7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nuspėjami žaidimai

Nauji filmai – „Lošėjas“

Živilė Pipinytė
Nr. 34 (1095), 2014-10-03
Kinas
„Lošėjas“
„Lošėjas“
Filmo „Lošėjas“ (Lietuva, Latvija, 2013) kūrėjai – režisierius Ignas Jonynas ir scenaristas Kristupas Sabolius – ėmėsi iki šiol lietuvių vaidybiniame kine beveik neliestos, bet itin aktualios temos: kaip politinės santvarkos transformacija palietė kasdienį gyvenimą ir eilinių piliečių likimus. Nežinau, kodėl jos iki šiol bijo lietuvių rašytojai ir filosofai bei kitokie menininkai, nors suvokti lietuviškos transformacijos ypatybes, mano galva, – vienintelė galimybė pradėti iš esmės kurti naują valstybę, apie kurią paskutiniu metu tiek daug kalbama. Transformacijos temą galima užčiuopti paskutiniuose Šarūno Barto filmuose, bet specifiški režisieriaus personažai neleidžia perteikti visų su ja susijusių problemų.
 
Šiuo požiūriu „Lošėjo“ personažai – medikai, kurie priversti kovoti ne tik už pacientų, bet ir už savo išgyvenimą, parinkti tiksliai. Vienos svarbiausių profesijos žmonės filme rodomi kaip marginalai – jų kalba, reakcijos, pasilinksminimai nelabai skiriasi nuo uosto darbininkų, kurie prisidės prie gydytojo Vincento (Vytautas Kaniušonis) sugalvoto lošimo iš žmonių gyvybių. Visuotinis nuskurdimas palietė ir uostamiestį, kuriame vyksta filmo veiksmas. Paramedikams nuolat tenka susidurti su prostitutėmis, įtartinais jų klientais, desperatais, savižudžiais. Normalumo sąvoka šiame ekstremaliame pasaulyje, kurio svaigulį nuolat pabrėžia į visas puses besisukanti isteriška Jano Egličio kamera, neegzistuoja, tad Vincento sugalvotą lošimą galima būtų pateisinti.
 
Galima būtų, jei įtikintų paties gydytojo istorija. Filmo kūrėjai taip pasitiki savo rėksmingo stiliaus įtaiga, kad net nesistengia paaiškinti, kas įvyko Vincento gyvenime, kad geriausias ligoninės diagnostikas (tam reikia didžiulio įžvalgumo, patirties, išminties) tapo lošėju ir šantažistu, kuriam svarbūs tik pinigai. Kaip personažas Vincentas lieka statiškas visą filmą, tai pabrėžia ir jo agresija – vienintelis būdas reaguoti į pasaulį. Labai sąlygišką personažo „atsivertimą“ vis dėlto laikyčiau tik duokle kokio nors „scenarijų gydytojo“ patarimams. Tačiau patarimai labiau būtų pravertę logiškai rutuliojant siužetą, nes neatsakytų klausimų, ypač susijusių su Vincento pavogtais pinigais, filmo pabaigoje lieka ne vienas.
 
Panašiai kaip su Vincentu, atsitiko ir su kita pagrindine filmo heroje Ieva (Oona Mekas). Kaip nebe pirmos jaunystės moteris liko be namų, kodėl ji galiausiai atsisako gelbėti savo mirštantį sūnų, – tik keli klausimai, kurie lieka neatsakyti. Gal todėl aktorė vienodai neįtikinama ir lyrinėse, ir dramatiškose scenose, matyt, ji tiesiog nežino, ką iš tikrųjų jaučia Ieva. Rizikingas (nors, žinoma, sukeliantis efektą – paties Jono Meko duktė!) atrodo ir sumanymas pasikviesti amerikietę, kuriai jos herojės patirtis ir mentalitetas, man regis, liko didelė mįslė. Kita vertus, gal aktorei tiesiog pritrūko profesinės meistrystės.
 
Ryškiausia transformacijos pasekmė įvairių Rytų ir Vidurio Europos šalių kine – ne tik naujos problemos, bet ir nauji herojai. Šiuo požiūriu Vincentas ir Ieva neatveria nieko naujo, tik pratęsia lietuvių kino tradiciją neva daugiaprasmiškai tylėti ar agresyviai išlieti susikaupusius jausmus. Su „Lošėjo“ personažais susijęs emocijų sluoksnis lieka paprasčiausiai dekoratyvus ar net pernelyg barokiškas.
 
Galiu suprasti, kodėl Jonynui ir Saboliui nerūpi psichologizmas ar įtikinami poelgių motyvai. Jie pasitiki savo noru pritrenkti, nustebinti žiūrovus gausiomis „išorinio poveikio priemonėmis“: banalia garsia muzika, išraiškingais triukšmais, muštynėmis, nuogais negražiais kūnais, nejaukiomis ir iš tikrųjų atmosferą tiksliai kuriančiomis filmo spalvomis, bet pirmiausia – mirtimi. Šių dienų kine (ypač debiutantų filmuose) mirtis yra privaloma, nes tai pats įtikinamiausias argumentas. Kartais kitų paprasčiausiai ir nebūna. Deja, ji jau tapo nusibodusia kliše. Todėl filmas pernelyg greitai tampa nuspėjamas. Tariamas montažo dinamiškumas ir kitokie efektai (pavyzdžiui, vaiko mirtis) nepaslepia nuolat atsiveriančių tuštumų.
 
„Lošėjas“ siekia pritrenkti ties tabu riba balansuojančia žaidimo mirtimi tema, kuri prireikus (arba gerai pasistengus) gali būti interpretuojama ir kaip filosofinė metafora, ir kaip patogi asociacija (užtenka prisiminti, koks iki šiol kine populiarus Fiodoro Dostojevskio „Lošėjas“). Idėjų, matyt, ieškota visur, bet turbūt labiausiai kūrėjams imponavo postmodernistiškas dviprasmiškumas. Jie neslepia ir savo sinefilijos: jiems neduoda ramybės Orsono Welleso „Pilietis Keinas“, nes kam tada gydytojų susirinkimo scenoje būtų prireikę filmuoti salės lubas – tik tam, kad akivaizdesnis taptų erdvės ankštumas ir sovietmečio interjerai: praėjęs laikas, kuriame užsiliko medicinos sistema? Tačiau „Lošėjas“ galiausiai lyg spąstuose įstringa postmoderniame kine, kur nebeliko naujų idėjų, tik be paliovos dauginamos senos ir taip pat be paliovos žaidžiama formomis ir prasmėmis.
 
Reikia būti labai drąsiam, ambicingam ir pasitikinčiam savimi, kad ištisus metus kaip patį geriausią lietuvišką filmą reklamuotum šiuolaikinio „art-house“ klišių rinkinį. Analizuoti klišes ar jas sureikšminti – atsiprašau, bet tai siaubingai neįdomus užsiėmimas. Todėl palauksiu kito filmo. Gal jame bus kas nors pasakyta ir „nuo savęs“.

 

„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Lošėjas“