotas estų režisieriaus Meelio Muhu filmas „Padniestrė. Gyvenimas nežinioje“. Antroji premija atiteko dažnai festivalio viešniai latvei Lailai Pakalniņai. Jos filmas „Kaminas“ apdovanotas už gebėjimą per kasdienybės patirtis perteikti gyvenimo žavesį ir jo prasmę. Trečioji premija „už drąsą būti kartu su herojumi jo kelyje į bedugnę“ įteikta Ričardui Marcinkui, sukūrusiam filmą „Galutinis tikslas“.

 

Norai pildosi

Malonus ir mandagus, vienišas ir išsiskyręs Laris Kraunas buvo geras darbuotojas, bet įmonė nusprendė jį atleisti, mat Laris yra nebaigęs koledžo. Žinoma, tai tik pretekstas, nes krizė reikalauja mažinti etatus. Atsidūręs gyvenimo šalikelėje ir bijodamas prarasti namą, Laris susirengia į koledžą. Ten jis suranda draugų, netrukus pradeda dirbti virėju ir įsimyli nelaimingą, bet gražią kaip Julia Roberts mokytoją. Tomo Hankso režisuotas filmas „Laris Kraunas“ (TV1, 6 d. 21 val.) ne vienam padės suprasti, kas yra Amerika. Užuot kaltinęs visą pasaulį, pradėjęs lošti (nebūtinai iš žmonių gyvybių), gerti, valkatauti arba emigravęs, tapęs alfonsu, Laris, kurį suvaidino pats Hanksas, paprasčiausiai nusprendžia viską pradėti iš naujo.

Hanksą, be abejo, įkvėpė Franko Capros kinas. Amerikiečių kino klasikas Didžiosios depresijos sužlugdytiems tautiečiams kūrė filmus, įkvepiančius viltį ir norą gyventi. Hanksas taip pat nori pasakyti, kad nusiminti neverta: negali važinėti prabangiu automobiliu – nusipirk motorolerį, neturi diplomo – eik mokytis, joks darbas nėra gėdingas, svarbu būti doram. Tik gaila, kad filmo režisierius viską pernelyg nusaldino ir pavojingai priartėjo prie, kad ją kur galas, romantinės komedijos. Kita vertus, optimizmo jam galima tik pavydėti.

Juvelyrinis manifestas

Dar 2009-aisiais „Mados infekcijos“ talentų paieškos konkurse juvelyras Benas Staškauskas kartu su vyriškos mados kūrėju Dainiumi Bendiku pristatė drabužių ir siurrealistinių aksesuarų kolekciją, atkreipusią publikos ir specialistų dėmesį. Joje keistai pynėsi tikri šiuolaikinio pasaulio daiktai ir ironiškos jų parodijos, kvestionuojančios įprastus elgesio stereotipus ir patį dizaino kūrinių pristatymo žanrą. Naujausia Staškausko paroda „Pikas 1.2“ tarsi tęsia tada pradėtą liniją – stambios, masyvios, utriruotos žiedų ir vėrinių formos jų nešiotojui išties suteiktų neįprasto išskirtinumo. Tai jau nebe „virpilaitiškas“ papuošalas – „priekūnis“, bet kur kas radikalesnė juvelyrinio dirbinio forma. Greičiausiai – nedidelė skulptūra, ne tik išreiškianti ir pabrėžianti dėvinčiojo charakterį, bet ir veikianti kaip savarankiškas meno objektas.
 
Paroda atskleidė, kad ankstesnį išraiškos brutalumą juvelyro kūryboje pamažu keičia gamtos pasaulio įspūdžiai, kurių jis, matyt, iki soties pasisėmė pastaruosius keletą metų gyvendamas ir kurdamas Islandijoje, Reikjavike. Staškausko kūriniai – tai miniatiūriniai gamtos pasaulio modeliai. Juose nereikėtų ieškoti simbolikos ar mistinių elementų – gamtos ženklai yra tiesiog įspausti ant žiedų paviršių. Tai samanų, kerpių spurgeliai, vandens išgraužti akmens plyšiai, tarsi iš vandenyno kyšančių uolų fragmentai, nuskalauti bangų, sustingę lavos luitai ar ryškiaspalviai koralai. Natūros dvelksmą šie kūriniai skleidžia ir abstrakčiai perteikdami esmines jos prieštaros jėgas – veržlumą ir ramybę, potvynius ir atoslūgius, kaitrą ir šaltį. Tačiau šiaurietiškos gamtos užuominos parodoje neužgožia urbanistinio, eklektiško pasaulėvaizdžio, kuris žavėjo debiutiniame menininko sukurtų aksesuarų pristatyme. Šalia rūsčių uolų atbrailų čia dunkso ir pilki betono luitai iš mūsų gyvenamo pasaulio pramoninės aplinkos, stebuklingu būdu išsitenkantys miniatiūrinėse juvelyrikos formose. Gamta ir keisti jos radiniai, pavyzdžiui, jūros pakrantėje po kojomis neva pasipainiojęs delfino dantis yra kultūros ir natūros darinys. Iš sintetinių medžiagų liedamas gamtos formas, Staškauskas kuria įtikinamą pasaką apie Islandiją.
Savo kūrybinę ideologiją menininkas išdėstė parodą lydinčiame manifeste, kurį perskaičius aiškėja, kad šią papuošalų kolekciją konceptualizuoja ne tik „pigių“ sintetinių medžiagų pasirinkimas, bet ir simpatijos dadaistiniam judėjimui. Klasikiniai dadaistų kūriniai siekė stebinti, išmušti iš vėžių publiką, keisti jos estetines vertybes, o juvelyrinė Staškausko „nota“ apeliuoja ir į ekologinę, ekonominę dabarties pasaulio savimonę. Menininkas kviečia susimąstyti, ar neprislėgs kada mūsų visų tonos nesunaikinamo plastiko. Jis pabrėžia – šios medžiagos perdirbimas neišvengiamai tėra tik naujo daikto sukūrimas. Kartą paleistas į pasaulį, šis jau niekada nebeišnyksta, nesuyra. Tačiau į civilizacijos pačiai sau paspęstus spąstus juvelyras siūlo žvelgti optimistiškai – reabilituojant sintetinių medžiagų vertę, plačias panaudojimo galimybes ir estetines savybes.

(Ne)išnykti teatre

Nykstančios rūšys yra saugomos. Įrašomos į raudonąsias knygas, apgyvendinamos rezervatuose, veisiamos. Čekų dramaturgas Petras Zelenka prieš kelerius metus parašė pjesę apie nykstančiuosius. Tik ne apie kokius nors augalus, paukščius ar dumblius, o apie homo sapiens – vieną sudėtingiausių, pavojingiausių žinduolių. Tiksliau, apie tam tikras jos atmainas: kuriančias, griaunančias, tikinčias, neišduodančias savo vertybių.
Pjesėje pasakojama istorija apie du draugus, sėdėjusius viename mokyklos suole ir po daugybės metų vėl susitikusius. Jiržis Čejka, vadinamas Džeremiu, – fotografas. Jo nuotraukos lyg ir geros, bet pinigų nėra. Vadyba užsiima antroji žmona, kurios tėvas serga Alzheimerio liga. Ji, pasirodo, buvusi gero draugo, kuris žuvo, kai fotografuodamas užlipo ant minos, žmona. Džeremio fotografija humanistiška: jam svarbus žmogus, o nuotraukos yra vienas iš būdų pažvelgti į žmonių sielas. Tačiau jis geria, yra neištikimas ir galiausiai parsiduoda, nors niekina parsidavėlius.
Jo mokyklos laikų draugas Janas dirba didelei vaistų gamybos įmonei, padėdamas parduoti vaistus ir nesigilindamas į jų poveikį. Džeremis jį laiko niekšu parsidavėliu, mat jis neturi principų. Tačiau, nors niekina jį, pasvajoja apie buvimą jo vietoje.

Nuo klasikinės iki šiuolaikinės chorinės muzikos

Festivaliai šiuo metu yra populiarus, bet nepaprastai margas kultūrinio gyvenimo reiškinys. Jų koncertus gali jungti įvairiausi aspektai, patraukiantys atitinkamą žiūrovą. Ieškant bendro vardiklio rugsėjo 28 d. pasibaigusiam IV tarptautiniam Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivaliui, verta jį išreikšti ne tik žodžiais „choras“, „sakralinė muzika“ ar „bažnyčia“ – tai ir konkreti nuotaika, nuolatinis pakilumas ir džiaugsmingumas, šviesios emocijos, lydinčios iš koncerto į koncertą. Rodos, kad festivalyje buvo įgyvendintas įvairovės vienovėje principas. Viena vertus, pakankamai aiškūs koncepcijos rėmai neleidžia tikėtis juodos ir baltos kontrastų, juo labiau kad chorinė kūryba dėl pačios savo specifikos negali būti kardinaliai priešinga instrumentinei. Tačiau festivalio koncertuose pasirodę kolektyvai vis dėlto buvo labai įvairūs ir dėl pasirinkto repertuaro, ir dėl požiūrio į chorinę muziką, turinčią ir galinčią skambėti tokioje specifinėje scenoje.
 
Iš koncertuose girdėtų lietuvių kolektyvų šįkart didžiausią įspūdį paliko kauniečių vokalinis ansamblis „Acusto“ (meno vadovas ir dirigentas Kęstutis Jakeliūnas). Išklausius nepaprastai įvairią programą – nuo lietuvių iki užsienio kompozitorių, nuo Renesanso iki šių dienų muzikos – galėjo atrodyti, kad koncertas tarsi neturi bendros ašies, bet šįkart tokia kūrinių mišrainė iš vėžių neišmušė ir netgi labai gražiai sugulė į organišką visumą. Toks sprendimas savotiškai įdomus, nes kiekviena kompozicija tarsi vis iš naujo kelia susidomėjimą, atnešdama ką nors nauja ir netikėta, neleisdama atitraukti dėmesio nė akimirkai. Puikų toną vakarui davė pirmasis programos kūrinys – Vaclovo Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“. Kompozicija, turinti lietuviškos magijos, o paprastai tariant, maloni ausiai, buvo labai suvoktai, jautriai bei žavingai atlikta. Vokalinio ansamblio profesionalumas jautėsi viso koncerto metu, nors labai norėdamas visada rasi prie ko prikibti – labiausiai užkliuvo Ryčio Mažulio „Canon solus“ atlikimas. Tačiau ne visuomet šios smulkmenos svarbios, ypač kai bendra visuma nuoširdžiai pradžiugina.

Nuspėjami žaidimai

Filmo „Lošėjas“ (Lietuva, Latvija, 2013) kūrėjai – režisierius Ignas Jonynas ir scenaristas Kristupas Sabolius – ėmėsi iki šiol lietuvių vaidybiniame kine beveik neliestos, bet itin aktualios temos: kaip politinės santvarkos transformacija palietė kasdienį gyvenimą ir eilinių piliečių likimus. Nežinau, kodėl jos iki šiol bijo lietuvių rašytojai ir filosofai bei kitokie menininkai, nors suvokti lietuviškos transformacijos ypatybes, mano galva, – vienintelė galimybė pradėti iš esmės kurti naują valstybę, apie kurią paskutiniu metu tiek daug kalbama. Transformacijos temą galima užčiuopti paskutiniuose Šarūno Barto filmuose, bet specifiški režisieriaus personažai neleidžia perteikti visų su ja susijusių problemų.
 
Šiuo požiūriu „Lošėjo“ personažai – medikai, kurie priversti kovoti ne tik už pacientų, bet ir už savo išgyvenimą, parinkti tiksliai. Vienos svarbiausių profesijos žmonės filme rodomi kaip marginalai – jų kalba, reakcijos, pasilinksminimai nelabai skiriasi nuo uosto darbininkų, kurie prisidės prie gydytojo Vincento (Vytautas Kaniušonis) sugalvoto lošimo iš žmonių gyvybių. Visuotinis nuskurdimas palietė ir dažnai šiuolaikiniame kine transgresiją atskleidžiantį uostamiestį, kuriame vyksta filmo veiksmas. Paramedikams nuolat tenka susidurti su prostitutėmis, įtartinais jų klientais, desperatais, savižudžiais. Normalumo sąvoka šiame ekstremaliame pasaulyje, kurio svaigulį nuolat pabrėžia į visas puses besisukanti isteriška Jano Egličio kamera, neegzistuoja, tad Vincento sugalvotą lošimą galima būtų pateisinti.

Šviesa kaip emocija

Pasitinkant Lietuvos scenografijos 85-metį, kuris yra skaičiuojamas nuo šios disciplinos dėstymo Kauno meno mokykloje pradžios, Vilniaus dailės akademija organizuoja tęstinį renginių ciklą. 2013 m. įvyko net kelerios kūrybinės dirbtuvės: „Ekstremalaus kostiumo“ su menininke iš JAV Pat Oleszko ir „Objektų ir lėlių teatro“ Nidos meno kolonijoje, kuriose dalyvavo VDA, Kauno technologijų ir Klaipėdos universiteto studentai. Šiemet teatrinės bendruomenės ir studentų dėmesio sulaukė dar vienas renginys – garsios šviesų dailininkės Jacqueline Sobiszewski paskaita ir seminarai studentams, vykę rugsėjo 16–18 d.
Jacqueline Sobiszewski, lenkiškų šaknų menininkė, gimė ir užaugo Olandijoje. Šviesų dizainą ji sukūrė daugiau nei penkiasdešimčiai spektaklių, operos pastatymų bei koncertų. Sobiszewski dirba teatruose Varšuvoje, Krokuvoje, Vienoje, Berlyne, Miunchene ir Amsterdame. Menininkė dažnai kuria su vienu iškiliausių Lenkijos režisieriumi Grzegorzu Jarzyna.

 

Baleto žvaigždžių iš Olandijos spindesys

Rugsėjo 25 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre susirinkusios publikos laukė tikra šventė – Jurgita Dronina atliko Odetos-Odilijos vaidmenį. Ir nors dar kartais užsienio spaudoje Dronina pavadinama lietuvių balerina, šiuo metu ji atstovauja Olandijos nacionaliniam baletui ir visuose anonsuose rašoma – Jurgita Dronina (Olandija). Bet tai neliūdina, atvirkščiai, net kelia pasididžiavimą – tarptautinis pripažinimas M.K. Čiurlionio meno mokyklą baigusiai žvaigždei svarbus visai Lietuvos kultūrinei bendruomenei.
 
Dar besimokydama M.K. Čiurlionio meno mokykloje, o vėliau ir Miuncheno muzikos ir teatro akademijoje Jurgita skynė tarptautinius apdovanojimus, tarp kurių įspūdingiausias buvo pirmoji premija tarptautiniame baleto konkurse Grase (Prancūzija). Vėliau apdovanojimai pasipylė kaip iš gausybės rago – „Rotary“ premija, Louis Gallodier stipendija, „Danse Open“ festivalio Sankt Peterburge prizas, „Zwaan“ prizas (prestižiškiausias šokio apdovanojimas Olandijoje). Įspūdinga ir kūrybinė balerinos biografija. Sukurti pagrindiniai vaidmenys ne tik svarbiausiuose klasikiniuose baletuose, bet ir iš tiesų novatoriškuose šiuolaikiniuose spektakliuose. Sugebėjimas atskleisti choreografo užmanymus per savo individualybės prizmę, absoliučiai autentiškas, su niekuo nesupainiojamas atlikimo stilius sukuria stiprų traukos lauką, kuris įtraukia choreografus ir žiūrovus. Specialiai Jurgitai kuria tokie choreografai kaip Mauro Bigonzeti, Christianas Spuckas, Krzystofas Pastoras ir kiti.

Tarptautinis šokio festivalis

 

Spalio 8–12 d. Kaune vyksiantis tarptautinis šokio festivalis „Aura 24“ klaus, kas yra vyriškumas postmodernioje visuomenėje. Į svarstymus apie tikrą ir tariamą vyriškumą leisis skirtingas kultūrines patirtis turinčios trupės, vyrų duetai ir moterų kūnai.

 

„Mintis šių metų festivalyje skirti dėmesio vyriškumo temai kilo pamačius Izraelio šokėjos Anat Grigorio pasirodymą „Ponas Šaunusis“. Šis spektaklis – apie vyro ir moters santykius. Vyras, kurio scenoje, tiesa, nematome, valdo moterį. Klausimas, ar moteriai patinka toks vyriškumo demonstravimas? Ar ji nuolankiai paklūsta, ar priešinasi šiam diktatui?“ – sakė festivalio meno vadovė Birutė Letukaitė.

 

Vertimas kaip kenkimas

Kalbėsiu ne apie literatūros, o apie įvairių kultūrinių ir informacinių tekstų bei filmų vertimus ir kaip jie veikia originalių lietuviškų kūrinių kalbą. Manyčiau, kad pagrindinė vertimo savybė yra ši: vertimą labai sunku patikrinti. Reikia ne tik suvokti to poreikį, ne tik papildomų resursų, kurių niekas nenori skirti, bet ir užtikrinto dvikalbio tikrintojo. O kas gali tokį garantuoti? Galbūt ir tą tikrintoją reikėtų tikrinti? Ir taip iki begalybės. Nepatikrinamas reikalas. O kenkimas – tai naudojimasis šia vertimo silpnybe.

 

Kenkimas vertimu gali būti labai įvairus. Bent vienu atveju jis gali būti netgi teigiamas – tai švelnus ir beveik nepastebimas kokio nors retrogradiško (pvz., mizoginiško) dalyko tekste pavertimas pažangiu. Kur tai galėtų būti taikoma? Pavyzdžiui, verčiant filmus ar knygas vaikams.

 
 
PUSLAPIS
IŠ
1003